Saulius Petreikis: „Muzika gyvenu nuo pat ryto iki vakaro. Nežinau, ką kita galėčiau veikti“

Jis galėtų papasakoti pačių netikėčiausių savo gyvenimo nuotykių. Apie tai, kaip  „išprotėjęs žemaitis“ Škotijoje krūvą pinigų paliko, kad įgyvendintų kūrybinę svajonę,  ar su bičiuliu muzikantu scenoje bešėldamas „pateko į transą“ ir nuo jos nukrito.

 

 

Arba istoriją su buivolo ragu, kuris Liuksemburgo oro uosto muitinėje sukėlė  įtarimą,  jog šitas garbanius lietuvaitis gali būti kontrabandininkas. Tada teko jam gerą pusvalandį tą ragą pūsti. Susirinkę muitinės darbuotojai  klausėsi  klausėsi,  o paskui pasakė: „Iš tikrųjų tu muzikantas“. Ir paleido. Įsitikino, kad negabena jis kontrabandos…
Į X Šiaurės Amerikos dainų šventę Čikagoje pakviestas charizmatiškasis Saulius Petreikis visur pristatomas kaip multiinstrumentininkas, pučiamųjų virtuozas, sukaupęs unikalią instrumentų kolekciją iš viso pasaulio, mokytojas,  inovatoriškos muzikos kūrėjas ir atlikėjas. Kaip žmogus, Lietuvoje bei užsienyje koncertuojantis ir vienas, ir su grupėmis „Saulės broliai“, „Chris Ruebens Ensemble“, „Rasa Serra&World Duo”, subūręs „Saulius Petreikis and the Unit 7 Allstars“, “S. P. orkestrą“. Kaip menininkas,  kuris, užlipęs scenon, muzikai atiduoda save visą.

Sauliau, kada jūs, berniukas nuo Žemaitijos platumų, supratote, jog gyvenimas, susietas su muzika, jums yra arti širdies?
Tai, kad mažame Barstyčių kaimelyje augau muzikalioje šeimoje, turėjo didžiulės įtakos. Visi proseneliai iš tėvelio pusės buvo liaudies muzikantai. Tėtis mokėsi groti iš savo tėvo, ir mes, vaikai, nuo pat mažų dienų buvome apsupti muzikos, visa šeima kartu muzikuodavome.

Sakote, “mes, vaikai”. Ar be jauniausiojo Donato, kuris visai mažiukas žadėjo būti už jus geresnis ir su kuriuo subūrėte bei grojate “Saulės broliuose”, dar turite brolių, seserų?

Taip. Augome keturiese. Man tuoj sueis trisdešimt vieneri, esu vyriausias, brolis Romas metais jaunesnis. Įvaikinta sesuo Regina yra penkeriais metais jaunesnė, o Donatas –  pagrandukas, mano „auklėtinis”, dažnai kartodavęs, kad vis tiek mane aplenks.

Iš kur sėmėtės jau kitų, nenaminių, muzikinių mokslų? Kada supratote, kad viena – mėgėjiški „pamuzikavimai” ir visai kas kita – rimtos akademinės studijos?

Dešimties metų su mama nuvažiavau į Platelių meno mokyklą. Ten, regis, šešerius metus pūčiau dūdą. Po to – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija, kur tie rimtieji mano mokslai ir prasidėjo. Konservatorijoje apie daug ką teko keisti savo supratimą. Čia, galima sakyti, išaugo muzikos suvokimas, pradėjau ją jausti. Vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademija Vilniuje, kur baigiau klasikinio trimito studijas. Dar joje besimokydamas įgijau geros patirties grodamas pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“, teko padirbėti chore „Vilnius“. Magistro studijų metu mokytojavau Valdorfo mokykloje.

Esate minėjęs, kad akademinėje muzikoje jums pritrūko laisvės. Ar būtent todėl prasidėjo jūsų eksperimentai ir ieškojimai? Kokie likimo vingiai suvedė su jums didelę įtaką padariusiu indiška fleita bansuri grojančiu lietuviu, gyvenančiu Frankfurte, Vokietijoje?

Tikrai, kai atvykau studijuoti į sostinę, siela vis labiau siekė išsilaisvinti iš akademinės muzikos, taigi pradėjau domėtis, ieškoti, kas galėtų man atverti naujas galimybes muzikoje. Draugas rekomendavo susisiekti su bansuri meistru, lietuviu iš Frankfurto Ernestu Epifanovu-Nadaprem, kuris tuo metu grojo su grupe „Atalyja“. Pasinaudojau patarimu ir jo dėka muziką atradau iš naujo. Atradau naujus instrumentus. Ernesto pamokos metu pasakyta frazė „Viskas, ką darai, yra pačiu laiku ir niekam nėra per vėlu“ lydi mane iki šiol.

Taigi, Akademija baigta, įgyta neįkainojamos patirties. Širdyje – džiaugsmas, rankose – diplomas. Ar užvėręs jos duris jau žinojote, kokiais keliais keleliais pasuksite?

