Dalia BYČIENĖ. Ar įmanoma išvarytą kultūrą parvaryti?

skulp-romas-simanauskas  Marijampolietis Romas Šimanauskas daugeliui Lietuvoje žinomas kaip skulptorius, savo sodyboje Skaisčiūnų kaime sukūręs mistinių Velykų salos skulptūrų ansamblį. Medžio meninio apdirbimo profesija, Kauno technologijos universiteto inžinieriaus diplomas – tai priemonės, iš kurių jis išmaitina šeimą.

Yra ir kitas kelias jo gyvenime – dvasinis, kuriuo eidamas jėgų semiasi iš pasaulio pažinimo, religijų, senovės kultūrų ir filosofijų tyrinėjimų. Su pasaulio mačiusiu, neretai sarkastiškai realybę vertinančiu vyru kalbamės apie kasdienius dalykus: kaip švenčiame, kuo tikime (ar netikime), kaip gyvename (ir kaip gyvensime).

– Per ilgąjį šventinį savaitgalį šalies keliuose sužeista 60 žmonių, 5 žuvo. Vien tik Vilniuje įkliuvo 16 girtų vairuotojų, 7 sukėlė eismo įvykius. Ir visa tai – per šventes, kuriose prie šventinio stalo vienas kitam linkime ramybės ir išminties. Jei žodžiai sako viena, o darbai – kita, gal ir mūsų katalikiškos šventės nebeatitinka savo esmės? – klausėme Romo ŠIMANAUSKO.

– Jūs teisi – tos šventės tampa visiškai tuščios ir beprasmės. Tai komersantų specialiai sukurta ricina vidaus ekonomikos vartojimo dizenterijai sukelti. Gavę dozę tos ricinos, daugelis pradeda lakstyti po prekyvietes it paleistais viduriais. Prasideda besaikis ėdimas (ne valgymas, o ėdimas), lakimas ir visi kiti panašūs reiškiniai. Ir kyla gan pagrįstų klausimų, kaip suprasti, kad per tokią dievišką šventę vyksta velniški dalykai. O ar tikrai mūsų Kalėdos dieviška šventė? Kaip sakėte, katalikiška šventė. Iš tiesų katalikybė su tikrąja krikščionybe neturi nieko bendro, nes ji remiasi ne Kristaus mokymu, o tradicija. O kas yra tradicija? Tradicija katalikybėje tai – pagoniškų ritualų pervardinimas krikščioniškais vardais ir pavadinimais. Mūsų Kalėdos tėra saulės dievo Ra gimtadienis. Visos pagoniškos tautos turėjo savo saulės dievą, tik skirtingai jį vadino, bet visiems bendra buvo tai, kad to dievo gimtadienis visose tautose buvo gruodžio pabaigoje. Kai nustoja diena trumpėti ir naktis ilgėti. Iš esmės ir katalikiškoji tradicija prisitaikė ir krikščioniškais apdarais aprengė pagoniškas apeigas. Tikrasis Kristaus gimtadienis niekaip nesusijęs su tuo laikotarpiu. Biblijoje aiškiai parašyta, kad Kristus gimė per judėjų palapinių šventę, kuri pagal mūsų kalendorių yra rugsėjo viduryje arba spalio pradžioje. Iš bendro išprusimo žinome, kad Biblijoje aprašyta, kad tuo metu laukuose dar ganė piemenys. Žinoma, kad Judėjoje piemenys baigia visus ganymus ir sugrįžta būtent per palapinių šventę, nes prasideda žiema. Taigi Kalėdos niekaip negali būti susijusios su Kristaus gimimu. Kadangi pas mus visos šventės tapo pagonių dievybių garbinimu – tai ir rezultatas atitinkamas. Pats Kristus Baalą ar tuos kitus pagoniškus dievus vadino demonais ir su tuo susijusias šventes demonų garbinimu. Štai jums ir atsakymas, kodėl po Lietuvos dangumi vyksta tokie dalykai. Bent jau įgaukime drąsos ir pradėkime ne tik daiktus, bet ir šventes vadinti tikraisiais jų vardais.

