Dalia BYČIENĖ. Liūdna, kad Tėvynė nemyli savo vaikų

Mažai kas Lietuvoje nėra girdėjęs Lukšių gyvenvietės, jos poilsio parko, kur fotografuotis važiuodavo ir tebevažiuoja jaunavedžiai ir abiturientai. Kiek toliau nuo gyvenvietės, dar viena Lukšių vertybė – šviesūs Zyplių dvaro rūmai ir jam priklausantys buvę ūkio statiniai, kuriuose karaliauja menas ir tautodailė. Ar visa tai būtų, jei ne energingas menininkas, skulptorius ir tapytojas, Lukšių seniūnas Vidas Cikana?
Kuriant Zyplius, sugulė menininko naktys ir savaitgaliai, tašant skulptūras – uždirbtų dauguma pinigų. Kai beveik viskas, regis, jau pabaigta, menininką vis dažniau aplanko bloga nuojauta, kad pastangas, kurios, tikėjosi, tarnaus menininkams, pamažu užgožia komercija. – Žmones, kurie dirba iš idėjos, vadina „donkichotais“. Ar suskaičiuotumėte, kiek visko esate padaręs be atlygio?

– Turiu daugybę pažįstamų, kuriems, ir daugiau veltui nuveikusiems kuriant meną, muziejus, parkus, ne tik „ačiū“ nepasakė, jie net neparankūs tapo. Šiais laikais iš svetimų sukurto gero daug kas nori biznį daryti. Į meno pasaulį mes įžengėme su visu savo idealizmu. Aš tarp menininkų, kurie be atlygio plušėjo pleneruose, papuoliau būdamas 24-erių. Mėnesį jie sunkiai dirbdavo tik už maistą ir padovanodavo savo skulptūras. Mes važiavome visur, kur tik kvietė ir negalvojome, kad mums reikia užmokesčio. Galbūt tie ansambliai ne visi aukščiausią meninę vertę turėjo, bet, visa, ką darydavome, buvo nuoširdu, plaukė iš liaudies tradicijų. Konsultuodavo žinomi meno kūrėjai – Konstantinas Bogdanas, Algimantas Nasvytis, kiti. Išsiskirstę po savo namus, kūrėme kryžius, koplytėles, rūpintojėlius. Per savo gyvenimą apie 400 rūpintojėlių išdrožiau. Mes, skulptoriai, tautodailininkai Vengrijoje tautos didvyriui Imrei Nadžiui sukūrėme koplytstulpį su rūpintojėliu. Tokie dalykai Lietuvoje tuo metu dar nebuvo daromi. Vėliau ir Lietuvoje esame sukūrę daugybę kryžių savo didvyriams. Neklausinėdavau, kur tas mano kryžius bus pastatytas. Po keleto metų, radęs jį miške, supranti, kad skirtas partizanams. Medžio skulptūrų – kryžių, koplytstulpių – per visą Lietuvą esu padaręs apie 130, o akmens darbų – apie 170. Kai kas nors klausia, kiek uždirbau, juokiuosi – du padaryti „už dyką“, o už trečią neatsiskaityta. Prisimenu pirmąjį „žaliųjų“ žygį, kai jie atėjo iki Juodkrantės. Buvo dar 1987 metai. Mes, menininkai, dalyvavome ir tą žinią paskleidėme. Atėjo Lietuvos atlkūrimo 100-metis, vyksta iškilmės, posėdžiai, ar kas mus prisiminė? Aš stebiu ir matau. Žiūrėk, Sąjūdžio laikais tas žmogus stovėjo ant gėdos pjedestalo, o 100-mečio proga jam padėkos plaukia. Išlaviravo visą tą laiką, o be stuburo kaip buvo, taip ir liko. Šiais laikais tokie žmonės ir gauna aukščiausius įvertinimus, o tikrieji patriotai, dirbę tyliai, lieka šešėlyje.

– Tai kas dabar vyksta Lietuvoje?

