SANDROS AVIŽIENYTĖS KNYGOS „…kai akyse suspindi ilgesys“ SUTIKTUVIŲ M. MAŽVYDO BIBLIOTEKOJE PĖDSAKAIS

Viliojantis kvietimas

„Birželio 22-ąją į Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salę rinkosi visi, kam rūpėjo susitikti su poete iš Čikagos Sandra Avižienyte, pamatyti ją iš arti ir pasiklausyti jos eilėraščių – ne tik skaitomų pačios autorės, bet ir dainuojamų lietuviškai bei prancūziškai“, – taip intriguojančiai pradedamas lietuvių poetės, prozininkės, eseistės, dramaturgės ir literatūros kritikės Renatos Šerelytės straipsnis „Ilgesio spindulys“ 2017 liepos 1 d. laikraščio „Draugas“ šeštadieniniame priede.Gerokai prieš tą sambūrį kvietimai smalsino jo skaitytojus apie poetės iš tolimo krašto knygos „…kai akyse suspindi ilgesys“ (Vilnius,2015) sutiktuves Lietuvos sostinėje. Kvietimas žadėjo ne tik susitikimą su pačia autore Sandra Avižienyte, bet ir kitais žymiais vakaro svečiais. Būtent, su Prancūzijos garbės legiono ordino ir ordino kavalieriaus vardo laureate, Sandros eilių vertėja į prancūzų kalbą Karolina Masiulyte-Paliulis, su bardu Vygantu Kazlausku, 2016 m. išleidusiu albumą „Neišsiųsti laiškai“ pagal S. Avižienytės tekstus lietuvių ir prancūzų kalbomis, su gitaristu Tomu Varnagiriu, akordeonistu iš Šiaulių, pasaulyje garsios muzikos pedagogės Marytės Markevičienės ugdytiniu Tadu Motiečiumi…

        Kvietime rašyta apie autoritetingą šio renginio svečią – Seimo narį, Užsienio reikalų komiteto Transatlantinių ryšių ir demokratinės plėtros pakomitečio pirmininką, 2010–2015 m. Nepaprastastąjį ir įgaliotąjį Lietuvos ambasadorių JAV ir Meksikai – Žygimaną Pavilonį. Tai jis, 2015 m. apsilankęs S. Avižienytės renginyje Lemonte (JAV), paragino ją pristatyti savo eiles ir Lietuvoje. Visų gerbiamo asmens mintis buvo įsidėmėta. „Po dešimties oficialių konferencijų ir poezijos pristatymo turų JAV, dviejų renginių gimtojo Alytaus miesto teatre (2015–2016) su Sandros Avižienytės poezija turės galimybę susipažinti ir vilniečiai“, – š. m. birželio mėnesį rašyta M. Mažvydo bibliotekos informaciniame pranešime.

      Atgaline tvarka būtina pasakyti ir tai, kas neparašyta kvietime: „Renginyje dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke ir Alytaus miesto meras Vytautas Grigaravičius“ (L. Apanavičienė, „Jei jausmų nemoku išreikšti kitaip – rašau“,  <pasauliolietuvis.lt>). Merą lydėjo referentė Aistė Kuniejienė – S. Avižienytės giminaitė. „Džiaugiuos. Didžiuojuos. Puikuojuos Alytaus mergaite“, – tai mero V. Grigaravičiaus kalbos  M. Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje (matyt, ne tik joje) moto.

     „Noriu pasidžiaugti ir pasidalyti man pačiai netikėtomis naujienomis“, – taip savo el. laišką man pradėjo Sandra, pasakodama apie  M. K. Čiurlionio galerijos (JAV) direktorės,  Pasaulio lietuvių fondo (JAV) atstovės spaudai Laimos Apanavičienės (renginio M. Mažvydo bibliotekoje moderatorės) iniciatyvas plačiau pristatyti josios kūrybą ir skaitytojams, ir rašytojams, ir literatūros kritikams Lietuvoje. Ir dar laiške priduriama: „Šis vakaras organizuojamas skubos tvarka, nes tik tą dieną susidėliojo Lietuvos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių dalyvių dienotvarkės“.

