Gyvenimiškos istorijos

Algimantas Rusteika. Kai aš buvau vienintelis vyras

Written by Biciulystė Siūlo · 3 min read
Algimantas Rusteika. Kai aš buvau vienintelis vyrasKai įeini pro duris, pasuki dešinėn ir koridoriaus gale būna baltos medžio plaušo durys: didelis, privalomasis alijošius ant palangės, apvalus stalas su pasogine, suskalbta mamos staltiese – šilko siūlais drobėje išsiuvinėtos tulpės, pilki kutai pakraščiuos, iš skiaučių, sujungtų peltakiu, kuriuos mama vadindavo mereškavimais. Čia šiaurinė miesto pusė, saulės nematyt niekada, tik kiemo gale, šalia restorano stogo, ant kurio kaip prikaltos laukia atliekų žuvėdros, kyšo vandentiekio bokštas ir sekmadienio rytais nuo ežero atsklinda baltosios bažnyčios varpas.

Kairėj pusėj – rankų darbo, geltona, poliruoto medžio lova, dešinėj – tokia pat komoda su penkiais stalčiais, rankenos – kaltos geležies, ir spinta –  viskas vieno meistro, padaryta staliaus namuose. Durys girgžda atidaromos, o viduj – šeimos patalynė ir brolio rūbai. Apatinių stalčių tai ir nesu matęs pravertų. Bobutė visada čia – dieną, jei būna padariusi šeimai pietus ir susitvarkiusi, visada palinkusi prie laikraščio ar savo maldos knygų. Dar ir dabar turiu jos Bibliją, išleistą Bostone maždaug 1934 metais, – tingiu žiūrėt kada, koks skirtumas tas tikslumas – be žčš, gotiškas šriftas, su kunigo dedikacija kaligrafišku šriftu.

Bobutei – 92, ji visada buvo ir visada bus. Sruoga balzganų plaukų susmeigta viršugalvyje į kuodelį, o kai šukuoja, tai panašūs į skalpinį Čingačguko kuokštą. Mums visada juokinga, kaip raukosi šukuodama ir kaip anekdote turi du dantis: vieną viršuj, kitą apačioj, o akys išblukę kaip dangus ir geros – ji mane labai myli. O jauna tai buvo pasiutusi – kada senelį paėmė caro kariuomenėn į japonų karą ir jis tarnavo užnugario daliniuos, tai važiavo pas jį tuos tūkstančius varstų ir gyveno netoliese, ir dirbo pas rusų ūkininkus bet ką, kad tik galėtų kartais pasimatyti, o po to, kai grįžo, susituokė – jis po devyniolikos metų mirė nuo vėžio, bet spėjo pradėti mano mamą, o tuo pačiu – ir mane. Žvirblių kapinėse jo teraco paminklas apaugęs samanom ir raidės išblukę – šiais metais tai tikrai tikrai reiks raides perdažyti.

Tada buvo karšta vasara. Tą rytą miegojau kaip visada kietai, po darbo „Siūlo“ fabrike, kur reikėjo krauti ir krauti kalnais 50 kg sveriančius linų rulonus, vadinamus kipais, mes, šešiolikiniai malalietkos dirbom kipuotojais ir lankėm vakarinę, o kur dar geležų kilnojimas rūsio klube, pačių įsirengtame šalia boilerinės – namų valdyba mums leido – ten žiemą jaukiai šilta, o vasarą nepakeliamai karšta, o kur dar gitarinis svaigulys, kai grojam vengriška, žviegiančia nuo sužadinimo aparatūra roko kvadratus tuščioj kultūrnamio salėj ir pirmoji styga vis atsileidžia, ir reikia perderinti.

Tada buvo paprastas, šviesus vasaros rytas – pats miegas, bet jau išaušę, gal pusė penkių. Mama pajudina petį ir atsibundi: Algiuk, nemiegok, ateik, šiąnakt negalima miegoti, bobutė miršta, reikia būti su ja, jai baisu. Ir keliuosi, vienintelis šeimos vyras – brolis rusų kariuomenėj, tetė ligoninėj po infarkto ir mama viena. Aš dabar vienintelis šeimos vyras.

