Janina Survilaitė: “Įtaigi Tautos istorijos iliustracija“

(kelios mintys Birutės Jonuškaitės romaną  „Maestro“ perskaičius).

Berno universiteto slavistikos-baltistikos katedros profesorius P. Locher`is yra nuėjęs reikšmingą produktyvų filologo/kalbotyrininko mokslininko kelią. Jis ne tik žinomas savo didžiuliu įnašu į lyginamosios slavų-germanų-baltų kalbotyros tyrinėjimo mokslus, kurie laikomi neįkainuojamais, bet ir gerai pažįstamas kaip senosios lietuvių raštijos: Bretkūno, Kuršaičio, Daukanto kalbos ir kultūros tyrinėtojas. Profesorius visuose savo pasisakymuose apie lietuvių literatūrą pabrėžia, kad seną ir unikalią savo istoriją turinti Europos šiaurės rytų  šalis Lietuva gali savo istorija didžiuotis, kurti ir savo senosios( ar dabartinės!)  literatūros tautiniu istoriniu  unikalumu teisėtai stovėti priešakinėse pasaulio kūrėjų gretose.Štai kodėl kartais nyku ir skauda širdį skaityti lietuvių rašytojų knygas, kuriose į užribius nustumtas nacionalinis, gilias tautines tradicijas turintis, lietuviško patriotinio pilietiškumo jausmas savo krašto istoriniams dalykams. Kodėl dažnai pagarsėjęs lietuvis rašytojas griebiasi vaizduoti svetimo krašto problemas ir žmones, užuot savo kūrybiniuose užsimojimuose pasigilintų į savo krašto istorinius dalykus ir tautines tradicines kultūrines nacionalines vertybes? Kartais gali susidaryti net  klaidinga nuomonė: lygtai to gilinimosi niekada ir nėra  buvę.

…“ kaip pavadinti tautą, kuri pati lengvabūdiškai atsisako savo istorijos, jos rašymą ir aiškinimą perleisdama kitoms tautoms?“- klausia šiandien  mokslininkė Rasa Čepaitienė. Atsakymas labai nemalonus

Tokio požiūrio, ar tokių klaidingų nuostatų niekada neprikiši rašytojai Birutei Jonuškaitei. Niekas niekada nepaneigs, kad rašytojos talentas ir ištobulintas literatūrinis intelektas tai aiškiai parodo, kad, visa, kas privalo išlikti Tautos atmintyje – ji vaizdingai ir įtaigiai įrodo savo kūriniais.

 „Maestro“ nėra išimtis.

Romanas visa savo siela alsuoja Lietuvos etninių žemių istoriniu žmonių ir gilių lietuviškų tradicijų unikalumu, garantuojančiu rašytojai, ( ir pagal profesoriaus p. P. Locherio ištartis) atsistoti į priešakines pasaulio kūrėjų gretas.

Rašytoja knygai patiki savo, savo artimųjų, savo Tautos istorijas. Užrašytų tekstų vertė ir autoritetas priklauso nuo to, kaip juos supranta  ir įvertina skaitytojai ir kritikai. Tik puikus vaizdingas tekstas iššaukia norą skaityti, suprasti ir įvertinti. Svarbiausia, mokėti įvertinti širdimi, siela, atmintimi!

  1. Jonuškaitės dviejuose paskutiniuose romanuose-dilogijoje: „Miranta“ ir “Maestro“ sukurtas įtaigus nacionalinis epas, kuris grindžiamas tikėjimu savo krašto ir kiekvienos asmenybės laisve ir savitumu, kaip esmine visuomenės egzistavimo sąlyga. Niekas nesuabejos, kad autorės noras prisipažinti, kad visa kūrybinė medžiaga yra meilė ir ištikimybė lietuviškam etniniam kaimui ir jo piliečiams, šioje etninėje erdvėje gyvenantiems ir veikiantiems- yra jų savitai susiformavusio mąstymo ir įvairiaspalvės gyvensenos patirties rezultatas ir veidrodis, kuriame priklausomai kaip jis pakreiptas – viskas rašytojos plunksnos jautrumu ir  atsispindi. 