  Netiesioginė pažintis su poete Sandra Avižienyte

       „Kiekviena karta turi savo „liaudies“ dainų ir poezijos aruodą. Socialiniuose tinkluose dažnai galima išvysti pasidalinimus eilėmis „Ar mylėsi mane, kai pasensiu? …kada akys paskęs raukšlėse?..“, interneto platybėse skamba kelios šio eilėraščio, tapusio ilgesinga balade, versijos. Ir, ko gero, retas kuris žino, kad eilėraščio „Meilė“ autorė yra žavi alytiškė, penkiolika metų gyvenanti ir kurianti Jungtinėse Amerikos Valstijose, – Sandra Avižienytė. Jos kūrybos kraitis – trys poezijos knygos: „Kai akyse suspindi ilgesys“ (2005 m. ir 2015 m. – antrasis papildytas leidimas), „Ką vadinom vardais“ (2016). Daugiau nei pusšimtis eilių jau yra tapusios dainomis, o poezija skamba ne tik lietuvių, anglų, bet ir prancūzų kalbomis“, – internetinėje erdvėje skaitome 2017 birželio 21 d. bibliotekos informaciją.

    „O ko laukti? Reikia gyventi šia akimirka, dabar“, –  kalbėjo S. Avižienytė, prisipažinusi, kad kartais spontaniški sprendimai nuvilia, bet dėl jų kaltinti savęs nereikia, nes daug ką lemia nekaip susiklosčiusios aplinkybės. Spontaniškai, ilgai negalvodama S. Avižienytė kartu su seserimi išvyko gyventi į Ameriką, nes taip susiklostė aplinkybės. Lietuvoje buvo sudėtinga kartu ir mokytis, ir dirbti. Buvo gaila palikti namus, bet jos su seserimi prisitaikė prie kitos šalies, buvo jaunos ir jau neįsivaizdavo, kad kas nors gali būti kitaip. „Tas savarankiškumas ir žinojimas, kad niekas už tave nieko nepadarys, leidžia kitaip pažvelgti į gyvenimą. Bet kad ir kaip būdavo sunku, niekada nebuvo taip, kad galvočiau, kad nušoksiu „nuo stogo” “, – sakė rašytoja. Dabar Amerikoje S. Avižienytė augina  du vaikus, rašo eiles, užsiima labdaringa veikla, lituanistikos mokykloje suaugusiuosius moko lietuvių kalbos“ (Raimonda Andriulionytė, <Alytus.Plius.lt>).

  Į klausimą, ar anglakalbė aplinka netrukdo kurti lietuviškai, ji atsakė:  ,,Draugai ir giminės stebisi, kaip tiek metų gyvendama JAV nepraradau savo tarmės ir nesuamerikonėjau. Tik pastaruosius 3 metus gyvenu Čikagoje, kur sutinku daug lietuvių. Prieš tai teko gyventi Kalifornijoje, Merilande, Floridoje, kur lietuvius sutikdavau daug rečiau. Lietuviškai kalbėdavau tik su tėvais telefonu ir su seserimis. Baltimorės universitete studijavau istoriją, įgijau Magna Cum Laude bakalaurą.. Daug skaičiau, darbus rašiau tik anglų kalba. Darbe, net ir namuose, kalbėdavau angliškai, nes neturėjau kito pasirinkimo. Net ir sapnuoti buvau pradėjusi angliškai, kas pradėjo bauginti“; „Esu nemažai eilėraščių parašiusi ir anglų kalba. Jie kitokie nei lietuviški. Lietuvoje studijavau teisę, JAV – istoriją, o štai literatūros nesu studijavusi anglų kalba tiek, kiek norėjau, todėl rašau savo gimtąja kalba. Angliškai kurti ne visada drįstu“

(L. Apanavičienė, <pasauliolietuvis.lt>).

Ar tai autocharakteristika?

