Kultūra ir menas

Liudvikas Jakimavičius. Justino Marcinkevičiaus teritorija

Written by Redakcija · 2 min read

Justino Marcinkevičiaus mirtis niekam nebuvo didelė staigmena. Liūdėjau skaitydamas lakoniškas gydytojų žinutes iš reanimacijos palatos, visi supratome, tik nežinojome, kada. Išėjimo data ne vienam sukėlė sofistinių minčių apie metafizikos dvelksmą, kažkokias tarytum atsirandančias fatališkas prasmes ir nelabai reikalingas, pritemptas paraleles su Jonu Basanavičiumi. Išgirdęs liūdną žinią, pats sau ėmiau svarstyti: „Turėčiau ką nors pasakyti apie  poetą, su kuriuo teko ne kartą ir ne du gyvai akis į akį pabendrauti, pasišnekėti telefonu, rašyti apie jo kūrybą, kartą prieš Frankfurto knygų mugę net filmuoti Justiną jo namuose, Mildos gatvėje. Ta filmuota juodraštinė archyvinė medžiaga greičiausiai saugoma dabar kur nors Kultūros ministerijos vaizdo ir garso archyvuose“.

Tiesą sakant, nieko ko nors naujo, netikėto, negirdėto Justinas per gerą filmavimo valandą tuomet nepasakė, ko galėjai tikėtis, pavyzdžiui, iš Sigito Gedos ar Tomo Venclovos, kuriuos irgi teko filmuoti. Kalbėjo apie poeto atsakomybę Lietuvos žmonėms, tradicijai, kalbai, istorijai, kultūrai, gamtai, skaudėjimą, jautrumą ir pareigą puoselėti tai, kas ir yra tautos buveinė. Sakytum, jis buvo toje pačioje nepajudinamoje Mikalojaus Daukšos testamentinėje Lietuvai paradigmoje, apibrėžtoje daugiau nei prieš 400 metų Postilės prakalboje į malonųjį skaitytoją, kurioje kaip niekad anksčiau tiksliai suformuluotas tautos išlikimo predikatas: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba…

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.“

Atsistoju savo kambary prieš knygų lentyną ir žiūriu į knygų nugarėles. Gėda, bet neprisimenu, kada paskutinį sykį buvau paėmęs į rankas Justino poezijos kokį nors rinkinį. Išsitraukiu pirmąjį pasitaikiusį „CARMINA MINORA“ (mažosios eilės) – miniatiūrų poema. Atsiverčiu titulinį puslapį – lygiai prieš 11 metų Justino man užrašyta 2000 02 18, bet, kaip jau sakiau, nepasiduokime datų ir skaičių magijai.  Poema perskaityta, pieštuku  laukeliuose pakringeliuota ir viena kita mano pastabėlė. Tikriausiai rašiau apie ją recenziją, tik neatsimenu, kokiam leidiniui. Internetas atsakymo neduoda, nes anuomet dar nebuvome internetiniai „zombiai“. Šia tema parašytas ir priešpaskutinis poemos eilėraštis, apie mūsų dabartį su nerimu kalbantis:

„pagaliau mane/ paliko žemdirbys/ pametė išvyko/ emigravo jo vietoje/ apsigyveno cinikas kažkoks“

Ant knygos nugarėlės paties poeto parašyta: „ Apie kiekvieną mūsų galima pasakyti: jis yra ten, kur ėjo. Gal net neperžengęs slenksčio ėjo.“ Šiandien šie du sakiniai suskamba kaip niekad aktualiai, nes, poetui išėjus, visi patys sau stengiamės atsakyti, kartais superliatyvais ir metaforom, kas mums buvo Justinas Marcinkevičius, kur ir kaip jis ėjo? Regis, buvo be galo paprastas žmogus, kalbantis visiems suprantama jautria, protinga žemdirbio kalba, tautos mylimas, laukiamas ir klausomas, bet kai reikia tokiais pat paprastais žodžiais nusakyti fenomenalią jo buvimo paslaptį, labai nelengva atrasti žodžius.

Pirma mintis, kuri man ateina į galvą, kad Justinas Marcinkevičius ir savo poezija, ir „ėjimu“ pataikė į labai gilų tautinės sąmonės archetipą. Liaudies mene tas archetipas turi labai seną, materialią ir apčiuopiamą raišką. Tai Rūpintojėlis, ant vienos rankos parimęs kelių sankryžose, su ašara aky išgyvenantis ir kenčiantis demiurgas ne vien savo, bet visų kančią. Visiškai neturintis moderniems kūrėjams būdingo egocentrizmo, nekonfliktiškas, kartais net nuobodokai tradiciškas, sentimentalus, atviras, suimantis į save kito nerimą, skausmą, ir kaip talentingas kūrėjas lydantis iš tos substancijos tautos egzistencijos universalijas.

Justinas Marcinkevičius turi labai aiškią savo kūrybos teritoriją, lygiai kaip savas turi Sigitas Geda, Vytautas Bložė,  Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis ar Henrikas Čigriejus. Justino poezijos laukas gal labiau rubežiuojasi su Maironio, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio,  na ir artimiausių draugų – Alfonso Maldonio ir Algimanto Baltakio poetiniais diskursais. Lietuvių poezijos zona kol kas yra tokie platūs akiai nearti dirvonai, kad teritorijų užteks dar kartų kartoms, svarbu, kad užtektų dvasios ir meilės lietuviškam žodžiui ir žmogui, ką savo „ėjimu“ ir paliudijo Justinas Marcinkevičius.

Nėra ši diena liūdna, nes turime progą, su Tavim atsisveikindami, permanyti užduotis, kurių palikai mums ne vieną, nors 1999-aisiais rašei: „liūdnos arklio akys/ palydi mane/ nuo žemės/ nueinantį“ .

Arklys – jautrus gyvulys, bet ne viską, matyt, gerai suprato. Su Dievu.

Bernardinai.lt

Vasario 18 d., 2011