– Vyksta paprasti dalykai – valstybė savo žmonėms tapo pamote. Kodėl mažosios valstybėlės, tokios kaip Šveicarija, gerai savarankiškai gyvena, o mes, būdami didesni, nesugebame pataikyti į Europos modelį. Ir niekad nepataikysime. Mes per kokį 100 metų tik susiniveliuoti galime. Ne vienus metus aš kūriau savarankiškos seniūnijos modelį, stengiausi, kad visi žmonės, kurie nesusiranda didelių perspektyvų, liktų savo krašte. Būtų sukurtos darbo vietos, kažką veiktume, kad ir miesteliui nauda būtų. Buvo padarytos pataisos savivaldos įstatyme. Bet kai buvo leista, jau niekas nieko nebekūrė. Atrodo, mes nesugebame kartu gyventi ir dirbti. Iškelia sąlygas tai verslininkai, tai valdžia. Įvarome jauną žmogų į rėmus, kuriuose jis tampa bejėgis. Todėl ir išvažiuoja. Kaip ten yra, taip yra, bet aišku viena – ten melo mažiau. Žinai, kiek uždirbsi, nereikia visą laiką kovoti. O pas mus jokių garantijų nėra. Mus apgaudinėja. Eurą įvedė, sakė, bus gerai, kainos nekils. Bet pakilo – pabrango viskas. Komentuoja kainas bankų ekspertai: taip, čia viskas blogai, bet pabaigia komentarus vienodai – nieko čia nebepadarysi. Dar trūksta, kad pasakytų, jog bankams reikia padėti. Sakykite, ar mylime savo žmones, jei uždarinėjame kaime mokyklas, nes nesugebame pasirinkti savo tautai artimo švietimo modelio? Mažai vaikų, tad mažą mokyklą tuoj skubama uždaryti, o mokinius tenka vežioti į didesnę. Ir niekas nenori matyti, kad mažiukai vaikeliai jau 7 valandą ryto miške stovi pušį apsikabinę ir laukia autobusiuko. Paskui dejuojame, kad mažiems žmogeliams reikia psichologų, konsultantų. Valdžia neklausia žmonių norų, o daro taip, kad tik pritaptų prie Europos. O galėtų vyrai gražiai susėsti ir paklausyti, ką žmonės kalba, ką seniūnai sako. Gal ir nepatiktų Europai, bet patiktų žmonėms.

– Sovietiniais laikais buvo kitaip, turėjome taikytis. O dabar? Dabar niekas neverčia. Niekas nežudys, neištrems, ko čia taip stengtis…

– Pataikaujame, nes esame silpna valstybė, silpni mūsų valdžios žmonės, silpni mūsų atstovai Europos Parlamente. Ką mums liepia, tą darome. Kitos valstybės labiau kovoja už savo teises, savo specifinį valstybės charakterį. Man yra tekę dirbti su švedais, prancūzais, lenkais – jie visai kitokie, jų visai kitas kūrybinis jausmas – mes tikrai esame skirtingi. Man, kaip paprastam žmogui, atrodo, kad mūsų valstybė nepažįsta savo žmonių, nežino poreikių, norų. Kopijuojame, šokinėjame paskui visokias svetimas geras ir blogas technologijas, žmonės priversti taikytis. Meniškos sielos niekada nesusitaikys. Anksčiau kiek buvo drožėjų. Jie kūrė meną, visiems jo reikėjo. Kuo toliau, tuo drožėjų mažiau. Kiek buvo meną kuriančių iš akmens. Kur jie dabar? Dabar jie dirba kitose valstybėse, nes čia tapo nebereikalingi. Juokinga, kai mes meną įsivežame iš Kinijos. Kinai sugeba padaryti lietuvišką dievą, mes – nebe. Kam daryti, jeigu yra greitas produktas. Visi nori greito prasigyvenimo. Norisi, kad Lietuva, UNESCO pripažinta kryždirbystės valstybe, ir toliau tuo didžiuotųsi, kad galėtume ir toliau savo meną kurti. Užsienio menininkai sako: Lietuva – šalis, kurioje daug kryžių! Nematau, kad jų daug. Jei dar kas kryžių stato, tai atminimui. Anksčiau kryžius statė kaip dvasingumo simbolį, kaip šeimos, namų sergėtoją. Tais sunkiais laikais žmonės neturėjo iš ko gyventi, ką parduoti, bet statė bažnyčias, šventas vietas garbino. Braunasi iš kitur jogos, helovynai. Tai atrodo originalu, bet mums svetima. Lietuviai turėjo savo dvasingumo tradicijas. Kokie būdavo atlaidai, kokios apeigos, suėjimai – tie dalykai, kurie mus apramina, suteikia progą apmąstymams, kaip būti geresniems. Atsikovoję laisvę, atsitraukiame nuo dvasingumo.

