Šią vasarą buvau Lietuvoje. Daug laiko praleidusi su mama, skyriau jo ir savo giminaičiams, artimiausiems draugams, tiksliau – draugėms. Smagu pasimatyti su žmonėmis, su kuriais kartu užaugome, gyvenome toje pačioje gatvėje, mokėmės toje pačioje mokykloje ar net vienoje klasėje. Aplankiau ir tas drauges, su kuriomis suvalgėme ne vieną ,,pūdą druskos”, bestudijuodamos Vilniuje…
Atsitiktinai išsikalbėjus su viena vaikystės drauge, sužinojau ką studijų draugei Zinai iškrėtė kita draugė vilnietė, su kuria mes kartu dirbome, vykdavome į iškylas dviračiais, eidavome į Operos ir baleto teatro spektaklius (mat jos brolis, kuris tame teatre užėmė gana nemažas pareigas, parūpindavo nieko nekainuojančius leidimus). Su ja mes dalindavomės ir savo asmeninio gyvenimo paslaptimis. Tam tikra prasme ir aš ją laikiau kažkokiu šviesuliu savo gyvenime. Išgirdusi, kad ji, praėjus gal metams ar kiek daugiau nuo Zinos išvykimo į Ameriką, parašė feljetoną, kuriame panaudojo faktus iš jos gyvenimo, paskaninusi tą ,,šedevrą” nemaža doze purvo, netekau žado.
Ar ji draugė? Tikrai ne. Tai ,,veikėja” (kitaip jos ir nebegalime įvardinti), dabar save pristatanti ,,žurnaliste”, kuri, ko gero, neturi kokių ypatingesnių gabumų žurnalistikai, vaizduotės ar kūrybingumpo, jei savo rašiniams naudoja faktus iš draugų, pažįstamų gyvenimo, kaip atsitiko ir su Zina…
Ne visus mus motina gamta apdovanojo idealiu grožiu, ne vienam prireikė šiuolaikinio chirurgo skalpelio pataisyti ar ištaisyti jos klaideles. Tokiomis galimybėmis ir rezultatais reikia džiaugtis, ne smerkti ar tyčiotis. Štai JAV grožio chirurgai -kosmetologai privalo išlaikyti paslaptį (Hipokrato priesaika!) – kam ką ir kur nukirpo, išpjovė ar ,,įsodino”… Išplepėjus – gręsia teismai ir nemažos baudos.
Minėto feljetono pagrindinė mintis rutuliojosi apie Zinos išvaizdos trūkumus ir jų pašalinimus operacijos būdu. Ir viskas taip pateikta, tarsi tai būtų pati didžiausia nuodėmė, lyg tokie veiksmai būtų kažkas neigiamo ar smerktino. Įdomiausia, kad tos nedidelės operacijos nebuvo kokie krūtų implantai – tuo metu Lietuvoje tokie dalykai buvo mažai kam, o gal ir niekam, neprieinami. Zina po operacijų tarsi atgimė, įgijo daugiau pasitikėjimo. Ar dėl to ją reikėjo pasmerkti, tarsi, nusikaltėlę ,,kalti” prie gėdos stulpo? Juk viską susitvarkė savo jėgomis, savo santaupomis, gabumais. Niekam nepakenkta, niekam neparsiduota nei kūnu, nei siela.
Daugiau nei prieš dešimtmetį atvykusi į Ameriką, Zina čia gana lengvai prisitaikė. Ko gero, jai padėjo įdomus ,,patyrimas”: per studijas ir darbą Vilniuje, ji savo kailiu pajautė ką Lietuvoje reiškia būti ,,imigrante” – mat kai kurie taip vadinami ,,tikrieji vilniečiai” dažnai nė nesikuklindami primindavo – ,,tu gi ne vilnietė”, lyg ,,vilnietis” reikštų aukštesnę kastą, tautą ar rasę. Gal, aplinkinių nuomone, Zinai, tik pabaigus vidurinę mokyklą, reikėjo likti dirbti provincijos fabrike, juk jos tėvai – nedidelio išsilavinimo, tai kodėl jai noreti kažko daugiau? Žinau, kad Zinai niekas nebuvo padėta ,,ant lėkštutės” – į aukštąją mokyklą įstojo pati – pakako gabumų. Po studijų – vertėjos, korektorės darbas atiteko be jokio ,,blato”. Atvykus į Ameriką nereikėjo ištekėti ,,dėl dokumentų”, o dabartinis vadybininkės darbas vienoje iš Amerikos ligoninių buvo pasiūlytas už anksčiau atliktų darbų kokybę, pilnai pasitikint jos sugebėjimais.
Ar Zinai padėjo kažkada atlikti kosmetiniai veido ,,pataisymai”? Tikriausiai, nes tai jai suteikė didesnio pasitikėjimo savimi. Zina Amerikoje sukūrė gražią šeimą, kasmet atvyksta ir į Lietuvą – nori, kad vyras ir vaikai geriau pažintų jos mylimą Tėvynę. Ji nebebendrauja su buvusia drauge -,,žurnaliste”, kurios sąmoningai neįvardinu, tik noriu, kad suvoktų, jog parašė niekalą.
Rašau tikslu padrąsinti tas, kurios turi kokių nors kosmetinių, lengvai pašalinamų problemų – mielosios, jei reikia kosmetologo pagalbos, tai ir naudokitės ja ir nekreipkite dėmesio į tas ar tuos, kurie kaip pikti šunys, aplos kiekvieną žingsnį, jei jums pavyko gyventi geriau.
Zinos draugė Zita iš Texas