– Šiuo metu, kai kalbama, kad reikia ne tik kalbėti, bet ir gyventi pagal tautinius papročius, atrodo, kad mes jų net nebežinome. Nežinome, ką reikia padėti ant lietuviško Kūčių stalo. Kokią dovaną padėti po Kalėdų eglute? Jeigu jau mes, suaugę, nežinome, iš kur tai žinos mūsų vaikai?

– Būtent, šiuo metu ir reikia save išgryninti ir apsispręsti, kuria kryptimi judėti. Jei apsisprendei būti krikščioniu, tai bent krikščionybės vadovėlį, Bibliją, reikėtų perskaityti. Galiu garantuoti, ta knyga šokiruos. Perskaičius ją nuoširdžiai, labai aiškiai išryškėja katalikiškų ir krikščioniškų kelių skirtumai. Pasirinkus pagonišką kelią, privalu drąsiai save pripažinti pagoniu ir išstudijuoti visą mūsų tautinį paveldą, senovinę lietuvių kosmologiją, šventes ir papročius, dainas, simbolius, pasakas. Renkantis, kas dabar madinga, hinduistinę sielovados šaką, reikia domėtis ir išstudijuoti vedas, priimti vedines tradicijas ir sekti jomis. Pasirinkus katalikišką tradiciją, turėtume bent pasidomėti, ką ir koks ritualas, veiksmas reiškia. Dabar daugelį jų automatiškai atliekate it kokie Pavlovo šunys pagal komandas, kai reikiamu laiku suskambus varpeliui pradeda skirtis seilės, kurių išraiška atgula paaukojimų krepšeliuose. Reikia pasirinkti ir kažkur suleisti šaknis, išsigryninti. Praėjo tas laikas, kai buvo galima plaukti pasroviui. Dabar atėjo sąmoningo individo laikas. Ir vaikai turi būti auklėjami sąmoningomis būtybėmis, o ne aklai paklūstančiais ir nemąstančiais biorobotais.

– Sakoma: būtų kaimuose daugiau kultūros, būtų mažiau smurto, sumažėtų girtuokliaujančių. Kaip tą kultūrą sugrąžinti į kaimus?

– Kultūrą į kaimus… Jei iš kaimų kultūra buvo vejama nuo 1945 metų, tai ar įmanoma per keletą metų ją parvaryti atgal? 70 metų buvo diegiama gėrimo kultūra su visomis jos tradicijomis, tostais bei ritualais. Praėjo kelios kartos po alkoholio kultūros padangte, tai ar neturėtų praeiti dar kelios kartos, kad vėl pasikeistų ta kultūra? Savaime ji nepasikeis. Reikia už tai sumokėti. Skirti lėšas naujos kultūros ir naujų vertybių propagandai, reklamai. Kultūra, kaip naujas produktas, kurį reikia „išsukti“. Reikia pasamdyti gerus vadybininkus, paruošti strategiją, pasirūpinti modernia rinkodara, pasiraitoti rankoves, apsiginkluoti kantrybe ir tik po kelių dešimčių metelių jau galima kalti aruodus naujos kultūros derliui. Juolab dabar, kai aukštuomenėje tampa madinga mesti „civilizaciją“ ir susilieti su gamta, gyvenant kokioje nors moliu drėbtoje pirkioje, vietoj elektros svilinant balaną. Bereikia tik paeskaluoti sveiką gyvenimo būdą, pareklamuoti kaimą, ir Lietuvos pakraščiai pasikeis. Visą šį reikalą lengvina tai, kad kaimas nuo miesto šiais laikais nedaug kuo skiriasi. Visur yra internetas, visur televizija, visur siekia radijas ir mobilusis ryšys, visi turi automobilius ir šaldytuvus. Tad kuo serga kaimas, tuo serga ir miestas. Negali vien tik šuns uodega turėti blusų. Jei blusos uodegoj, tai jų rasi ir paausiuose. Todėl nemanau, kad tai tik kaimo problemos. Jos – visuotinės. Tik miestuose gal labiau užmaskuotos ar paslėptos.