      Eilėraščių rinkinys „… kai akyse suspindi ilgesys“ sudarytas iš trijų dalių ir „Pabaigos žodžio“. Baigiamojo žodžio terminu paprastai vadinamas knygos papildymas, kuriame autorius išreiškia savo samprotavimus apie kūrinį, veikėjų likimą arba  parašymo aplinkybes. Šio poezijos rinkinio baigiamosios dalies turinys – eilėraštis „Apie save“. Tie du žodžiai iškart žadina mintį, kad tai į 106 eilutes telpantis pasipasakojimas yra apie save, kitais žodžiais tariant, savianalizė arba autocharakteristika: „Aš ne viena / Manęs netgi dvi, / Gal trys, gal keturios, gal penkios…/ Viena – vis kenčianti, / Kita – nepakanti, / Trečia – kitus vis kurstanti nekęsti. // Nepakenčiu menkų / jausmukų / Ir pataikavimų nepakenčiu; ( …) // Esu laisva ugnis –  / Tai žaibas, / Tai pašvaistė, / Bet patikėkit, / Šildau ne visus. //Galbūt didžiausias minusas – / Užsispyrimas, / Gal priešgyniavimas / Įtikinant kitus. // O gal aistra / Nekantriai  siekti to, / Kas rodos nepasiekiama, / Pasiekus – nesidžiaugt sėkme. ( … ) // Dar, sako, esu karštagalvė, / Ir paprašyt kitų ko nors / Sunku. / O atgailaut – / Visai nelinkus / Dėl poelgių neapgalvotų / Ir skubių. //  Dar, sakė, trūksta  /  Santūrumo, – / Na, išsėdėt tikrai nebegaliu, / Kada aplinkui viskas griūva / Ar lipa koks kipšas / Ant galvų…  //  Ir dar: / Vaizduotės man tikrai nestinga, / Ir rūpesčius galiu paverst švente. Esu visai nerūpestinga ( … ) // Ir patikėkit – / Niekam nepavydžiu (… ) // Prisiminiau: / Esu dar filosofė. / Galiu sėdėt ligi naktų, / Laikydama tik knygą rankoj ( … ) // Tik nebandykit kritikuoti – / Nepakenčiu aš kritikos / Ir tų žmonių, / Kurie kitų akyse mato krislą, / Nebematydami savo ydų. // Esu valiūkė, / Mylinti gyvenimą / Ir tuos padangėj lakstančius paukščius, ( … ) // Esu tikriausiai optimistė ( …)//

      Kas kalba eilėraščio žodžiais? Pati Sandra apie save ar lyrinis subjektas? Klaidinga būtų manyti, kad tos cituotos eilutės yra  vien  S. Avižienytės savo, kaip moters, atsivėrimas, privalumų ir trūkumų išskaičiavimas skaitytojui. Bet klaidinga tvirtinti, kad tai  tik nuasmeninto, apibendrinto lyrinio subjekto pasvarstymai. Vadinasi, „Pabaigos žodis“ („Apie save“) – lyg ir pamąstymų  spąsteliai skaitytojui. Iš jų gelbsti mus autorė, sakydama: „Tas paskutinis eilėraštis – GRYNAI apie save.
Esu atvira. Kartais net per daug nuoširdi. Žmones kartais manęs vengia, nes susidaro klaidingą pirmą įspūdį –  aš sakau, ką galvoju, neidama ratais ir nevyniodama žodžių į vatą. Ta prasme – kalbu apie nuoširdumą. Sau ir kitiems“.  

