Viskas baigta

Viskas baigta. Atsiguliau. Jau atsisakė visi sąnariai. O atrodė, kad mano daliai užteko vaikystėje sulaužyto stuburo. Netgi buvo per daug. Tačiau ne — pasirodo dar per mažą kryžių nešiau…

Guliu ir žiūriu į lubas — bijau net kryptelėti, kad nepabudinčiau skausmo, nors nugara jau nutirpusi. Svarbu nepajudėti. Ir su siaubu galvoju, kaip reikės atsisėsti, atsikelti ir nušliaužti iki prausyklos. O juk reikės. Mintimis susiplanuoju kiekvieną centimetrą.

 

Prieš tai reikia išgerti tabletę, bet prie lovos nebeturiu vandens. Nuryju sausą ir ji užstringa kažkur gerklės vidury. Nėra jokios vilties, kad sutirps ir palengvins mano žygį. Pakeliui —virtuvė. Užsuksiu ir atsigersiu. Ten ir pasėdėsiu, kol vaistai pradės veikti, o tada šiek tiek save apliuobsiu.
Kylu, stoju ir, prisiglaudusi prie sienos, atsargiai bandau eiti. Žingsnį, antrą, trečią… Kojos linksta, lyg guminės, ir manęs nelaiko. Skausmas skaldo viršugalvį, ir aš virstu. Kaip sulėtintame filme — stengiuosi už ko nors nusitverti, bet siena lygi, ir aš išsitiesiu skersai koridoriaus.
Minutę kitą paguliu. Skauda sumuštą alkūnę, bet, atrodo, nieko nesulaužiau. Dairausi ir svarstau: iki telefono 2 metrai, aišku, neprišliaušiu. Iki plytos — metras. Šiek tiek pasiritu ir įsikabinu į dureles. Atsisėdu. Su pagaikščiu atsidarau orkaitę ir mėginu atsistoti. Niekaip. Bandau pritraukti telefoną — nepavyksta.
Rieda beviltiškumo ašaros, o aš sėdžiu atsirėmusi į krosnį ir gailiuosi išlipusi iš lovos. Svarstau, kad galėjau paskambinti, galėjau ką nors pasikviesti iš kaimynų, galėjau, galėjau… O dabar nieko negaliu.
Sustirusią po penkių valandų mane randa mano „angelas sargas“, netyčia pro šalį užbėgęs. Na, kaip gerai, kad užsuko, o galėjo ateiti tik rytoj… Nuprausta, pavalgydinta ir apkamšyta lovoj aš lieku viena vėl visai parai. Dabar prie lovos ne tik ąsotis su vandeniu, pienas, košė ir keli obuoliai. Viską turiu šalia, kad nereikėtų rizikuoti…
Svarbiausia — telefonas. Svarstau, kam paskambinti…
Per šį siaubingą pusmetį, kai kasdien vis sunkiau ir sunkiau stojau ant kojų, kol visai sugriuvau, per šį pusmetį, kai panikoje aplėkiau visus specialistus ir šarlatanus, sanatorijas ir ekstrasensus, kai išbandžiau fizioterapijas, vonias, purvus ir masažus, kai išbandžiau šimtus vaistų, — supratau, koks yra vienišas ligotas žmogus. Su savo luošyste, savo skausmu ir neviltimi. Su savo minimaliais norais, minimaliais ištekliais ir mažiau nei minimalia pagalba.
Namuose tapo erdviau, ištuštėjo ir spinta. Tačiau nieko negaila — man jau vis tiek nereikės. Už tai buvo kažkas padaryta: išvalyti langai, išplauti kampai, atnešta pieno, duonos… Sekanti — buto eilė: „ką darysi su juo?“ klausinėjo ir įtikinėjo, kad viena jau nebepajėgsiu užsimokėti. Taigi mainai: už patį brangiausią ką turiu gauti patį
reikalingiausią — priežiūrą.
Guliu ir svarstau, kaip įkyrėsiu kažkam su savo poreikiais, norais ir skundais, kol pabaigsiu kančių kelią. Jau ir dabar retai kas bepaskambina. Mąstau, koks neįdomus, nereikšmingas ir net man pačiai nereikalingas mano gyvenimas. Viskas sustojo, sustingo ir apkarto. Nebeliko nieko svarbaus. O juk kažkas jaunas merdėja nesulaukęs inksto, akies ar širdies, namuose palikęs mažus vaikus. Gal kažkam reikia mano retos grupės kraujo? Kodėl aš negalėčiau pati savo noru viską kitiems, gyventi norintiems ir galintiems, atiduoti, o pati —užbaigti savo beviltišką kančios kelią amžinu poilsiu? Deja, ir šito negaliu. Eutanazija—draudžiama.
Guliu ir mąstau. Ne, ne mąstau, o svajoju: jeigu taip įvyktų, būtų stebuklas ir aš atsistočiau ant savo kojų! Tegu su lazdele ar net ramentais, bet eičiau! Ką aš tada daryčiau? Kur eičiau?
Taip, eičiau į mišką paukščių pasiklausyti, prie upės — kojų nuovargio nuplauti, į miestą — žmonių pasižiūrėti, į aikštes — vaikų klegesiu pasidžiaugti, pas
draugus — jų rūpesčiais pasidalinti…
Bet stebuklų nėra, aš guliu, ir viskas baigta. Už lango pliaupia rudeniškas lietus ir pavasario net neverta laukti. Stalčiuje turiu dvi morfijaus ampules. Pasiimu, vartau delne ir svarstau — būti ar nebūti?