Kadangi simpatizuoju šveicarų rašytojui F. Diurenmattui, Jonuškaitės „Maestro“  man kažkaip susišaukia su Diurenmatto „Labirintu“ ar „Bokšto statyba“, kurių centre tiesos ieškantis žmogus, gyvendamas iš chaoso sukurtame pasaulyje, įsitikina, kad tiesos ir tikros meilės neras, nes jos nėra. Tai tinka „Maestro“ romano kertinei figūrai „Maleriui“ Viktorui.

 „Visi įstatymai visos imperijos –  kūnams valdyti. Kam reikalinga kažkas tokio nesugaunamo, kaip siela“.  Iš sielų nesudarysi valstybių, joms neegzistuoja sienos identifikavimo numeriai, pasai, muitai, jų negali apkrauti jokiais mokesčiais pažaboti įstatymais ir bausmėmis.“(psl.311).

  1. Girdzijausko parašyta recenzija romanui („Naujoji Romuva“ 2019 Nr. 1.) įtaigi, teisinga ir vertinga susipažinti visiems, kurie brangina gerą lietuvišką literatūrą. Tą patvirtins ne vienas kūrėjas ar kritikas, kuriam brangi lietuviškos literatūros tradicija, pradedant Vaižgantu, Valančiumi, Mykolaičiu Putinu, Avyžiumi ar Radzevičiumi…

Birutės Jonuškaitės kūryba teisingai teigiamai pastebėta nuo pat pirmųjų kūrinių ir iki šiol skaitytojų  laukiama ir  palankiai vertinama. Jos tekstai stilistiškai patrauklūs, turtingi įvykiais ir įvairiaspalviais, tvirtai subrandintais literatūriniais  personažais.

Literatūros kritikas V. Girdzijauskas  pastebi, kad:

„Jau vien Viktoro K. personažą sukurti reikėjo ne tik įgimto intelekto, bet ir kultūrą, (meną, ypač dailę) sumaniai analizuojančio žvilgsnio. Rašytoja atskleidžia ne tik lietuviško kaimo subtilybes ir apsurdus, bet panyra ir į lenkiškojo, prancūziškojo, apskritai vakarietiškojo mąstymo platumas ir gilumas.“

Iš tikrųjų įsigilinus į dailininko Viktoro  gyvensenos ir anksti susiformavusio charakterio vingius, pajauti tikrą dramatišką nerimą, kurį lemta patirti žmogui, siekiančiam aprėpti ir suvokti visą paslaptingą gyvenamo laiko Buitį, Būtį, Likimo staigmenas, nuo gimimo paskirtas slapta stebėti savo Šeimos šešėlių spalvas ir, pagaliau, susikurti sau laikinai trapią ramybę žiūrint į žvaigždėmis nusagstytą Visatą…

Žymaus, net pasauliniu mastu  pripažinto  tapytojo Viktoro paveikslas įdomiai įvaizdintas ir  įasmenintas. Jis neeilinis veikėjas/figūra ne tik etniniame Lenkijos kaime, bet ir  pasakiškame Paryžiuje, triukšmingame Niujorke, tolimoje Australijoje, ar su principingais užmojais aplankyti ir pažinti Egiptą…

„…nežinojau, kas manęs iš tikrųjų laukia, bet jau suvokiau, kad manyje slypi kažkas svetimo, tarsi elektroninis širdies stimuliatorius, ir tas svetimkūnis paprastai vadinamas talentu (…) Būti talentingam-  tai tas pats, kas turėti nepaprastai godų kreditorių, kuriam reikia mokėti visą gyvenimą, viską išsiparduoti, o jis vis tiek niekada nepasisotins ir dar mirties valandą pareikš pretenzijų.“(psl.296).