       Aukščiau sakyta, kad „Baigiamajame žodyje“ gali atsispindėti knygos parašymo aplinkybės.  „Eilėraščiai man gimsta nejučia – / Iš skausmo ir kartėlio. / Ir dar tada, kai aš verkiu slapčia… / …Ant balto popierėlio…“ („Prašau“, p. 18). Sužinoti aplinkybes, skatinusias autorę sukurti konkretų eilėraštį, neretai galima atidžiai skaitant tekstą ir įdėmiai jį analizuojant. Pirmai orientacijai siūlau sugretinti  knygos „… kai akyse suspindi ilgesys“  kelis šalia vienas kitų autorės sudėliotų eilėraščių pavadinimus:  „Nuojauta“ – „Tik Tu“; „Pirmoji meilė“ – „Skausmas“; „Kad nesijausčiau Tavo dalimi“ – „Kova su savimi“; „Dabar keistai prisimenu visus…“ – „Aš pašnibždom ištarsiu Tavo vardą“; „Tu nepyk …“ – „Gal tai buvo viltis…“; „Tavo lūpos prie mano kaktos…“ – „Kaip man reikia Tavęs!“; „Aš neparplauksiu debesiu…“ – „Per bangas ir vilnis“ – „Kada dienos neturi reikšmės“; „Skraido žodžiai…“ – „Neišsiųsti laiškai“ – „Didelės viltys“…

     Vadinasi, kiekvienas knygos „… kai akyse suspindi ilgesys“ eilėraštis – tai ir autoriaus, ir skaitytojo ar klausytojo pokalbis su savimi, pamąstymas apie savo patyrimus bei nuojautas, savo sielos geresnis pažinimas. Argumentacijai – kelios internautų nuomonės apie S. Avižienytės eilėraštį „Meilė“: „Amžinas rebusas, jautru“; „Amžinas visus jaudinantis klausimas išdėstytas grakščiai ir raiškiai, jautriai ir elegantiškai. Kažkas pasakiško“; „Ne kartą mąsčiau panašia tema, bet dabar ir mąstyti nebereikia, nei pridursi nei atimsi“…

Akyse spindinčio ilgesio ištakos

R.Šerelytė, aukščiau minėtame straipsnyje dėstydama knygos sutiktuvių įspūdžius, rašo: „Apie ilgesį, meilę, romantiką ir netekties skausmą ne tik kaip autobiografinio, bet ir kaip kūrybinio kelio gaires autorė pasakojo santūriai, pabrėždama, kad kūrybos kaina yra labai brangi ir kad pusė jos gyvenimo palikta popieriuje – dienoraščiuose, eilėse“. „Kas slypi many, kai akyse sužiba ilgesys?“ – retoriškai tądien šventės dalyvių klausė eilių autorė. Atsakymui tiktų kelios eilutės iš kūrinių.  Eilėraštis „Ilgesys“: „Jau pasiilgau keturlapių dobiliukų / ir pienių geltonos spalvos. / Ir pievos, kur laksčiau basa po lietų, / ir medžio , kur slėpiausi nuo audrų“ (p. 58). Tai ilgesys vasarų, „praleistų tarp Nemuno kilpų“, kur šiandien tebegyvena poetės prisiminimai: „Ilgiuosi tų dienų saulėtų, / Vaikystės, pasakų ilgų…“ (p. 16). Taip buvo atsakyta į neištartą vakaro dalyvių klausimą: „Iš kur eilėse tiek dėmesio ir meilės kaimo gamtai, net menkiausioms jos detalėms?“

„Nėra žvaigždžių, kurias matydavau vaikystėj. / Ir medžių, kurie ošė  vakarais. / Nėra takelių, kur gali paklysti, / Kurie net naktį atveda mus ties namais“, – šitaip nostalgiškai Tėvynės ilgesiu prabyla eilėraščio „Kalifornijos nurausvintas dangus“ (p. 55) posmai. Tai kita liūdno akių spindesio priežastis S. Avižienytės poezijoje. Knygos sutiktuvių vakarą ji sakė: „Gyvenu Čikagoje. Ten dabar mano namai. Traukia sugrįžti. Grįžus ilgesys nebepakeliamas. Ilgesys negailestingai lankosi išsiskyrimų ir susitikimų kryžkelėje – oro uoste. Išsitrėmėme save laivais, lėktuvais… Vaikams atėmėme  galimybę ateity prisiminti mus užauginusią kartą…“

