Andrius Jakučiūnas. Kolaborante, mūsų šimtmečio tikrasis herojau

Žurnalas „Metai“ aną mėnesį paprašė atsakyti manęs į anketą, skirtą Lietuvos šimtmečiui, ir taip uždavė didelį galvosopį. Tiesą sakant, strigau jau su pirmu klausimu: kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai man atrodantys iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Pasirodo, ne taip lengva išsirinkt tuos svarbiuosius – vis dėlto turėjom gana intensyvią istoriją, ir ją sutraukti į kelis štrichus yra sudėtinga, ypač taip, kad ten būtų konkrečios konkrečių žmonių pavardės. Lietuvos likimą lėmė ištisi legionai, minių minios žmonių. Tiesiog pasakyti, kad Lietuva – tai Maironis, Marcinkevičius, „Dievų miškas“ ir Sąjūdis būtų per skysta. Čia aš tyčia pasirinkau deklaratyviai naivią Lietuvos interpretaciją, bet faktas lieka faktu – kad ir kokius vardus ar judėjimus rašytum, neaprėpsi visumos įvykių ir asmenybių, suteikusių kūną ir veidą Lietuvai.
Lietuvą sukūrė labai specifinis, itin amorfiškas, paslankus (beje, anuometinėmis sąlygomis labai paplitęs) žmogus. Labai labai bendrinis žmogus – beveik sutampantis su visa tauta. Tiesa, tai buvo mažas žmogus, dėl to į Didžiojo Spalio demonstracijas, Dainų šventes, o Sąjūdžio laikais – į mitingus jis susirinkdavo itin gausiai – kad jaustųsi (ir atrodytų) didelis.
Kitados šis žmogus stovėjo ir su mėšlinom šakėm, ir su vėliava, ir su šautuvu, ir su partijos bilietu, ir eilėse prie bananų, ir Gariūnuose bei Warszawa stadion. Gulėdavo paprastai kiti – psichiatrinių palatose, ant kietų kalėjimo gultų ar tiesiog kapų duobėse. O šis išstovėdavo, kad ir kas būtų. Tai jo instinktyvus užsispyrimas ir sugebėjimas slėpti savo mintis ir tikruosius norus (bet dar dažniau – jokių ypatingų lūkesčių neturinti inercija) lėmė, kad esame laisvi, ir galime pasitikti valstybingumo šimtmetį laisvai sau diskutuodami, kaipgi mums jį pažymėti. Susipažinkite: tai – konformistas / kolaborantas (arba, jei nedrąsu minėt šiuos žodžius, tebūnie prisitaikėlis), mūsų šimtmečio tikrasis herojus.
(Taip toje „Metų“ anketoje, beje, ir parašiau; kaltas.)
Aš suprantu, tai labai nemalonu girdėti. Todėl mes aršiai smerkiame kolaborantus, arba kartais netgi dengiam juos nuo bukų teisuolių ugnies, bet niekada neskiriam vietos jiems pagrindiniame naratyve. Ir visai be reikalo. Lietuvą, kokią turime dabar, sukūrė žmogus, išmaniai laviravęs tarp sistemos ir sąžinės, draugystės ir išskaičiavimo, tiesos ir pustiesės. Žmogus, vienu metu paistęs apie idealus ir praktikavęs niekingumą, šlovinęs ateizmą ir lankęs bažnyčią. Geras šeimos tėvas, nuostabus bičiulis, kruvinus nusikaltimus vykdančios partijos uolus narys, žmogus, grobstantis valstybinį turtą, namelį sode išpuoselėjęs auksarankis. Tas pats, kuris, iškilus dilemai, ar verta už kelionę į užsienį padėti „kažkokį parašėlį“ KGB, visgi nuspręsdavo (ne su džiaugsmu, bet ir be didelių sąžinės priekaištų) teigiamai.

Mes esame šio žmogaus ainiai, mes savo rankose turime jo Lietuvą – ne partizanų Lietuvą, ne kunigaikščių Lietuvą, kuri, žinoma, būtų visai kitokia, o baikštaus, bet nenugalėto kolaboranto Lietuvą. Lietuvą, kurioje sumišta partijos lozungai, ateizmo šūkiai ir Marcinkevičius. Kurioje didieji kunigaikščiai žengia koja kojon su sovietiniais kariais. Pogrindinė draudžiama literatūra susilieja su ataskaitomis NKVD. Turime Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Algirdo Brazausko, Juozo Baltušio, Vytauto Petkevičiaus – čia galima tęsti ir tęsti – Lietuvą. Nieko nepadarysi.

