Apie gausiausią X Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje dalyvausiantį dainininkų būrį – per aštuoniasdešimt narių atsivežančią Toronto „Volungę“, šiemet švenčiančią savo veiklos 40-metį, neseniai buvo rašyta. Tačiau ne visi vasarą į Čikagą sugužėsiantys chorai savo narius bei veiklos metus skaičiuoja dešimčių dešimtimis. Kai kuriems jų toks didelis renginys – pimasis. Ir dainuojančiųjų jame vos tuzinas. Ar pora…
Nutarusi pasidomėti „Bočiais“, apie juos težinojau tik tiek, kad tai mažiausias artėjančio renginio tinklapyje užsiregistravęs choras (atvyksta tik du jo nariai), kad jis iš Pitsburgo vakariniame Pensilvanijos valstijos pakraštyje ir kad vadovauja jam Len Barcousky bei Nancy Binkney. Paieškos visagaliame internete mažai tepagelbėjo. Tačiau atsakymo iš Len, prisistačiusio vadybininku, ilgai laukti nereikėjo – jis bei Vytas Mickus, minėtieji du šventėje „Bočiams“ atstovausiantys nariai, mielai sutiko papasakoti apie dar visai jauną (ir gyvavimo metų skaičiumi, ir – svarbiausia – dvasia) kolektyvą.
Senąsias išeivijos dainų šventes, dažniau vadintas dainų dienomis, menančioje archyvų medžiagoje aptikau štai tokią mintį: nors jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo bandoma išlaikyti tradiciją JAV reguliariai rengti susibūrimus, kuriuose būtų populiarinama lietuviška daina, pastangos dažnai nueidavo veltui. Tačiau Pensilvanijos lietuvių iniciatyva šitokios „sumuzikintos iškilmės“ būdavo suruošiamos dažniau nei kituose iš Lietuvos pasitraukusiųjų telkiniuose. Šios kalnakasių valstijos, priglaudusios pirmąsias nelengvai duonai pasiryžusių Lietuvos emigrantų kolonijas, lietuviai net ir anais sunkiais laikais kaip įmanydami stengėsi, kad nenutrūktų gimtąja kalba skambėjusios dainos gija. Tas faktas netikėtai iškilo atmintyje, kai mano pašnekovai, dėliodami „Bočių“ susikūrimo istoriją, užsiminė, kaip vietiniai Pitsburgo lietuviai, nuo praėjusio šimtmečio vidurio nė vienerių metų nepraleidę dalyvaudami Pitsburge rengiamame folkloro festivalyje, vienądien suprato, jog mieste nebeliko jokio meno kolektyvo, kuris toje šventėje atstovautų mažai tautelei nuo Baltijos krantų. „Daug metų, – sako jie, – Vakarų Pensilvanijos Lietuvos piliečių bendruomenė rėmė Pitsburgo suaugusiųjų ir vaikų tautinių šokių grupes, abi pavadintas gražios Lietuvos upės vardu, – „Neris”. Bet kai abi grupės, daugybę metų reprezentavusios mūsų kultūrą, po truputį ėmė nykti – viena – dėl šokėjų solidaus amžiaus, kita – dėl užaugusių ir kitokia veikla susidomėjusių jos narių, – iškilo pavojus, jog pirmąkart per daugelį dešimtmečių Trijų upių mieste rengiamoje skirtingų tautų talentams atsiskleisti galimybę suteikiančioje šventėje nebeplėvesuos lietuviška trispalvė. Kad nutrūks dešimtmečius gyvavusi tradicija“.
Štai tuomet veiklaus savanorio Len Barcousky – „neturinčio muzikinio talento, bet labai mylinčio muziką“, anot pajuokavusios jo žmonos Barbaros, – iniciatyva 2012-ieji tapo pokyčių metais. Remiama tos pačios Vakarų Pensilvanijos Lietuvos piliečių bendruomenės – šiandien, beje, skaičiuojančios jau 102-uosius gyvavimo metus, – susibūrė nedidelė dainininkų grupelė, kuri tų metų gegužę minėtame folkloro festivalyje pirmąkart pasirodė vietoje šokėjų. Tradicija nenutrūko. Taip atsirado šiemet trečiąji gimtadienį švenčiantis „Bočių“ choras.