„Dažnai nemokame mylėti tų, kurie čia ir dabar yra šalia. Ilgimės tų, kurie nuo mūsų šimtais mylių nutolę, ar kurių jau niekad nebesusitiksime“, – su gausiai į knygos sutiktuves surinkusiaisiais svečiais iš Čikagos, iš Alytaus, Kauno, Birštono, Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų savo mintimis apie ilgesio prigimtį dalijosi S. Avižienytė, savo žodžius palydėdama skaitomu eilėraščiu „Apie draugystę ir kitus dalykus“ iš ketvirtosios knygos, pasirodysiančios, matyt, per rugiapjūtę: „Dienų bėgsme mes užsimirštam, / Iš kur atėjom,/ Kas mus nešioja / Ir kas įkvepia gyvent.//Pasaulio prasmę vis kitaip interpretuojam – /Grynu pinigu mes laikom tuos, /Kurie mus išveda / Iš nežinios atgal. // Svaiginamės, / Jėgas eikvojam, / Nebranginam to, /Kas šalimais, kas laukia, kas kartu…“

,,Esu labai laiminga – turiu draugų. Juos seniai pažįstu. Jie priima mane tokią, kokia esu. Nebūtina kasdien susitikinėt. Tų susitikimų laukimai irgi nuspalvinti ilgesiu“, – sakė autorė.

Knygos puslapiuose pačiomis švelniausiomis ir skausmingiausiomis spalvomis suspindi pirmosios meilės ilgesys: „Aš pašnibždom ištarsiu Tavo vardą – / Jis nuaidės kaip aidas pagiry“ (p. 37), „Myliu todėl, / kad jis vienintelis toks“ (p. 44), „Gal nuspėsi, ko laukiu, / Ko parimus budžiu“ (p. 48), „Nusišypsok, kai vėjas belsis Tau į langą – / Tai aš siunčiu pavasario lašus: / Jais išverkiu Tau ilgesį ir skausmą, / Kai negaliu paglostyt skruostų ir akių“ (p. 57) ir t. t.

Ko žodžiais nepasakai, pasklinda muzikos garsais

    „Tai, kad žodžiai ir muzika taip glaudžiai susiję ir taip išraiškingai vieni kitus papildo, veikiausiai liudija ne ką kita, kaip tik bendrą šių dviejų kūrinių prigimtį, kurią vakaro metu ypač įtaigiai atskleidė bardo Vyganto Kazlausko atliekamos dainos, sukurtos pagal S. Aviežienytės eiles, o taip pat – gitaristo Tomo Varnagirio ir akordeonisto Tado Motiečiaus atliekami muzikiniai intarpai“, – rašoma R. Šerelytės straipsnyje.

K.Masiulytė-Paliulis tą vakarą atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kaip Lietuvos publikai žinomas muzikinių televizijos projektų dalyvis, autorinių dainų atlikėjas, sukūręs ne vieną dešimtį dainų ir baladžių, bardas Vygantas Kazlauskas nesudėtingais muzikiniais akordais subtiliai išsako Sandros eilėraščių tekstų turinį, visus pavergia savo nuoširdžia interpretacija ir tiesiog kviečia kiekvieną užeiti į poetės ir savo, kaip muzikanto, Sielos namus.