O juk mes ne vieni tokie – visi SSRS respublikų gyventojai, didelė dalis Rytų-Vidurio Europos žmonių dalinosi tarp tiesos, kaip jie ją suprato, ir galimybės gyventi sąlygiškai ramų gyvenimą, šiek tiek laisvės sau leisdami tik tuose dalykuose, į kuriuos sovietinis režimas žiūrėjo daugiau ar mažiau pro pirštus. Didžiulė teritorija nuo Kamčiatkos ir Vladivostoko iki Budapešto ir Berlyno skendėjo intelektualiniame ir paprastame kasdieniame mele, kurio visagalybę tik patvirtindavo tai, ką nūnai vadiname „Ezopo kalba“.
„ <…> turbūt dar niekada žmogus nebuvo patyręs tokio slėgio ir niekada dar taip nesiraitė, stengdamasis prisitaikyti ir išgyventi tose ankštose formose, sukonstruotose pagal knygą, bet, atrodo, visiškai jam nepritaikytose“, – apie stulbinantį sovietinio žmogaus sugebėjimą gyventi dvigubą gyvenimą rašo Czesławas Miłoszas savo esė „Ketmanas“. Tai įspūdingiausia ir nuosekliausia sovietžmogio studija, pavadinimą gavusi nuo vieno Artimųjų Rytų mokymo. Anot jo, žmogus, žinantis tiesą (t.y. musulmonas), neprivalo jos aklai ginti, jei jam gresia pavojus. Netgi priešingai, pasireiškus „aklumui, įdūkiui ir pykčiui tų, kuriuos Dievui patinka klaidinti ir laikyti paklydime“, jie raginami ne tik viešai išsižadėti savo pažiūrų, bet ir pasinaudoti visomis gudrybėmis, kuriomis galima apgauti priešininką.