Len ir Vytas – vieni pačių pirmųjų jo narių. Šiandien „Bočių“ gretose – maždaug dvidešimt iš Pitsburgo bei miesto apylinkų į repeticijas suvažiuojančių dainininkų, iš kurių 12-15 dalyvauja įvairiuose renginiuose. Nors, pasak pašnekovų, vidutinis narių amžius – 50 metų, chore dainuoja arba yra dainavę ir jau pensijos sulaukusieji, ir paaugliai. Paklausti, ar daug trečiabangių įsiliejo į choro gretas, atsako, jog tokių praktiškai nėra. Daugiausia dainuoja pačioje XX a. pradžioje bei po Antrojo pasaulinio karo į Ameriką atvykusiųjų anūkai, proanūkiai. Todėl ir pagrindinė bendravimo kalba jau nebe lietuvių, nors ji nėra visiškai užmiršta, ir pastarosios išsaugojimas choristams nepaprastai svarbus. “Ją tobuliname, – sako, – kiekviena pasitaikiusia proga: Lietuvos piliečių bendruomenės susiėjimuose, traukdami dainas prie Joninių laužo, giedodami Kalėdų giesmes, lankydami lietuvių kalbos pamokėles”. „Bočių“ repertuare – senelių bei prosenelių dainuotos ir jų vaikaičių atmintyje išlikusios “Lietuva brangi,” „Buvo gera gaspadinė,” „Ko liūdi, berželi?”, „Pjoviau šieną.” O „Pjoviau šieną”, porina abu senbuviai, ypač populiari, visų laukiama: ją atliekant surengiamas tarsi spektaklis: scenon pakviečiami klausytojai – ir maži, ir dideli, – tuo metu judesiais rodantys, apie ką dainuojama. Tiesa, išmokę šių metų dainų šventės repertuarą, jo kūriniais „Bočiai“ žada gerokai paįvairinti būsimuosius savo pasirodymus. Pastaruosius „sustyguoja“ dirigentė bei pagrindinė akompaniatorė Nancy Binkney, jai talkinantys choristai Bill Kolicius ir Maryanne Best. Ir nors kai kurie kolektyvo nariai yra dainavę mokyklų, bažnyčių choruose, groję ar dar tebegroja kokiais nors instrumentais, visi jie, anot pašnekovų, – “tik mėgėjai, mylintys muziką ir lietuvių kalbą”.
Su muzika visiškai nesusijusi nei L. Barcousky, nei V. Mickaus profesija. Len – Pensilvanijoje gimęs ir užaugęs žurnalistas, 43 metus išdirbęs šios bei Niujorko valstijos spaudoje, apie Pitsburgo istoriją parašęs dvi knygas. Vytas gimė Čikagoje, augo Cicero rajone, šeštadieniais lankė lietuviškas mokyklas. Su vaikų chorais dalyvavo 1971 m. Čikagos bei 1978 m. Toronto dainų šventėse. 1983-aisiais baigęs Ilinojaus universitetą Čikagoje, persikėlė į Pensilvaniją – „Westinghouse“ elektros korporacijoje dirba inžinieriumi mechaniku, įvairių pasaulio šalių specialistus konsultuojančiu branduolinių reaktorių veikimo klausimais. Tačiau muzika – vieną jų daugiau, kitą mažiau – lydi nuo pat vaikystės: ir didžiame džiaugsme, ir baisioje nelaimėje. Ir dar tikėjimas. Len sako visuomet prisiminsiąs savo močiutės Rožės balsą, girdėtą jai meldžiantis ar dainuojant. Vytas, išgyvenęs siaubingą skausmą, kai per vienerius metus turėjo palaidoti žmoną, dukrą ir tėvelį, įsitikinęs: tik malda, palydėta giesmės, ir daina, šalin vijusi širdį draskantį liūdesį, padėjo nepalūžti. „Lietuviai taip jau „nulipdyti“, – Vyto žodžiai, – daina yra neatskiriama jų gyvenimo dalis. Kiek prisimenu, mūsų giminės susiėjimuose ji skambėdavo visada.“
Taigi, Len ir Vytas liepos 5-ąją Čikagoje skambią dainą trauks drauge su kitais pusantro tūkstančio choristų. Ir visiškai nesvarbu, kad jie tik du iš Pitsburgo „Bočių“. Abu jie tądien bus dalis didžiulės lietuviškos dainininkų šeimos, iš įvairiausių pasaulio kampelių susibėgusios pasidalinti bei pasidžiaugti tuo, kuo ši nedidėlė Baltijos tautelė didžiuojasi jau devynis dešimtmečius, – tradicija saugoti dainą, ja susivienyti daugiabalsėje šventėje.
Nuotraukose: Vytas Mickus (kairėje) ir Len Barcousky
Koncertuoja „Bočiai“