Ji kvėpuoja sunkiai – tarsi kas būtų uždėjęs nematomą dujokaukę, vis atsimerkia, o aš stoviu kaip durnas. Mama sako: sėsk, būkim visi dabar. Laikas slenka lėtai – atrodo, praėjo dvi valandos, o dar tik penkios minutės: matau laikrodyje ant komodos. Nieko nejuntu – nei baimės, nei nieko, vien laikrodis tiksi ir kvėpavimo pilnas kambarys. Dar neišaušę, nors šviesu, tiesiog esu, ir viskas. Mama klūpo prie lovos ir kažką kalba, ką – nesuvokiu, ji ir pati, matyt, nesupranta, tik nori, kad ją girdėtų. Mama, ką čia kalbi? Ji turi mus girdėti, kad žinotų – nėra viena ir čia esame mes.

Mama mamą visada vadina mamut. Mums tai juokinga – kaip kokia mamutė su dviem iltimis. Mamut, sako, gal ko nori, sakyk, mamut, ir ji netikėtai, vos suprantamai, labai sunkiai ištaria: Lenyt, noriu bulbienės. Ir mama lekia kūkčiodama virtuvėn, girdžiu, kaip skuta bulves, morkas, kaičia puodą, kaip suūžia viryklė, o aš tik sėdžiu kaip durnius ir klausaus kvėpavimo, ir žiūriu į savo baltas rankeles nukramtytais nagais, ir į bobutę, panašią į finišuojantį maratono bėgiką, gaudantį kvėpavimą, ir mama ateina, ir pila jai burnon sriubos šaukštą, kitą, trečią.

Ir tada ji ima kvėpuoti su pertrūkiais, pauzės vis ilgesnės ir atrodo – jau. Bet ir vėl pradeda, ir tarsi viskas gerai. Tada staiga atsimerkia ir sako, sunkiai sunkiai, su ilgom pauzėm ištaria mamai: Lenyt … žiūrėk … vaikų! – ir nutyla, ir dar vis įkvepia, bet nebegali iškvėpti. O mama neverkia, ji klūpo ir bučiuoja rankas ir sako: ačiū tau, mamut, ačiū, mamut, ačiū. Ji lėtai lėtai iškvepia, ir staiga pasidaro tylu.

Stoviu, kaip durnas, mama klūpo, tyla – ir nežinau, ką daryt. Kai žmogus išeina, kūnas dar prisimena čia buvęs: kartais krusteli ranka, sujuda akys po vokais, dar pirštai susigniaužia, bet viskas jau tolsta, rimsta ir prasideda praeitis, ir rankos tokios raukšlėtos raukšlėtos. Mama ilgai ilgai, tyliai meldžiasi, tik lūpomis, negirdžiu nieko, ką ištaria. Tada atsistoja ir sako: Algiuk, dabar tu vienintelis šeimos vyras, darykim, ką reikia. Ir aš toks esu, nors man tik šešiolika.

Jokių tyrimų nereikės, gydytoja poliklinikoj parašys, sako mama, renkim, ir mes parišam jai veidą žaliuoju mamos šaliku. Palaikyk, Algiuk, ranką, paduok iš vaistinėlės vatą, nurengiam ir mama prausia jos baltą kūną pamirkydama vatą į spiritą rudam dubenėlyje, kur dėdavo mišrainę. O aš žiūriu ir matau ją senelio akimis – ji graži ir jauna, ir tai yra tikrai taip. Tada aprengiam tamsiai ruda suknele, užrišam baltąją skarelę ir mama sako: surask adresus viršutiniam komodos stalčiuj, pinigai rudajame rankinuke, eik telegramų į paštą, tuoj atidarys, nors telegrafas tai dirba visą parą.

Aš viską padariau, kaip reikėjo, visur visur – ir sėdėjau bortinio sunkvežimio kėbule, lyg per niekas nenorėjo mirti, dešine laikydamas karstą, kad per posūkius nevažinėtų, ir įkėlėm ją tokią lengvą, kaip pūkas, šaltą ir kietą, ir buvo gaila palikt vieną bažnyčioj, bet palikom. Ir viską padariau, kaip reikėjo, ir matau, kaip mama sako tetei palatoj: Algiukas buvo vyriausias šeimos vyras, ir tetė nieko nieko nesako, bet jo akys šviesios ir žiūri kažkodėl į mamą, ne į mane. Ir mirė jis tik po penkerių metų – jau antrajame mano kurse, ir aš tada tikrai buvau vyriausias, vienintelis šeimos vyras.