Skaitant tą esė, norisi ir juoktis, ir verkti. Mes puikiai pažįstame šį žmogų. Tai mūsų tėvas, motina, senelis, dėdė, svainis, uošvis, šešuras. Tai mūsų Vidurio-Rytų Europa, kokią buvome priversti sukurti, ir kurios dabar, naujiesiems komjaunuoliams, tikintiems, kad ant jų skaisčių veidų nematyti komunizmo pėdsakų, vaizduojant sovietžmogį kaip kažkokį vien kruvinas puotas kėlusį siaubūną, vis bandome ir bandome išsižadėti. Bet ar galime – t.y. ar turime tokią teisę? Ar ketmanas ir jo ritualai tikrai išnyko iš mūsų Tėvynės ir mūsų tarpo, pražuvus komunizmui? Turiu galvoj ne konkrečius, Miłoszo minimus tipus, bet patį principą, kai valstybės, ideologijos, intelektualų bendruomenės, „laiko vertybių“ atžvilgiu žmogus, valstybės pilietis užima (kartais – dėl įsivaizduojamo saugumo, prisitaikydamas, kartais – ciniškai, savų tikslų vedamas) veidmainišką poziciją, kuri jam kaip asmeniui svetima – pirmiausia tai tie, kuriuos pavadinau „naujaisiais komjaunuoliais“, bet taip pat ir visi kiti, dėl patogumo ir naudos nubrėžę aiškią ribą tarp valdiška ir sava, tarp teisinga ir naudinga, tarp „žodžių“ ir „darbų“? Ar tikrai mūsų dabartis yra tokia skaisti nuo apsimetinėjimo, įtaikavimo įsivaizduojamai konjunktūrai, nuo iš baimės (ar iš anksto susitaikius su nesėkme) priimtų sprendimų, kad galėtume tarti, jog tai mums nebūdinga ir jau neaktualu? Nenorėčiau būti neteisingai suprastas, todėl nieko neteigsiu – paprasčiausiai toliau tęsiu klausimų seką. Argi ne šiuolaikinis ketmanas (plg. revoliucinės skaistybės ketmaną) yra įsivaizduoti, kad dėl šalies ekonomikos sunkumų, pragyvenimo lygio vangaus kilimo, pagaliau emigracijos (kaip šalutinio reiškinio), kaltas ne pats laukinis liberalizmas, ne laisva rinka ir ne kapitalas, bet tik mūsų nesugebėjimas panaikinti jam bet kokius trukdžius? Ar ne ketmanas yra į buką propagandą atsakyti dar bukesne ir entuziastingesne kontrpropaganda? Ar ne ketmanas, – ar, tiksliau sakant, ne burbulas, – yra „nuomonių įvairovė“ socialiniuose tinkluose ir kitose medijose? Ar ne ketmanas yra viešos diskusijos ir viešo drabstymosi purvais ritualai, lydimi socialinio jautrumo, atjautos ir lyderystės fantomų? (Ar jau atsakėte bent į vieną klausimą „taip“? Puiku. Tęskime!) Ar ne ketmanas yra siekis kiekviena pasitaikiusia proga kaltę už viską, kas mums nepavyko, suversti sovietmečiui? Demonstruojant savo skaistų naujalaikiškumą, „Europos vertybių“ ir „modernios Lietuvos“ efemerijos šešėlyje parodyti jį kaip kraujo, siaubo ir nevilties tyrus, kuriuose gyveno vien pabaisos ir monstrai? Ar ne ketmanas yra manyti, kad homo sovieticus, negynęs idealų, bet dažniausiai ir labai nesusitepęs, neturi mūsų modernioje Lietuvoje savo dalies? Ar ne ketmanas yra įsivaizdavimas, kad nugriovus sovietines skulptūras, ištrėmus Cvirkos stovylą iš jo vardo parkelio, pasmerkus Salomėją ir atvadinus jos vardu pavadintas įstaigas, pasivaikščiojus pirmyn atgal Žaliuoju tiltu be sovietinių balvonų, pasimatys aiškesnis ir skaistesnis rytojus? Ar ne ketmanas yra visas tas šūksmingas, vulgarus patriotizmas, mintantis lozungais ir stiprėjančiu jėgos ir brutualios prievartos kultu – neva šiandieną neišvengiamu? Galų gale, – čia pereikim prie svarbaus (šio straipsnio kontekste) klausimo, – ar ne ketmanas yra tikėti, kad su KGB bendradarbiavusių asmenų sąrašų viešinimas, nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjus bene 30 metų, dar gali atkurti kažkokį teisingumą? Ar tai apsivalymo, o gal veikiau išsipurvinimo, apsikasimo žemėmis aktas, ypač žinant, kad kartais žmonės visokiuose KGB sąrašuose atsidurdavo ir patys apie tai nesužinoję – ypač garsūs menininkai, mokslininkai. (Gerai suprantu S.Parulskį, kuris savo tekste „Patriotizmas ar psichozė“ prisipažįsta, kad įvedęs savo pavardę paieškos laukelyje prie agentų sąrašo, kelias valandas bijojo paspausti mygtuką „ieškoti“ – o jeigu?) Ar ne ketmanas, – dargi pačios bjauriausios, nešvankiausios rūšies, – yra šventeiviškai tyras įsitikinimas, jog apsivalymo ir susitaikymo procesas, procesas naujai Lietuvai atsirasti, būtinai turi prasidėti nuo KITO? O jeigu taip imtume, ir sąžiningai išsiliustruotume save? Čia ir dabar. Ką?

Czesławas Miłoszas skiria kelis būdingiausius sovietžmogio ketmano tipus – tautinį ketmaną (demonstratyvus Rusijos ir jos kultūros garbinimas, taip maskuojant panieką viskam, kas rusiška, ir svajojant apie tautinį socializmą), revoliucinės skaistybės ketmaną (esą revoliucijos idealai taurūs, bet atgrubnagiai juos suteršė), estetinį (poreikis nuo sovietinio meno slėptis aukšto lygio praeities mene), profesinį („aš niekur nesikišu, tik netrukdykit man dirbti“), skeptiškąjį („niekas nepasikeis, bet kur daugiau pamatysi tokią nesąmonę?“), metafizinį (katalikų kolaboravimas su režimu), etinį (kai žiaurumą revoliucijos vardan bandoma atpirkti nuoširdumu ir dorybingumu asmeniniuose santykiuose su žmonėmis).

15min.lt