Šis tas apie gyvenimą…

Jau daugel metų plūduriuojantis laivas, ant kurio stiebo iškelta laisvos Lietuvos vėliava, negali užplaukti ant seklumos ar pataikyti į ,,Gerovės uosto’’ vartus. Blogo šturmano ir nekvalifikuotos komandos dėka, tautiečiai lyg zuikiai skuodžia iš jo. Ir puola pirkti bilietus į lėktuvą, kuriame gali būti teroristas. Apie ,,išlėkima į orą’’ nėra nė minties.

Jie nusivylę laive veikančiu mechanizmu, jie tiki lėktuvo šturmanu. Žmogus turi kažkuo tikėti. Dievas nepadeda, nors seniai nebesimeldžiama, nepasnikaujama ir neaukojama, tik laukiama ir reikalaujama malonės. Kryžiai pakelėse taip pat negelbsti. Sukluso visko matę tremtiniai. Argi vertėjo grįžti tėvynėn iš kurios skuodžiama? Šeimoje nebėra darnos, kaip ir nėra vieningos ir stiprios valstybės. Viena išeitis – sprukti, kol vartai atviri.
Perskridę Atlantą, visomis keturiomis jie yra pasiryžę kabintis į gyvenimą. Nori pajusti gyvenimo džiaugsmą ir jo spindesį. Pasidairyti į žėrinčias vitrinas, kurios primena muziejus, o juose neįperkamas vertybes – deimantus, apatinį trikotažą, dizainerių rūbus. Dažnas nežino kalbos, papročių ir aklai pasitiki pirmu sutiktuoju. Pirmasis sutiktasis dažnai yra to paties kraujo, tik jau ,,apsitrynęs’’, matęs šilto ir šalto. Jis, tarytum čigonė, pažįsta ištysusį atvykėlio veidą ir mikliai imasi ,,pūsti miglą į akis’’. Ypatingai buria moterims, kurios nori tapti pilietėmis. Suokia, kol paima pinigus ir dingsta ,,kaip į balą’’. Kiekviena paslauga kainuoja, ypatingai jei ją suteikia tautietis. Karčių ašarų aplaistyta skriauda pasimiršta, bet pinigų suma ilgai dar ,,stovi akyse’’. Už tuos pinigus šeima Lietuvoje pusmetį būtų srėbusi ne bulvienę… Ir šeimos atžalos vaikščiotų aprengtos ,,kaip iš bazės’’. Komunistų laikais, ,,Amerika’’ buvo bazėse, o tikroji Lietuva – univermage. Ne kiekvienas turėjo galimybę pažinti jos veidą, nes visuomenė dalijosi į dirbančiuosius ir viršininkus. Amerikoje mokomasi iš savo klaidų, o Lietuvoje – ne. Jei kas užsivestų rūdyjantį mąstymo aparatą, gyvenimas Lietuvoje nušvistų visomis vaivorykštės spalvomis.

Atskridę Amerikon, pabėgėliai imasi ,,kalti’’ savo laimę ir ,,amerikonišku’’ stiliumi rašo savo gyvenimo istoriją. Ji labai sudėtinga ir paini. Už šimtą dolerių kažkokios Lenos sutikti ir pamigdyti, sekančią dieną priduodami į darbo vietą. O kai kam darbo pradžia taip ir neišaušta. Tuomet pasiskolinus pinigų, vykstama namo. Nebesitikima atvykti, tad atgal nesigręžiojama. Lėktuvas priima visus. Stiuardesė veiduose raukšlių neskaito ir iš delno neburia ateities. Likę, kabinasi. Įsikabinus, kasdien Dangaus karalystė tampa artimesnė, labiau pažįstama ir ne tokia paini. ,,Apšilusios’’ kojos suteikia palaimos ir komforto jausmą. Pamažu malšinamas alkio kirminas viduje. Lietuviai labiau ištroškusių, nei alkanų žmonių tauta. Jie švenčia be progos ir neskaičiuodami valandų. Ištroškęs, ne – lietuvis, o prie tuščio stalo, tuščios kalbos. Deginantis skystis išjungia smegenis ir atmintyje ištrina artimųjų paveikslus. Vietoj jų glebėsčiuojami aplinkiniai.

Likę už didžiulio Atlanto, laukia gėrybių. Jos – piliulės nuo depresijos. Jų šaliai reikia, nes ji merdi, nelyginant didžiulė palata. Ligoniams visiškai ne motais, kad lenkiantis nugarą gyvena neturėdamas pastogės, tik ,,geležinę’’ sveikatą. Jiems rūpi tik reguliarios siuntos. Gaunantiems vis maža ir maža, nors jie gyvena geriau nei liejantis prakaitą žmogus. Atšventusi 50 – ąjį jubiliejų, Marytė nebeturi dantų. Suprantama, nėra už ką, nes pinigai lyg debesys plaukia Lietuvos kryptimi. Nieko, šypsodamasi užsidengs delnu, kad tik jie nebūtų alkani ir pliki. Lietuvoje namiškiai darda mašinomis, o ši – ,,vargo bitė’’ neįstengia nusipirkti net dviračio. Jai jau dešimti metai ši šalis yra darbo vieta, kurioje nėra židinio ir lovos. Miegama ant lagaminų. Viskas laikina, kaip kosminėje stotyje. Lietuvon Marytė planuoja vykti, tik restauracijos ar ligos atveju.

Amerikos jaunimėlis kitoks nei Lietuvos. Čia jau nuo šešiolikos pratinamasi prie darbo, stengiamasi suprasti pinigų kainą. Mačiau vaikinuką, kuris po pamokų valė parduotuvę – dirbo valytoju. Čia vertinama ne ką tu dirbi, bet kaip tu atlieki tą ar kitą darbą.

Marga pabėgelių armija – jie tokie skirtingi ir nepanašūs. Vieni atvykdami atsivežė gerus ar blogus įpročius, neišpręstas materialines problemas, charakterio savitumą, įgimtą dabštumą ar tingumą. Vieni iš jų įbrido į depresiją, kiti atsistojo ant kojų, treti ieško savęs ir savo šešėlio.

Tariama ,,gražuolė’’ nusprendė tapti prieinama moterimi. Nesibranginanti, nes geidžia tapti piliete. Ji stengiasi perimti tai, kas blizga, vaikosi amerikoniško stiliaus, kuriam yra keliami dideli reikalavimai.

Mokykis, lietuvi, kalbos, papročių, meilės paslapčių! O išmokęs ilgėkis ir dievink tai, kas neegzistuoja Lietuvoje, ko nepalikai ir uždegęs žiburį nerasi. Esi nelaukiamas – laukiami tavo uždirbti pinigai. Ant jų laikosi šeima ir valstybė.