Miesčionėjančios visuomenės fone talentingasis dailininkas irgi kitoks. Vienaip ar kitaip aplinka ir tikros meilės paieškos jam visada parodė nelaisvę, jis gimęs būti  nepriklausomu nuo politikos, valdžios ar kokios nors ideologijos iki pat mirties.

„Tapytojui reikalingas nuolatinis dialogas su aplinka. Ji privalo būti įdomi, spalvinga. Juk visą laiką jauti vaizdų sukeliamus impulsus. Paskui jie išsilieja drobėse…Maestro šokiai prie molberto ir buvo šarvų trupėjimas. Kad ne kas kitas, o praeities poelgiai išmesdavo jų vidurnaktį iš lovos, ir jis, pajutęs staigų savo sielos nuogumą, paniškos baimės apimtas, puldavo nuo jos gintis su…teptuku. Jis puolė drobę, bandydamas dažų pliūpsniais užtepti iš praeities kylančius vaizdus, pokalbius, pojūčius…“(psl.300/316)

Romanas  „Maestro“ meniškai atskleidžia unikalaus lietuviškos etninės žemės (Lietuvos „paribio“) mūsų etninių tautiečių likimus, jų gyvenimą stipriai susietą su senosiomis/kamieninėmis lietuviškomis tradicijomis, su to krašto gyventojų pasaulėžiūra, charakterių išskirtinumu, kalba/tarme,  pasaulėjauta, gilaus katalikiško tikėjimo atspalviais,  tradiciniu, tikram lietuviui/patriotui būdingu nepakantumu sovietinei sistemai.

„…Gegužės pirmosios demonstrantai šviečia raudonais kaklaraiščiais nešdami karste gulinčią Liucytę, berankiai, bekojai soldatai daugkartiniame autoportrete lipa vienas ant kito, ieškodami savo viršugalvių. Tačiau visos šios figūros yra vos matomos, simboliniais „griaučiais“ išnyrančios iš storo tamsaus, sodraus kolorito spalvų…“(psl.232.)

Romano “Maestro“ literatūrinio lauko kontekste Lietuvos istorinės praeities saitų stiprybė: dar šilti prisiminimai, artimų žmonių, vietovių, buvusių, esamų ir būsimų gyvenimo aktualijų ryšys ir ilgesys, kur besiklostančių įvykių pergyvenimai ir vertinimai susišneka be žodžių. Kiekvienas romano veikėjų emocijų susilpnėjimas ar sustiprėjimas turi savo istorines gentines ištakas, tikslus ir pateisinimus. Galbūt menininkei į tai pavyksta įsikūnyti  giliau ir jautriau, nes ji tiki, kad:

 „…kūno ir sielos vienį pajunti tada, kai pripažįsti, jog pastaroji egzistuoja – kai ją myli ir kitame žmoguje…“(psl. 312.)

„Viskas yra dieviška iš prigimties. Viskas, kas egzistuoja- dieviška. Jei visa yra dieviškos prigimties, tai čia yra beasmenė energija, į kurią turiu pasinerti. Kurioje turiu paskandinti savo asmeninį „aš“, kad pasiekčiau susiliejimo su didžiąja visuma patirtį. Tai tikrai kerinti patirtis.“ (psl.357.)

„…sėkmė ateina tik per ištikimybę sau…“(psl.278)

2015 metais esu trumpai apžvelgusi rašytojos romaną „Marantą“  („Bernardinai “ 2015 ; str. „Ko mums linki „Maranta?“.) įrašytą į tų metų geriausių knygų penketuką, o vėliau apdovanotą kiekvienam rašytojui garbinga Liudo Dovydėno premija.