        Kaip plačiam pasauly „susitiko“ šie menininkai? Pradžių pradžia buvusi tokia: „2006 m. Druskininkų knygyne varčiau poezijos knygas. Iš vienos jų viršelio į mane žvelgė didelės akys… Apačioje eiliuotai parašyta: „Aš miesto vaikas. / Užaugau ant asfalto./ Mačiau šaligatvio plyšiuos pražydusias gėles…“ – su vakaro dalyviais dalijosi prisiminimais V. Kazlauskas. „Juk tai apie mane!“ – tokia buvusi pirmoji mintis. Susidomėjęs vartė ir skaitė poezijos knygutę. Iškart suvokė, kad eilėraščiuose sudėta kažkas itin asmeniško, jausmingo, kažkas tokio, ką ne kiekvienam norisi parodyti. Išsirinkęs  labiausiai patikusį eilėraštį, šiek tiek modifikavęs jį, išmainydamas būtąjį laiką į esamąjį, pakeitęs eilėraščio ritmą, vieną kitą žodį pridėjęs ar atėmęs… Ir taip pradėjęs dainuoti. Viename interviu („Draugas“, 2016 04 12) sakyta: „Ilgai Sandros ieškojau – visomis prasmėmis, nes nesitikėjau rasti ir neskubėjau. 2014 metais su Tomu Varnagiriu grojome ,,Bunkeryje“ (Čikagoje), pristačiau savo dainas pagal Sandros eiles, manydamas, kad pagal rašymo miestus, ji turėtų gyventi kažkur Kalifornijoje. Mano nuostabai žiūrovai suūžė, kad ją visi pažįsta, nes ji gyvena Čikagoje. Tą kartą  nesusitikome. Ji man pirma parašė. Pradėjome ruošti jos knygos pristatymą 2015 metų vasarą Lietuvoje. 3-čias kartas nemelavo – susitikome“. Buvo praėję aštuoneri metai nuo pirmosios „pažinties“ knygyne su gražių akių poete, kai su ja akis į akį susitiko Lietuvoje.

      Nors Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas (l.e. klinikos vadovo pareigas), gydytojas V. Kazlauskas yra įvairių muzikinių renginių moderatorius, masinių švenčių scenarijų autorius, režisavęs Respublikines dainų šventes ir daugiatūkstantinius koncertus tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose, tačiau tą vakarą nesimatė nė lašelio arogancijos, kurios galbūt nė neturi. Dainuodamas S. Avižienytės eilių žodžiais sukurtas dainas širdies lygmeny, autorius bemat įtraukė visus į meditacinę būseną, o gal – į nebylų pokalbį su artimais žmonėmis, jaučiant tikro, gilesnio ir prasmingesnio nuoširdumo poreikį. Gyvenęs ir mokęsis Prancūzijoje, V. Kazlauskas pamalonino susirinkusiuosius  prancūzų kalba atliekamomis dainomis pagal S. Avižienytės eiles.  Gilios sielos romantikas – menininkas  net prancūziškai nesuprantantiesiems sugebėjo paveikių harmonijų melodijomis perteikti Sandros eilėse užkoduotas visiems pažįstamas būsenas, sudėtas iš ilgesio, nuoskaudų ir gilaus meilės jausmo bei vilties, kad viskas pasikeis į gera.

      Pačios autorės skaitomų eilėraščių ir bardo V. Kazlausko dainuojamų dainų glotnų audinį paįvairino vieno profesionaliausių ir aktyviausių Lietuvos gitaristų, daugumai pažįstamo iš TV ekranų,  Tomo Varnagirio („Rojaus tūzai“) autoriniai muzikiniai intarpai, sukūrę renginiui foną, akcentuojantį  S. Avižienytės eilėse išsakytus ne trumpalaikius  jausmus, o pačią lemtį – susitikti su tau skirtu žmogumi, pasinerti į palaimingą meilės būseną ir daryti viską, kad šalia esantysis būtų laimingas. Ir negalima nutylėti viešos paslapties – kažkada Sandra, kreipdamasi į Tomą, kad šis sukurtų muzikinį foną jos eilėraščiams, tikrai neapsiriko. T. Varnagirio gitara, tą vakarą porinusi  vien tik tai, kas tikra, nesumeluota ir bendražmogiška, sužadintų prisiminimų debesimis apgaubė salėje sėdėjusius knygos „ …akyse suspindi ilgesys“ sutiktuvininkus. Taip gimė ir T.Varnagirio daina „Ties bedugne”, kurią atlieka Vygantas ir Sigita.

