Po gausaus visuomenės mitingo prieš masinį vaikų atėminėjimą grupės Seimo narių pateiktoms institucijų savivalę ribojančioms Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisoms įnirtingai priešinamasi. Dangstantis vaikų gynimu nuo smurto prastumtos neoliberalios vaikų apsaugos sistemos „reformos“ tikrasis tikslas buvo privatizuoti vaikų globos įstaigas ir sukurti tarptautinį bei itin pelningą vaikų nusavinimo ir panaudojimo įvairiems komerciniams ir brangiai kainuojantiems tikslams (įvaikinimas, privati globa, psichologinės konsultacijos, ,,pozityvios tėvystės“ ir kt.) verslą. Apeliuojant į „reformos“ mastą ir jai įgyvendinti būtinų lėšų poreikį, užsimota „įsisavinti“, tai yra nugriebti net 300 mln. eurų iš skurdaus valstybės biudžeto. Kad privačių globos įstaigų verslas klestėtų, buvo absoliučiai būtina sukurti teisines prielaidas menkiausiomis dingstimis atimti iš tėvų kuo daugiau vaikų. Šiam tikslui įstatyme buvo įtvirtintas maksimaliai platus ir neapibrėžtas smurto sąvokos apibrėžimas. Grėsmių vaikams, t.y. sąmoningai kuriamų dirbtinių dingsčių juos atimti iš tėvų, net ir nepilnas sąrašas yra iškalbingas: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/gresmes-vaikams-pagal-vaiku-teisiu-apsaugos-pagrindu-istatyma Daugiau
Tėvynė mūsų
Bronislovas Burgis. Kad vergai neugdytų vergvaldžių. 12 tezių mokyklai
Švietimo sistemą galima apibūdinti vienu žodžiu: kontrastai. Dešimtys moksleivių kasmet pelno tarptautinių olimpiadų medalius, bet 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino. Trys keturi kandidatai į vieną vietą prestižinėse mokyklose, bet dešimtys mokyklų, kuriose nėra nei kam mokyti, nei ką mokyti. Potencialūs kandidatai Nobelio premijai gauti, bet vagis ilgai užsibūna universiteto rektoriaus poste.
Sąjūdžio laikais žmonės tuo nebūtų patikėję…
Ryšard Maceikianec. Laikas advokatauti Lietuvai
(…) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. Juozapas Mackevičius.
Lietuva pradėjo kovas dėl nepriklausomybės būdama nacionalinės vienybės ir susitelkimo pavyzdys, kai lietuviai, tauta, kurios
vardu pavadinta valstybė, sudarė gerokai daugiau negu 80 proc. Tad nebuvo jokių požymių, rodančių, kad šalis susidurs su kokiomis nors problemomis dėl vadinamųjų mažumų.
Algirdas Mačiulaitis. Mokytojų streikas – puiki pilietiškumo pamoka
UŽUOJAUTA MIRUS ANTANUI TYLAI
(1929.10.28-2018.11.23)
Vilniaus sąjūdininkai nuoširdžiai užjaučia šeimos narius, gimines, artimuosius ir bendražygius
F. Kauzonas: M. Adomėno nokdaunai lietuvių kalbai
Kas geriausias pretendentas į prezidentus? Daugiau
Rašytoja Irna Labokė: Ne, ponai ir ponios slušniai, landsbergiai, šakalienės, makaraitytės, majauskai. Ne!
Jūsų dėmesiui siūlome rašytojos Irnos Labokės kalbą, pasakytą lapkričio 25 dienos mitinge „Stop nepagrįstam vaikų paėmimui ir Barnevernet principams Lietuvoje“.
…Kai Antanukas nubudo, krosnis jau buvo pakurta, puodai užkaisti. Tėtis kluone, mama tvarte – ar maža ūkyje darbų? Tik senelė sėdi prie krosnies ir verpia. Jaukus ratelio duzgezys, pūkinė antklodė – taip gera, šilta, jauku. Nesinori keltis. Bet vaikas susikaupia, strykt nuo lovelės ir pas senelę į glėbį. Ji glosto jo galvelę ir Antanukas jaučia – senelė jį myli. Tad klusniai leidžiasi vedamas kibiro su šaltu vandeniu link. Senelė pasemia pilnutėlį kaušelį ir prausia Antanuką… veidelį, rankutes… Daugiau
Danutė Šepetytė. Vygaudas Ušackas. Po pralaimėjimo
V. Ušackas ir Vyt. Landsbergis. ELTA
Pasitraukęs iš rinkimų maratono Vygaudas UŠACKAS atrodo, lyg niekur nieko – tarytum būtų ne „sumuštas“ konservatorių balsų pirminiuose TS-LKD remiamo kandidato į prezidentus rinkimuose, bet jų iškeltas, ne nusivylęs rinkimų imitacija, bet patenkintas, kad apskritai rinkimai, nesvarbu kokie jie buvo, vyko. Galbūt tai iš tiesų aukštos diplomatijos bruožas – neparodyti, kas verda viduje. Bet, žinoma, klausti, kas viduje, galima. Daugiau
Liudvikas Jakimavičius. Už Gedos ir Nekrošiaus skliausto
Gerai pamenu tą būseną, kuri užgriuvo po vieno telefono skambučio, kai man pranešė – mirė Sigitas Geda. Kažkoks kosminis smūgis tiesiai į centrą, į sielą, į sąmonę, nelyg bomba ištaškanti visą tavo integralų pasaulėlį į šipulius, kaip kokioje Picasso „Gernikoje“. Šiomis dienomis teatro bendruomenė turėjo patirti kažką panašaus. Ne kolektyviai, grupėmis nuliūdę, susiėmę už rankų ir gedintys, bet kiekvienas jos žmogus atskirai. Kiekvienas, kiek jis buvo tikras ir gyvas teatro žmogus. Į galvą ateina tik vienas grubus palyginimas – sunkus nokautas, iš spengiančio nieko sugrįžtanti nuovoka, į pasaulį sugrąžina teisėjo skaičiuojamos kosminės sekundės: septyni, aštuoni, devyni ir suskambantis gongo varpas.