Tik paėmus į rankas B. Jonuškaitės „Marantą“, romanas iš karto nušvito iliuzija, kad teks susipažinti su senų, retai vartojamų tarmiškų žodžių lobynu. Tie daug kam iš atminties išblukę, su senąja karta į anapusybę nuėję seni lietuviški žodžiai ir išsireiškimai tarsi plačiai išlašinti medaus lašai, sukūrė spalvingą, švelnų, kultūringą tekstą/pasakojimą, paliečiantį dvasią ir jausmus… Tik pavarčius knygą, pro akis praskrido knygos sumaketavimo naujovė: tie žodžiai, išskirti  kursyvu, patraukia akį ir sukelia žingeidumą( pirmiausia suprasti jų prasmę), po to siekti praturtinti žodyną užmirštos protėvių kalbos spalvomis… Ir iš viso toks istorinis tautinis humanizmas „Marantoje“ mus visus laiko, veda pirmyn ir nepaleidžia, kiekvienam lietuviui brangus ir nemirštamas.

Medaus lašais pavadinau todėl, nes, palyginus su tuo, kad  neseniai net aukštai premijuotos lietuviškos knygos buvo gausiai  inkrustuotos  bjauriais rusiškais keiksmažodžiais, tai  „Marantos“ kalbą  autorė pakelia į retai sutinkamas tautines aukštumas.

Ir štai 2019 metais – naujas „Marantos“ romano tęsinys „Maestro“…

Abu romanai autorės nepaprastai,(sako, net  intymiai!) sulydomi. Paskutinioji „Maestro“ romaną palydinti dalis pavadinta  „Marantos rašymo dienoraštis“ išsiskiria literatūroje retai sutinkamais autorės pokalbiais su savo personažais. Jausmingai suskamba „asmeninių patirčių detalės, apmąstymai apie kūrybos ir meilės sąvoką, kūną ir sielą, laikinumą ir amžinybę“…

Skaitytojų negali nežavėti rašytojos knygoje pasirinktas istorinis laiko ir vietos realistinis konkretumas, turtinga, tačiau lengvai suvaldyta meniško pasakojimo ornamentika, skaitytoją pamalonina sklandaus romano stiliaus vienovė ir veikėjų galerijos meniško aprašymo patrauklumas!

Baisusis karo dienų laukas, kuris lietuvių literatūroje dešimtis kartų skaitytas, girdėtas ir daug kartų iš visų pusių perpasakotas- karo laukas etninėse žemėse sukurtas naujai, su tautos ir asmeninių netekčių  skausmais ir dramatiniais pergyvenimais.

„Savo kritusiu karius trakdamiesi pasiėmė, o soldatus vietos žmonės palaidojo…Gabalas žandikaulio, plaštaka, pusė galvos, pirštas, pėda su kareivišku čebatu, ant krūmo užkritęs žarnos gabalas. O kiek dar krauju plūstančių, be kojų, su prakirstais pilvais! Vieni dejavo, kiti klykė, kiti čia pat mirė… Vėliau jie neduos Viktorui miegoti… reikalaus savo pirštų, kojų ar nuskeltos galvos, priekaištaus, kad esą sulipdyti iš svetimų gabalų…“(psl.203-204)

Tautinių vaizdinių artimumas kiekvieno lietuvio skaitytojo sielai tikra –atgaiva šiandieninės literatūros nesibaigiančiuose internacionalinių  peripetijų verpetuose. Gera nugrimzti į tokias tik lietuvio patirtimi pasvertas ir tragiškai išgyventas gelmes, kokių neteko patirti kitiems, kad ir netoli Lietuvos, žaliojoje Europoje, gimusiems,  augusiems ir brendusiems. (Štai kodėl profesorius p. P. Locher`is yra teisus.)

Paskaičius B. Jonuškaitės kūrinius, lietuviškos kultūros istorijos motyvai jos  kūryboje besąlygiškai priartina esamojo Laiko prasmę. Autorės tekstų subjektą pavyksta orientuoti į sudėtingą būsenos analizę, kur lyg netyčia įsipina  ir senosios režimo nuoskaudos, ir pokaris. O dabartis neskamba praeinamybės gaida, nes niekas kitas, kaip lietuvis yra pajėgus atsakyti į  žmonijos keliamą amžinąjį klausimą:

“ Ar galima pavergti amžiams Tautą ir Žmogų, trokštančius Laisvės ir pasiruošusius už ją atiduoti žūtbūtinę kainą?“