    „Tadas Motiečius, jaunas  akordeonistas, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokyklos abiturientas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docento Raimondo Sviackevičiaus akordeono klasės studentas,  dar  nė vieno S. Avižienytės eilėraščio nesudėliojo penkių linijų sistemoje, nesužymėjo žodžiais išsakytų jausmų  natomis, o skyrybos ženklų nepakeitė pauzėmis“, – sakė  vakaro moderatorė Laima Apanavičienė ir kvietė šį Lietuvos talentą akordeono garsais pakylėti klausytojų išgyvenimus  iki poetinės išpažinties skambesio. Nors visažinė Vikipedija tikina skaitytoją, kad aranžuotiems poezijos kūriniams pritariama gitara, liutnia, citra, kanklėmis, smuiku, keltų arfa,  fortepijonu, t. y. tradiciniais bardų instrumentais, tačiau kas gali  paneigti, kad  T. Motiečiaus rankose akordeonas ateity netaps ir bardų vidinės raiškos pritarėju. Juk šis jaunas muzikantas  jau yra Karalienės Mortos premijos, daugkartinis šalies ir tarptautinių konkursų laureatas, dalyvavęs daugiau nei trisdešimties konkursų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Estijoje, Italijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Kinijoje scenose. Kodėl  gi jam,  koncertuojančiam įvairiuose renginiuose, projektuose, bendradarbiaujančiam su įvairiais džiazo muzikantais ir  teatro trupėmis, neišmokyti akordeono  prabilti intymiomis poezijos temomis, kad klausytojas nusiteiktų priimti kito žmogaus atsivėrimą ir pats pajustų išsakytą džiaugsmą, meilę, švelnumą, liūdesį ar skausmą. Juk knygos sutiktuvių vakare visi bemat pajuto, kad šis muzikantas, įtaigiai grojęs  solo,  geba užburti salę.

     „Gal todėl, kad eilės rašytos iš meilės, o gal todėl, kad jose daug autobiografinių dalykų, šiandien daugelis jų yra virtę dainomis. Dainas yra sukūrę bardai Kazimieras Jakutis ir Vygantas Kazlauskas, dainininkas Arvydas Vilčinskas, čikagiečiai Rimas Pažemeckas ir Ričardas Sokas“ (L. Apanavičienė, <pasauliolietuvis.lt>). Ir kiti: Tomas Varnagiris (muzika), Kęstutis Krenčius, Arūnas Raudonius…

Papildomi minčių fragmentai

L.Apanavičienės žodžiais tariant, S. Avižienytės  eilėraščiai gimsta iš  meilės. „Meilė yra gudri, ji niekada nevaikšto viena. Meilė ateidama atsiveda džiaugsmą ir liūdesį, nerimą ir  užuojautą, kantrybę ir nekantrumą. Atsiveda ir skausmą, kančią, tikėjimą, viltį… Meilė yra dosni ir maloninga. Kartu meilei netrūksta ir žiaurumo, būna, kad ji ima ir apkartina kieno nors gyvenimą. Tada atsiranda kartėlis… Todėl meilė niekada nesibaigia. Ji visur, su visais ir visada, norime mes to ar ne“  (<pasauliolietuvis.lt>).

