Janina Survilaitė. “ Atminimai apie JUOZĄ TUMĄ-VAŽGANTĄ“

Sveicarija Vaizgantas_virselis  Pusę amžiaus trinama senoji Lietuvos istorija šaukte šaukiasi atstatyti jos istorinį teisingumą. Istorikui  publicistui Juozui Brazauskui teisingas senosios istorijos atstatymas kelia ypatingą patriotinį rūpestį ir pareigą.Savo knygoje „Universalusis Juozas Vaižgantas Tumas- kaip viešpaties diena“  ( 2019) Brazauskas mėgina įtikinamai iš naujo sugrįžti prie Tautos patrioto,  nusipelniusio likti amžiams neužmirštamu ne tik savo kūriniais, bet ir savo viso gyvenimo paskirtimi branginti Tėvynę ir jos žmones. Knyga pasirodo tada, kai aplink vis stipriau girdime ir Lietuvos žymių politikų raginimus branginti savo istorinę praeitį. Prezidentas V. Adamkus sako: „ Lietuvos kartos mums atleis už klaidas, bet neatleis už melą. Rašykime savo istoriją tiesos ir atvirumo kalba, moralės ir pasitikėjimo kalba. Rašykime dabar, nelaukdami kitos  dienos.“ Lankydamasis Lietuvoje popiežius Pranciškus irgi mums priminė tai, kad tiek skriaudų, karų ir okupacijų iškentusi mūsų šalis kasdieną primena mums nepamiršti savo šaknų…

Švenčiant karaliaus  Mindaugo karūnavimo dieną naujai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda mums priminė, kad turime prisiminti visas savo istorijos kartas nuo Mindaugo iki šios dienos ir jas teisingai įvertinti…

  1. Mykolaitis Putinas minėdamas Vaižgantą savo studentams sakydavo: „Gėrio, tiesos ir grožio pasiilgimas vertė Vaižgantą visur ieškoti teigiamų reiškinių: kaime – gerų, dorų žmonių, istorijoje – nuopelnų ir pavyzdžių. Jis visa tai kėlė, rodė ir šaukė kitus džiaugtis ir gėrėtis. Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir tarsi net blogesnis. Nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą.“
  2. Brazausko kruopščiai iš įvairiausių šaltinių surinkta, literatūriškai sklandžiai ir motyvuotai pateikta medžiaga apie didįjį sunkiausiais metais rusų vergijoje gyvenusį ir veikusį rašytoją J.Tumą-Vaižgantą gražiai papildo visas iki šiol lietuvių literatūroje apie jį skelbtas žinias.

Sveikintina, kad J. Brazauskas pateikia visą eilę lietuvių klasikų nuomonių/įvertinimų apie  universalų J. Vaižganto talentą propaguoti to meto sunkmetyje savo „tėvynainišką idealizmą“ ir tomis idėjomis „užkrėsti“ visus, patriotiškai nusiteikusius tautiečius.

Visi kruopščiai atrinkti pavyzdžiai patvirtina  ir pačio Vaižganto pasakytus teiginius apie save: “Aš nieko daugiau nenorėjau, jokio kito uždavinio nenujaučiau, kaip leisti per save, per kultūrintą sielą savo giminės būdą ir  padaryti jį aukštesniai kultūrai pasiruoštą.“ Juk, gyvą temperamentą, palinkimą prie dvasinių reikalų, kalbos jausmą ir meilę gamtai Vaižgantas paveldėjo iš savo šeimos.

Spaudos draudimo laikotarpiu J.Tumas- Vaižgantas Lietuvoje atliko aktyvų,  žadinantį tautos sąmonę ir gimdantį prasmingą tautinio judėjimo įdirbį. Jo įgimtas stiprus charakteris, pareigingumas tautinės sąmonės stiprinimui – buvo pats patikimiausias ginklas išsivaduojant iš carinės priespaudos.

Remdamasis V. Mykolaičio Putino, A.J. Greimo, B. Sruogos. Vyt. Kavolio, Sofijos  Kymantaitės dienoraščiais ir istoriniais tekstais, J. Brazauskas  sėkmingai įrodo, kokia gali būti stipri nepriklausomybės/atgimimo siekimo tradicija XIX- XX amžių sandūroje ir kaip visa tai turi būti vertinama XXI amžiuje…

Knygoje įtaigiai apžvelgta ir didžiojo Lietuvos menininko J. Tumo- Vaižganto  tautinė/patriotinė  kūryba, turėjusi teigiamos įtakos kelioms kartoms, neaplenkiant ir dabartinę.  Vaižgantas ir šiandien labiausiai šviečia mums visiems besimurdantiems neteisybėse, mele, menkinant Lietuvos istorinius pasiekimus ir iškovojimus, pagerbiant tuos, kurie visas jėgas atidavė už Tėvynės laisvę ir žmogiškumą savo artimui ir tautai.

 „Tuo Vaižgantas šiandien labiausiai šviečia mums, suprantantiems, kad mūsų dabartis ir ateitis daugiausia priklausys nuo mūsų pačių žmogiškumo, nuo sugebėjimo reikalauti pirmiausia iš savęs, kad taptume naujo savo tautos ir valstybės laiko žmonėmis.“ ( V. Zaborskaitė.)

„Simboliška, kad ir dabar visas yra Lietuvoje, kurią mylėjo ir brangino. Jo kapas yra visa Lietuva“- rašo autorius knygos pratarmėje.

Nekyla abejonių, kad būsimoji J. Brazausko knyga apie J.Tumą- Vaižgantą suvaidins reikšmingą vaidmenį ypač jaunajai kartai iš naujo susipažįstant  su mūsų krašto praeitimi ir pasiekimais žengiant toliau  nelengvu nepriklausomybės keliu.