Baigęs Akademiją pasirinkau solisto-kompozitoriaus kelią. Visa iki tol buvusių veiklų patirtis padėjo suprasti, jog mano gyvenimo kelias yra būtent muziko kelias. Ją baigęs subūriau ne vieną kolektyvą, dalyvavau renginiuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir nors pasaulio tautų muzika, įvairių šalių instrumentais susidomėjau dar besimokydamas Vilniuje, tačiau tik po studijų, kuomet atsirado daugiau laisvo laiko, kai įsiliejau į multikultūrinį sostinės gyvenimą, galėjau jį skirti gilinti būtent šias žinias.

Vis dėlto suskaičiavote, kiek instrumentų turite? Kažkuriame interviu pašmaikštavote, kad turite jų tikrai daug ir grojate daugiau nei vienu.  

Teisybė – groju tikrai daugiau negu vienu. Turiu virš šimto instrumentų. Tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu, nes senokai dariau reviziją.

Ar išrinktumėte mėgiamiausią?

Mėgstamiausi instrumentai yra kokybiški instrumentai. Tie, kurie pagaminti su meile ir turi savo sielą. Kiekvienas instrumentas ir jo tembras turi savo nuotaiką. Kitaip tariant ,visiems yra vieta ir laikas, taigi paties mėgiamiausio išskirti net negalėčiau. O kelionės lagaminuose būna ir armėniškas dudukas, ir škotiška ar vietnamietiška fleita, ir slovakiška švilpa, ir daugybė kitų tikrai egzotiškais pavadinimais.

Turbūt daugybę savo instrumentų galite „pravėdinti” nuolat koncertuodamas su „Saulės broliais“. Kokia tai grupė?

„Saulės broliai“ – tai šviesią muziką skleidžianti draugų kompanija. Dar man mokantis Vilniuje abu su jaunėliu Donatu pasvajodavome apie galimybę suburti kokią grupelę. Prieš šešerius metus taip ir atsitiko. Esame penkiese. Tadas Dešukas groja smuiku, mandolina ir bosine gitara, brolis Donatas – gitara ir vokalas, Nerijus Bakula groja akordeonu, Vytis Vainilaitis – būgnais, o aš pats – pučiamaisiais instrumentais. Džiaugiamės, kad nuolat esame kviečiami į įvairiausius renginius skleisti tą saulėtą, šviesią muziką.

Savo koncertinėje veikloje bendradarbiaujate su daugybe muzikantų. Pernai vasarą Vilniaus Katedros aikštėje kartu su kitais atlikėjais, iškilmingai paskelbusiais dainų šventės pradžią, po ilgesnės pertraukos pasirodė ir jūsų duetas su Domantu Razausku. Kaip gi prasidėjo pažintis su šiuo Lietuvoje populiariu dainų autoriumi ir atlikėju, gitaristu, kompozitoriumi? Ar dar vis tebestebinate publiką, su juo šėldami scenoje?

Su Domantu susipažinome 2007 metais vieno muzikanto atminimo vakare. Taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri tęsiasi iki šiol. Muzikuojant su juo nenuostabu būtų ir aukštyn kojomis apsiversti – jis toks šauniai beprotiškas. Kaip ir pati jo muzika. Kiekvienas koncertas su Domantu yra lyg mažas spektaklis – niekad nežinai, kaip jis prasidės ir kaip baigsis.

Kitas atlikėjas, su kuriuo dažnai dalinatės scena – Chris Ruebens. Kokie keliai suvedė su šiuo belgų gitaristu ir kompozitoriumi, dabar gyvenančiu bei kurinčiu Lietuvoje?

Chris mane pastebėjo grojantį kažkokiame renginyje, prisijungė atliekant vieną kūrinį. Po šio įvykio nusprendėme susitikti ir pagroti drauge. Galų gale susiklostė taip, kad 2012-aisiais padėjau suburti jam ansamblį, o vėliau kartu įrašėme kompaktinę plokštelę „The Yellow Duck“. Mums labai smagu, kad  pernai JAV Nepriklausomuose muzikiniuose apdovanojimuose ši plokštelė instrumentinės muzikos kategorijoje laimėjo pirmąją vietą. Šiuo metu drauge ruošiame naują programą.

Ilgame jūsų veiklos ir kelionių sąraše – Škotija. Kas ten nuviliojo?

Tuo metu draugavau su mergina, kuri gyveno Škotijoje. Pamilau visą kraštą ir šalies muziką. Daug kūriau būtent ten, inspiruotas Škotijos gamtovaizdžio, ir pradėjau svajoti apie grupę, su kuria šitą muziką galėčiau atlikti. Vilniuje likimas suvedė su prodiuseriu, įrašų studijos savininku Škotijoje Huey Dowling, ir po mėnesio kartu ėmėme burti grupę bei ruoštis albumo įrašymui. Grupė „Saulius Petreikis and the Unit 7 Allstars“ atsirado būtent albumui „Lowlands“  įrašyti, o koncertams Lietuvoje esu subūręs kitą kolektyvą – „S.P. orkestras“, su kuriuo artimiausiu metu „Lowlands“ pristatysime Lietuvos miestuose.