Savaip S. Avižienytės eilėraščių mintį ir žadinamus išgyvenimus atspindi Jurgitos Maslauskaitės (Europos Sąjungos Erasmus+ programos Eurydice paprogramės veiklų vadovės, mokyklų išorinio vertinimo skyriaus metodininkės) iliustracijos. Jų nedaug – tik septynios. Vienos tų kompozicijų, kaip atsklandos, puošia kiekvieno skyriaus pradžią, kitos akcentuoja atskiro eilėraščio idėją. Pvz., antros dalies atsklandai nevienodo storio ir ilgio štrichais, baltų ir juodų dėmelių deriniais sukurtas  vienas priešais kitą labai priartėjusių dviejų plasnojančių paukščių piešinys. Ir atrodo, kad jie ne lengvus sparnus išskleidę, o paparčių lapus. Tai originali skyriaus metafora, tapatinama su pažinimu, žinojimu, išmintimi ir ištverme, siekiant gėrio ir gražiausios pasaulyje meilės. Skrendančio paukščio motyvas pakartotas prieš  paskutinįjį trečiojo skyriaus eilėraštį. Spygliuoto, labai dygaus, baigiančio nužydėti augalo detalė  kompozicijoje suponuoja mintį apie ilgą ir labai sudėtingą, net sopulingą paukščio skrydį. Aliuzijų į paparčio lapus beveik nebelikę, žymiai daugiau juodų dėmių, kurių fone skausmingai ryškios iš akių byrančios ašaros. Matyt, kad paukštė pavargusi, bet iš paskutinių jėgų stengiasi kilti aukštyn. Po jos sparnais banguoja ežeras, o gal visa išlietų ašarų jūra… „Atleisk, kad vėl rašau…“ – taip pavadintas paskutinis skyriaus eilėraštis: „Atleisk, / Jei kartais skruostu / Nubėgo ašara karšta“; „Atleisk, / Kad pas Tave per gruodą /  Atbėgčiau kojomis basa“; „Atleisk, / Kad negaliu nustot mylėti, / Kad dar lankai naktim sapne. / Atleisk, / Jei priverčiau kentėti, / Jei žvilgsnis degino Tave“…

    „Atsivertę tą knygą, rasite, kad ji skirta „Tam, kurį mylėjau“. Deja, nesužinosime, kas buvo tas, kuriam ji skirta, kurį ji mylėjo. < … >  Sandra, savo eilėse kovoja su savimi: „Dabar žinau, kad viskas veltui / Visi jausmai ir svajos žus / Ir išsvajotos mano meilės gyvenime nebus./ Nuplauks jinai, kaip šalto ledo lytys / Ištirps su spinduliu pirmu / Ir skausmas, pirmojo lietaus nulytas,

Vėl pasislėps po vasaros keru“ (Juozas Vytautas Gailevičius Gaila, chemikas, visuomeninkas, Filadelfijos ir Baltimorės lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordino kavalierius, apdovanotas 2003 m.).

      Pasak pačios poetės, rašymas jai – tarsi pašnekesiai su savimi, kai išlieji visa, ko jau negali išlaikyti, kai pasakai, ko aplinkybės kartais neleidžia pasakyti.

        Aktorė Karolina Masiulytė-Paliulis, daug metų gyvenusi Paryžiuje ir vėliau jį iškeitusi į Vilnių, savo pasisakyme pirmiausia pabrėžė prasminį S. Avižienytės eilių gilumą. Ir dar išsakė savo pastebėjimą apie du autorės pasaulius: salėje matanti fantastiškai gyvą, linksmą moterį, o eilėse – romantišką, apimtą dvasinio skausmo, nusiminimo, gailesčio, kylančio dėl mylimo žmogaus praradimo…  

Apie draugystę ir kitus dalykus 

Mes užsimirštam bėgime,

Iš kur atėjom,

Kas mus nešioja

Ir kas įkvėpia gyvent.

Pasaulio prasmę vis kitaip interpretuojam –

Už gryną pinigą mes laikom tuos,

Kurie mus išveda

Iš nežinios atgal. 

Svaiginamės,

Jėgas eikvojam,

Nebranginam

Kas šalimais, kas laukia, kas kartu.

Jausmus

Tarsi skambias stygas tarp pirštų trinam, –

Dažnai akomponuoja tie,

Kuriems net nesvarbu. 

Išdžiaustom, ištempiam,

Kitus tepliojam

Emocijom,

Kurių negalim patys sutvarkyt –

Rūdim apaugusi širdis tarytum laikrodis sustoja

Akimirkai.

Ir amžiams sujaukia,

Kas laukia ryt. 

Ir jei ne vėjas,

Ne lietus,

Kuris nuplauna purvą,

Ir jei ne saulė,

Kuri prikelia gėles,

Žmogus skambėtų kaip tas tuščias skilęs indas,

Savy jau neišlaikantis vandens.

Parengė Šiaulių Universiteto docentė Irena Ramaneckienė