Vytautas Sinica. Sąrašai šaudymui

„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją nei šiaip, lovoje, ir dar už nieką…“.

„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąrašą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo, kūrybingumo nestokoja“.

„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.

„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“. Daugiau

Valstybės simbolis Lukiškių aikštėje. Vidmantas Valiušaitis apie kūrybinių dirbtuvių rezultatus: „Tai patyčia iš kankinių atminimo“

valiusaitis vidm Lietuvos, nors gal tiksliau būtų sakyti – jos valdymo ir sprendimus priiminėjančių grandžių, idėjinio ir intelektualinio suskurdimo laipsnį geriausiai iliustruoja konkursai, skirti istoriniams simboliams ar asmenybėms įamžinti.

Blogai buvo Jono Basanavičiaus paminklo atveju. Bet dar ne taip blogai, kaip su Lukiškių aikštės memorialu. Čia stačiai negali suprasti, kas vyksta – sąmoninga patyčia ar profaniškumo ekspozicija? Daugiau

Aurimas Drižius. Vilniaus koalicija sugriuvo, nes nepasidalino kyšių už „Žalgirio“ stadiono sklypą?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius staiga metė konservatorius iš sostinės tarybos daugumos, pasakęs, kad pastarieji „stabdo reformas“ ir „reikia įjungti aukštesnę pavarą“.

Tačiau LL šaltiniai sako, kad tikrosios šios daugumos griūties priežastys yra kitos – tiesiog  valdantieji nesusitarė, kaip reikia elgtis su 50 mln. eurų vertės žemės sklypu, kurį neteisėtai iš Vilniaus miesto nušvilpė garsus „nekilnojamojo turto plėtotojas“ Arvydas Avulis iš UAB „Hanner“.

Kalbama, kad už tai, kad Vilniaus savivaldybė pritartų šiai aferai ir užmerktų akis, daugumą sudariusioms partijos – Liberalų sąjūdžiui, konservatoriams, ‚Lietuvos sąrašui“ – galėjo būti pažadėta ir sumokėta šimtai tūkstančių eurų grynųjų. Daugiau

Gytis Padegimas: „Laisvė“ pirmykščio žmogaus virtuvėje

gytis-padegimas._Martyno_Ambrazo_nuotr_  Na, štai, pagaliau ir aš užsiropščiau į „namelį ant vištos kojelės“… Ėjau į šį 11-osios Kauno bienalės objektą Karo muziejaus sodelyje tikėdamasis pamatyti jo link plūstančias minias, nes nemažai tikrų Lietuvos patriotų, buvusių bendražygių „Sąjūdyje“ piktinosi šia akcija-atrakcija, o jaunimas, priešingai, džiaugėsi, kad ,,prikolna“ ir skubėjo „Facebooke“ dalintis familiariomis nuotraukomis, kur jie „nusitraukę“ su šia J.Zikaro skulptūra lyg su ,,sava biče“. Daugiau

Algimantas Rusteika. Vergų tauta? Visi iki vieno?

Pamenat, kaip laukėm, kad mus pripažintų ar bent išgirstų? Kaip per naktis dainavom už Lietuvą? Kokios buvo šaltos sausio naktys ir kaip kvepėjo laužai ir arbata, ir kokia šviesa buvo akyse, ir visi buvom broliai?

O kaip pavargę užmigdavom sugrįžę namo ar budėjime vieni, bet buvom visi kaip vienas? Kai galėjom galvas padėti ir nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo tankų griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne? Daugiau

Laima Kalėdienė. Kas išmetė „w“ iš lietuviškos abėcėlės?

Lenkiškų raidžių atsikratė „aušrininkai“ ir „varpininkai“

Jeigu rašymas lietuviškomis ar nelietuviškomis raidėmis būtų visai nereikšmingas dalykas, knygnešiai (jų būta mažiausiai 2000!) keturis dešimtmečius (1864–1904) nebūtų rizikavę savo gyvybe dėl lietuviško rašto. 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalų reiškinį, net neturintį atitikmenų pasaulio kontrabandos istorijoje. Druską, tabaką, spiritą, auksą, vergus, – daug ką gabeno kontrabandininkai, bet knygas…  Vien dėl to, kad jos parašytos ne rusiškąja graždanka, o lotyniško pagrindo raidėmis. Buvo ir tada saujelė suabejojusių lietuvių inteligentų, ar nevertėtų atsisakyti savosios abėcėlės (žr. kn.: Giedrius Subačius, „Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos tarnyboje: Dmitrijus Kaširinas, Zacharijus Liackis, Audrius Poidėnas“. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011, 459 p.), bet patriotiškais argumentais juos nutildė tokie autoritetai kaip vyskupas Motiejus Valančius (plačiau apie tą laikotarpį žr.: Vytautas Merkys, „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 579 p. ir kt.). Daugiau

VERTA PRISIMINTI: Vladas Terleckas. Nesinuodykime A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“

 1. Koks išmanymas, tokios sintezės
Tilstant šią knygą šlovinusioms fanfaroms, istorikas Tomas Baranauskas, suregistravęs gausybę joje padarytų klaidų, nekompetentingą kai kurių reiškinių vertinimą, dėstymo prieštaringumą, nusišnekėjimus, pagrįstai paskelbė rūstų nuosprendį: „A. Bumblauskas – bulvarinis istorikas, o jo knyga – bulvarinė Lietuvos istorija.“ (Voruta, 2005 06 04, 18).

Daugiau

Vytautas Rubavičius. Politinis Lietuvos skurdas „Lietuvos krikšto“ šviesoje

Į Lietuvą atkeliavo didžiulė, vienu žvilgsniu neaprėpiama Voicecho Gersono 1889 metais nutapyta drobė „Lietuvos krikštas“, kviečianti žiūrovą leistis į ilgą istorinių, politinių, religinių ir kultūrinių prasmių bei simbolių kupiną kelionę. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai darsyk rodo, kokiu dideliu ir svarbiu kultūrinės ir mokslinės „produkcijos“ gamintoju jis tapo. Tai didžiulis muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko ir jo vadovaujamo pasišventėlių kolektyvo nuopelnas.

Tačiau šįkart ne apie muziejų, o apie į parodos atidarymą rugsėjo 26-os pavakare sukviestus aukščiausius Lietuvos politikus. Kaip įprasta tokio pobūdžio renginiuose, kuriems būdinga ir aktuali politinė potekstė, politikai vienaip ar kitaip nusako įvykio reikšmę. Politikų kalbos nėra nereikšmingos jau vien dėl to, kad patys politikai atstovauja savo valstybėms ir kalbėdami akivaizdžiai parodo savo politinės ir kultūrinės mąstysenos akiratį, tad ir – politikos „lygį“. Daugiau