– Keičiasi ne tik tradicijos, papročiai. Keičiasi žmonių santykiai. Žmonės tolsta vieni nuo kitų, svetimėja. Svetimėja valdžios ryšiai su žmonėmis…

– Taip, keičiasi santykiai. Aš ir pats, daug metų dirbdamas seniūnu, jaučiu tą atotrūkį. Seniūnai verčiami nebeatstovauti žmonėms. Vien tik orientuojamasi į skundus ir intrigas. Seniūno prasmė prarandama. Jis jau nebe vietos reikalų sprendėjas. Yra tam tikra politinė taryba, kuri nežinia kokių tikslų siekia. Seniūno, seniūnaičio vaidmuo kuo toliau, tuo labiau virsta fikcija. Diskusijas būtų galima rengti su Seimo nariais. Geriau susipažinę su žmonių reikalais, jie kitaip Seime vertintų sprendžiamus klausimus. Bet ne. Seimas pilnas intrigų, priešų paieškų. Nepateisinu, jeigu išlenda kažkokių bjaurių dalykų, bet Seimo politikai turėtų dirbti visai kitą darbą, o ne užsiimti tyrimais, analizavimais. Kita vertus, mes per daug savo nesėkmių suverčiame Europai. Daug ką galėtume savo valstybėje susitvarkyti kitaip, jei norėtume patys. Kai susėda mūsų valdžios vyrai diskutuoti, aiškėja, kad tai vienur, tai kitur valstybės pinigus veltui švaistome. Kiek pinigėlių nuplaukia Ignalinos atominės elektrinės uždarymui. Gal mūsų pensininkai iš tų kelių procentų, kurie nežinia kokiems tikslams išmetami, galėtų būti laimingesni, jiems pensijas būtų galima padidinti. Bet ne, keliami didžiuliai tikslai, tačiau Lietuvoje niekas tų tikslų nesupranta. Samdome ekspertus, su šimtatūkstantiniais atlyginimais, o mūsų gydytojai, dirbdami per naktis, po 10 valandų operuodami, gauna po pusantro tūkstančio eurų. Todėl ir važiuoja ten, kur iš jų nesityčiojama. Dabar paplitęs valdžioje pasakymas – viskas aišku, viskas paprasta. O man kaip tik kuo toliau, tuo labiau viskas neaišku ir nepaprasta. Seimo nariai noriai važinėja į šventes, o tikrojo gyvenimo nemato. Visi šaukia, kad Seimo narių per daug. Jei jie tikrai kovotų už žmonių interesus, galėtų būti jų ir daugiau. Nepakenktų. Verčiau mažiau būtų patarėjų, o daugiau paprastų „proletarų“, kurie kalbasi su žmonėmis.

– Kas mūsų laukia, jeigu savo šalyje gyvename tarsi svetimi?

– Visi, kurie nesugeba čia sukurti didelio verslo, išvažiuoja pas tuos, kurie tą verslą jau turi. Čia mes norime iš dar likusių išspausti paskutinį kvapą. Aš ir pats kartais save laikau kvailiu. Mano geri draugai sako: „Na ir ką, Vidai, gyvenimas eilinį kartą įrodė, jei darai ne sau, ateis diena, kai kažkas paprašys uždaryti duris.“ Labiausiai norėjo Zyplių dvarą nugriauti. Tarsi kvailys atrodžiau, kai šiukšlynus kuopiau ir krūmynuose kapsčiausi. Zypliuose atsiradau 1981-aisiais ir ant centrinių dvaro rūmų durų prikaliau lentą su užrašu: „Nustokit griauti architektūros paminklą, gėda niokotojams“. Nuo 1981-ųjų rūpinausi Zyplių dvaru, o šiandien mano širdis kraujuoja – vizija, kurią kūriau, tolsta. Mes norime, kad važiuotų menininkai, kad mes visi dirbtume, tautinį meną demonstruotume. 20 metų kūrėme tą aplinką, o išėjo – šnipštas. Dabar vaikštau po dvarą ir gaunu pastabų ne dėl meno, parodų, o kad kažkas neskaniai restorane pavalgė. Šiandien aš, tautodailininkas, kūrėjo statusą turintis žmogus, kartais ten jaučiuosi labai nejaukiai.

respublika.lt