Rinkdama istorinius faktus apie Šiaulių evangelikus liuteronus, susidomėjau leidiniu ,,Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m.“, Šiauliai, Saulės delta, 2007 m. ISBN 9955-732-82-8. Knygos sudarytojas ir vienas iš bendraautorių dr. − Jonas Sireika.
Deja, informacijos apie liuteronus leidinyje radau nedaug. Be to, ji paviršutiniška ir gana netiksli. ,,Per karą nukentėjo Šiaulių miesto bažnyčių pastatai <…> 1944 m. nustojo veikti liuteronų reformatų bažnyčia, pastatyta apie 1850 metus“, − taip 158 puslapyje rašo istorikas Juozas Misevičius. Prie tos pastraipos 243 numeriu pažymėta nuoroda 169 puslapyje nurodo, kad minėtos infomacijos šaltinis − laikraštis − ,,Šiaulių kraštas“, 1999 09 26. Nustebau, kad mokslinio žanro knygoje, kuri pavadinta ,,istorija“, autorius rašo apytikrę evangelikų liuteronų bažnyčios pastatymo datą, kai yra pakankamai viešos ikonografinės medžiagos apie statybos metus. Remiamasi abejotinu šaltiniu − laikraščiu. O ir to nurodytos datos laikraščio archyve nėra, nes 1999 09 26 data − sekmadienis. Sekmadieniais laikraštis neišeidavo.
Radusi leidinyje tokią abejotiną informaciją dominančia tema, supratau, kad negalėsiu ja remtis. Bet pasidarė smalsu, kaip gimtojo miesto istorija aprašyta kituose tos knygos skyriuose kitų autorių. Knygos skyriai nelygiaverčiai. Komunistinės sistemos pažiūros giliai užvaldžiusios kai kuriuos mokslų daktarus, ir jie to neslepia. Naratyve autorių politinė ideologija ima viršų prieš istorinius faktus ir pirminių šaltinių dokumentiką. ,,Už 1986-ųjų metų rezultatus, pasiektus socialistiniame lenktyniavime, Šiaulių miesto švietimo darbuotojams buvo įteikta SSSR švietimo ministerijos ir Švietimo aukštųjų mokyklų ir mokymo įstaigų darbuotojų profsąjungos Centro komiteto pereinamoji raudonoji vėliava“, − kaip tarybiniame propogandos vadovėlyje rašo 208 puslapyje istorikė Vanda Kašauskienė. Deja, apie šiaulietį šviesuolį Joną Samalionį, dailės mokyklos įkūrėją, ilgametį direktorių, ateinančioms dailininkų kartoms atidavusį savo žmogiškus ir profesinius sugebėjimus, informacijos pasigedau. Tame skirsnyje neradau informacijos ir apie pedagogę visuomenininkę Aldoną Žičkienę, kukliai užsimenama apie lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Vitoldą Švickį, kitus neeilinius mokytojus, įnešusius ne tik pedagoginį, bet ir tautinį kultūrinį indėlį miesto istorijon. O štai tokia informacija apie minėto straipsnio autorę skelbiama ,,Vikipedijoje“ : ,,Vanda Šimonytė-Kašauskienė (g. 1934 m. vasario 24 d.) – sovietinė istorikė, partinė veikėja. 1966 m. VU apgynė disertaciją „LKP veikla vystant liaudies švietimą respublikoje (1956–1961 m.)“, 1979 m. apgynė disertaciją „LKP veikla vystant liaudies švietimą respublikoje Tarybų valdžios metais (1940–1970)“, 1980 m. istorijos mokslų daktarė, 1984–1990 m. Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktorė.‘‘
IV skyriaus 10 skirsnyje ,,Periodinė spauda ir literatų veikla“ neradau duomenų apie poetės Janinos Jovaišaitės įkurtą mitologinę kiemynę ,,Žalčio lūšną.“ O tai savita menininkė, Šiaulių istorijos dalis. Jos kūryba gerai įvertinta Lietuvos rašytojų sąjungoje.
,,Šiauliečiams, kaip ir visai Lietuvai, 1940 06 22 tapo vilties diena. Atrodė, jog pasikartos Pirmojo pasaulinio karo scenarijus“, − rašoma knygos II skyriaus 3 skirsnyje, 74 puslapyje. Drįstu pastebėti, kad karas prasidėjo ne 1940 06 22, kaip nurodyta ,,Šiaulių miesto istorijoje,“ bet 1941 06 22.
Nežiūrint, kad leidinyje pritrūko vietos įvykiams ir asmenims, kūrusiems Šiaulių istoriją, santykinai nemažą dalį leidėjas skiria savo veiklai ir nuopelnams išaukštinti. Rašant apie pradėtą įgyvendinti galimos Saulės mūšio vietos grandiozinį projektą, neužsimenama apie alternatyvius pasiūlymus su kuklesniu biudžetu.
Leidinyje trūksta aiškumo ir informatyvumo. Turinyje nėra įvardintos kiekvieno skyriaus nuorodos, skiriasi antraščių šriftų dydis, netikslios nuorodos ir asmenvardžiai. Nėra anotacijos užsienio kalba.
Kadangi knyga pavadinta istoriniu leidiniu, o jos recenzentai ir redakcinė kolegija sudaryta iš mokslininkų, mokslo daktarų, tikėjausi rasti vertingos istorinės informacijos. Tačiau anksčiau išdėstyti argumentai kelia abejonių dėl leidinio kokybės ir patikimumo, išliekamosios vertės. Vieno iš knygos recenzentų istorijos m. dr. Vytauto Skebo disertacijos pavadinimas rodo pseudomokslo tematiką: 1973 m. gruodžio 18 d. apgynė Lietuvos respublikos istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos TSR žemės ūkio mechanizatorių kadrai (1940−1970 m.)“. Pseudomoksline galima pavadinti ir knygos sudarytojo Jono Sireikos disertaciją, ,,Vikipedija“: 1983 m. Vilniaus valstybiniame universitete apgynė disertaciją „LKP veikla didinant vietinių darbo žmonių deputatų tarybų vaidmenį 1961–1970 m.“
Buvusio Šiaulių apskrities viršininko Alvydo Šedžiaus straipsnis 382 puslapyje parašytas komunistinės populistinės retorikos stiliumi. Autorius − ,,Alvydas Šedžius (g. 1951 m. kovo 12 d. Galintėnuose, Alytaus raj.) – inžinierius, Lietuvos politinis veikėjas, KGB rezervo karininkas (kapitono laipsnis)“, − šaltinis ,,Vikipedija“.
Vertinant paminėtus faktus, galima daryti išvadą − kai kurių knygos autorių sovietinis paveldas toks ryškus, kad nugalėjo siekį paruošti profesionalią, įdomią, faktais ir savitumu pagrįstą Šiaulių miesto 1940–1995m. istoriją.