Tikrai gaila, kad laikraščio puslapis  negali perteikti šio jūsų debiutinio instrumentinės muzikos albumo garsų, kurie nuskraidina į nuostabaus grožio gamtą. Kaip jūs pats „Lowlands“ apibūdintumėte?

„Lowlands“ („Slėniai”) jungia populiariosios ir klasikinės muzikos, folkloro, džiazo bei pasaulio muzikos bruožus. Albume – aštuonios instrumentinės kompozicijos ir dvi dainos, atliekamos anglų bei lietuvių žemaičių kalbomis. Daugeliui kūrinių būdingas keltiškas skambėjimas, dailiai derantis su lietuviškais sąskambiais, praturtintas egzotiškų instrumentų tembrų. Simbolinis albumo pavadinimas klausytojui atsiskleis įvairiomis prasmėmis. Viena jų – Žemaitija, Vakarų Lietuvos etnografinis regionas, iš kurio aš pats esu kilęs. Platesne prasme tai – žemumos, lygumos ir slėniai, kuriuose glūdi kiekvieno mūsų šaknys. Tai ta sakrali vieta, iš kurios išauga mitinis Pasaulio medis. Tarsi medžio šakose giedantys paukščiai, albume skamba ir dailiai pinasi įvairių tautų muzikos instrumentų garsai.

Ar dar tebedalyvaujate LRT pramoginėje-informacinėje laidoje vaikams „Gustavo enciklopedija“?

Šiuo metu nebedalyvauju. Tai buvo vienerių metų idėjinis projektas, be jokio atlygio. Gustavui-Audriui Rakauskui pats pasiūliau šią mintį, norėdamas labai sudominti jaunimą ir parodyti jiems, kad groti lietuviškais ir pasaulio tautų instrumentais tikrai nėra sudėtinga.

Veiklos jums, Sauliau, – į valias. Regis, ir 24 valandų turėtų būti per maža. Kaip gi  visur suspėjate? Ką, išvykdamas į keliones, paliekate namuose?

Turiu nuostabią žmoną Dovilę, kuri rūpinasi manimi ir padeda mano kasdieniuose rūpesčiuose. Taip pat namuose laukia vaikas – šuo Mažu. Be to, turiu savo antrininką, su kuriuo nesunkiai pasidalijame visus darbus: mano zodiako ženklas – dvynys.

Kelionė liepą į Jungtines Amerikos Valstijas bus pirmoji?

Taip, į JAV atvykstu pirmąkart.

Kokią šią šalį įsivaizduojate ir kas labiausiai vilioja?  

Labiausiai domina gamta ir miestai, taip pat žmonės su savita kultūra,  kurie, tikiuosi, mane įkvėps kūrybai ir naujiems projektams, nes Europoje jau esu koncertavęs beveik visose valstybėse. Taigi, labai tikiuosi įgyti naujos patirties ir JAV.

Kokius instrumentus atsivežate? Kiek kūrinių jais atliksite? 

Mėginsiu atsivežti bent trečdalį namų instrumentų bibliotekos. Tikiuosi, muitinė šiuo reikalu bus supratinga. O šitam turui ruošiu niekur iki šiol neatliktą specialią programą. Esu numatęs maždaug 17 kūrinių. Pristatysiu 12 skirtingų senovinių lietuviškų instrumentų.

Į dainų šventę Čikagoje atvyksta ir Lietuvoje populiari folkloro, džiazo, kitų stilių atlikėja Rasa Serra .  Judu pažįstami. Ar dažnai kartu koncertuojate?

Su Rasa susipažinome, kai ji man paskambino ieškodama žmogaus, su kuriuo galėtų kartu muzikuoti. Tuo metu aš pats ieškojau etno vokalo, taigi mūsų mintys sutapo. Rasa man buvo atradimas. Esame subūrę tris skirtingus kolektyvus, koncertuojame įvairiuose renginiuose, muzikos festivaliuose (nuotr.).

Ar šventinio savaitgalio renginiuose, skirtuose JAV lietuvių visuomenei, drauge su Rasa atliksite bendrus kūrinius?  

Taip. Visa koncertų, skirtų bendruomenėms, programos esmė ir yra pasirodymas kartu su Rasa. O pačioje  dainų šventėje numatyti keli bendri kūriniai. Su džiaugsmu abu repetuojame ir nekantriai laukiame liepos.

Dėkoju, Sauliau, už nuostabią galimybę jus pažinti iš arčiau. Sėkmės Italijoje, Milano „Expo 2015” pasaulinėje parodoje, kelionei į kurią, sakėte, lagaminai jau sukrauti ir kurioje atstovausite Lietuvai. Iki pasimatymo Čikagoje.  

Nuotraukos iš S. Petreikio asmeninio albumo