– Sužibėti klubuose, džiaugtis pavadintam „garsenybe“ ne vienam tapo didelė garbė. Abejotina, ar su daugeliu iš ten besilankančių galėtum pakalbėti apie ką nors daugiau nei apie „brendus“, „trendus“ ir gurmanišką davinį madingoje užeigoje. Kokią įtaką vadinamoji „aukštuomenės“ kultūra daro jaunimui?

– Praktika rodo, kad tas sužibėjimas labai jau neekologiškas. Kai paskaičiuoji energiją, sunaudotą tam žybsniui įžiebti, tai ta išsiskyrusi šviesa net aukso kainai neprilygsta – ji konkuruoja su deimantų kainomis. Tam žybsniui žmonės tiek sudeda darbo, kad jį pavertus elektros energija būtų galima apšviesti nemažą miestą. Ir dėl ko visa tai? Dėl akimirksnį trunkančios garbės dozės. Dozė baigiasi, ir priklausomybė vėl panardina į vergiją. Todėl su kai kuriomis žvaigždėmis nelabai yra ką kalbėti, nes jos nesidomi nieku kitu, kaip tik kur nors, kaip nors gauti dar vieną šlovės dozę. Todėl tie žmonės dažnai būna tušti. Visą savo produktyvų gyvenimą jie paskiria šou biznio mafijos vergovei. Ten tokios sutartys, kad nauja žvaigždė be jų leidimo negali nei įsižiebti, nei užgesti. Taip nusunkiami jauni ir naivūs talentai, savo patį produktyviausią laiką paaukodami didžiai vilčiai, kuriai įgyvendinti jiems nepakanka energijos, nes ją suryja tie, kurie savo rankose laiko raktus nuo šlovės rojaus vartų. Štai tokia ir įtaka šiuolaikiniam jaunimui. Popso kultūros aš niekada nelaikiau kultūra. Tai – reiškinys. Ir ne daugiau. Ten nieko nėra kultūringo. Bet ateina kiti laikai. Jaunimas jau nebe tas, kurį galima valdyti ir lengvai „melžti“. Nauja karta tiksliai žino, ko nori. Jei godūs dėdės laiko užrakinę lietuviško rojaus vartus, tai šiuolaikinis jaunimas žvelgia į pasaulinį rojų. Jau nemažai lietuvių Lietuvoje yra visai nežinomi, o pasaulyje jie – žymūs. Talentingi ir mąstantys jaunuoliai nelenda į lietuviškojo šou popso spąstus. Jie žiūri į platųjį pasaulį ir iš ten ragauja pasaulinės kultūros eliksyro. Dėl to Lietuvos šou biznio mafijai reikėtų sunerimti. Smarkiai sunerimti.

– Sumanymas maždaug 150 tūkst. ikimokyklinukų padovanoti po tautinį kostiumą atsieis apie 3 mln. eurų. Pinigai pinigais, o kokia iš to nauda? Ar dėl to atsiras daugiau lietuviškumo?

– Tai bent kokia turtingo žmogaus neegoistiška iniciatyva. Gal tai išeis į naudą, gal bus klaida – niekas nežino. Bet žmogus bent kažką daro, bando daryti. Aš žiūriu į tai pozityviai. Bent šiuo metu nauja valdžia mąsto gan žmogiškai, stengiasi spręsti fundamentalias Lietuvos problemas, o ne suka smegenis, iš ko paimti ir kam atiduoti. Alkoholio problema – tai skaudi Lietuvos problema. Aš sveikinu, kad bandoma atskirti alkoholį nuo maisto, atidaryti specializuotas alkoholio parduotuves, it vaistines ligoniams. Būtų mano valia, apskritai alkoholį tik su narkologo receptais pardavinėčiau. Jis iš viso nereikalingas, nebent patepti minkštą vietą, prieš švirkščiant vitaminus.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“