Algimantas Rusteika. Kovo 11-ji. Rekviem

Tragedija baigėsi. Žemes nuo tavo akių nukasė, bet šviesos nesugrąžins. Dabar, kaip visada, dar ašaroms nenudžiūvus, prasidės farsas, vadinamas gyvenimu. Viskas bus apie tave, nors tave seniai pamiršo, dabar tik apie mus, mūsų, mums, kurie šitaip už tave.

Iki ryto kaukšės klavišai ir tarkšės išpuoselėti raudoni žiurkyčių nagiukai į ekranėlius. Dabar gimsta tekstai, gimdantys klikus, kurie gimdo komentarus, žinomumą, pasidalinimus ir kainas. Teisė žinoti ir kuo daugiau detalių, kaip, kur, kodėl, ką, kas, keliese tau, kuo, kada darė ir ko ne.Užgesus visada esi žvaigždė. Tik kas atkurs tą veriantį nežinomybės dūrį prieš užgęstant, kai skausmas dingsta? Kada šviesa lekia tolyn ir krenti į bedugnę, ir kažkodėl būna šilta?

Sveikas protas, tikra, nesuteršta idiotizmais žmogaus prigimtis ir teisingumo jausmas viską visada supranta be jokių žodžių. Ir niekada neklysta. Reikalaus mirties, ir tai būtų teisinga. Bet išminčiai pasakys, kad tai neįmanoma, nes jie turi žmogaus teises, nors yra nebe žmonės.

Pasakys, kad tai nieko nepakeistų, neišgasdintų, kad baimė nieko neišsprendžia, nors visi žino, kad taip nėra. Sakys, kad būna pasitaiko kartais retkarčiais klaidų, todėl nieko negalima daryti. Nes kas nieko nedaro, tai ir nesuklysta. Ir dėl vieno nekaltai nuteisto kažkurioje valstijoje prieš kažkeliasdešimt metų tegu visi tūkstančiai žudikų sulaukia nerūpestingos senatvės. Gyvena išlaikomi ir gydomi už mūsų pinigus, skaito portalus. Ir rašo skundus dėl blogo savo šūdų kvapo, ir memuarus.

Dar sakys, kad bausti gali tik Dievas. Nors yra pasakyta – kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta – bet kasgi tą mūsų Dievą dabar girdi?

Šariato teisė nežmoniška, primityvi, ten nėra meilės, gailestingumo ir vilties. Bet kartais galima rasti teisingumo, kurį meilė ir protas taip pat, kaip ir tave nužudo ir užkasa. Biblijos laikais klausimų nekildavo: užmėtyti akmenimis.

Dar didieji didingai pakalbės, kokie jie yra geri. Ištrauks iš stalčiuko kokį seniai rengiamą popierėlį – o gal pavyks prastumti? Pareikš tonas susirūpinimų, išmes kokį neįtikėlį – juk tokia proga ne kasdien. Nustumtieji nuo lovio parėkaus, kad jie seniai tą sakė ir numatė, tik niekas jų aimanų negirdėjo. Kad kaltas šnapsas, „žolytė“, socialiniai darbuotojai, stiprieji dragai, atskirtis ir sovietinė praeitis.

Tik niekas nepasakys, kad kitaip nebus. Ir ką bepadarytum, vis tiek taip kartais nutiks. Nes viskas, kas žvėriška, mums yra nesvetima. Ir nežinai, kieno numeriukas rytoj išriedės iš nelemties loterijos rato.

Tavimi visi pasinaudos, pasimėgaus ir pamirš. Po pusmečio būsi ta mergina. Ne, ne ta, kurią bagažinėj sudegino, o ta kita – kur su fain mašina, jo, šita. O dar po pusmečio ir tokios nebeliks, atsiras kitų, ir išpuoselėti, raudoni nagiukai nepavargs groti šokti ant klaviatūrų.

Liks tik mylinčios akys, kurios matė tavo vaškines rankas ir veidą. Ir lūpos, kurios atsimins, koks šaltas atsisveikinant tavo skruostas. Sielos, kurios išgyveno kiekvieną tavo kančios akimirką. Nuotraukos, žvakės per Vėlines ir amžinas niekas.

Ilsėkis ramybėje, Ieva, nors ir nespėjai pavargti.

veidaknygė