Skaitome Vyriausybės programą (3) Krescencijus Stoškus: Retorinė patetika kultūros politikoje

Skaitome Vyriausybės programą (3) Krescencijus Stoškus: Retorinė patetika kultūros politikoje

Tiesos.lt portalo prašymu dr. Krescencijus Stoškus atliko išsamią Ingridos Šimonytės Vyriausybės programos analizę. Pirmojoje dalyje – Entuziazmas, galimybės ir valingos utopijos“ – apžvelgęs pamatines naujosios Vyriausybės nuostatas, antrojoje filosofas ir visuomenininkas dalijasi savo įžvalgomis apie švietimui skirtą Vyriausybės programos skyrių, skambiai pavadintą „Vienodos starto pozicijos visiems Lietuvos žmonėms“. 

Padarę teisingą išvadą – švietimo padėtis Lietuvoje tik blogėja ir tai „kelia ne tik ilgalaikių iššūkių, bet jau šiandien kuria sunkiai išsprendžiamas socialines ir ekonomines problemas“, programos autoriai, užuot pasiūlę tokią padėtį keičiančias reformas, sugebėjo tik konstatuoti, kad „būtinas ilgalaikis nacionalinis sutarimas dėl švietimo sistemos pokyčių.“ Šioje, trečiojoje, dalyje dr. K. Stoškus dalijasi įžvalgomis apie kultūros politikai skirtą progamos dalį („Asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra“), kurią skaitant ausį rėžia ne tik tuščiažiedė retorinė patetika, bet ir glumina akivaizdus nesusivokimas, kaip tarpusavy susijusios pagrindinės šį veiklos lauką įvardijančios sąvokos.

Retorinė patetika. Kaip rodo labiausiai išsilavinusių Lietuvos žmonių stebėjimai, kultūros politika yra labiausiai apleista mūsų valstybinės politikos dalis. Didžiausią nerimą jiems kelia tai, kad ši politika daugiausia remia ne didžiausios išliekamosios vertės turinčius darbus, o vienkartinius fejerverkinius projektus. Todėl su didžiausiu nekantrumu jie vis laukia ir nesulaukia valdžios permainų. Šiai politikai skirta Programos dalis irgi neįstengia sužadinti vilčių. Labiausiai glumina jos žodingumas, patetika, aptakumas ir apologetiška. Čia be paliovos kartojami nieko neįpareigojantys pažadai: skatinti, stiprinti, didinti, tobulinti, aktyvinti, atnaujinti, efektyvinti, remti, užtikrinti, plėtoti, įgalinti ir pan. Bet ir apskritai ji parengta ne tiek kultūros problemų sprendimui, kiek reklaminiam kultūros gyrimui, pašlovinimui ir išaukštinimui. Net pati vyriausybinės Programos dalis („misija“) įvardinta taip: „Asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra“. Tą pačią retoriką demonstruoja ir jos skyriai, pavadinti „Vyriausybės prioritetiniais projektais“: „Kultūros svarba asmens, visuomenės ir valstybės raidai“; „Socialinis kultūros ir meno stiprinimas ir visavertis įgalinimas“; „Visiems prieinama ir įtraukianti kultūra“; „Tolygi regioninė kultūros politika“; „Kultūrinė diplomatija, valstybės įvaizdis ir tarptautiškumas. Tai, kuo turime didžiuotis“ ir t.t. Šie postulatai taip retoriškai patetiški ir utopiškai abstraktūs, taip kertasi su prioritetų paskirtimi, kad jų vykdymo jokiu būdu nebus įmanoma kontroliuoti.

Pažadai be įsipareigojimų. „Kultūros“ šlovinimui tokia kalba tinka, bet tik ne racionaliam politikos aptarimui. Bet, svarbiausia, Programos autoriai nežino, o gal ir nenori žinoti pačių skaudžiausių ir įsisenėjusių kultūros politikos problemų. Gal tiesiog nuo jų išsisukinėja, kad nereikėtų imtis sunkių sprendimų ir atsakomybės už jų padarinius. Ne atsitiktinai čia nematyti ir rimtesnių mėginimų aptarti esamą kultūros būklę. O be jos žinojimo neturi jokios prasmės visų prioritetų registravimas, nes iš tikrųjų jų niekam nereikės įgyvendinti. Dauguma žmonių su tuo jau seniai yra susitaikę. Ir man prikišama, kad be reikalo gaištu laiką, nes niekas tų programų rimtai nerengia. Mano galva, formalizmu jos tapo kaip tik dėl to, kad tų programų beveik niekas rimtai neskaito. Kas nors tuos abejingumo ledus vis tik turės pralaužti. Tiesa, Liberalų sąjūdis savo programinėse nuostatose buvo griežtesnis: „Tai, kad kultūra valdantiesiems tebuvo deklaracija, visuomenė ne kartą įsitikino: nepaisant patvirtintų Lietuvos politikos gairių iki 2030 m. ir kelių ryškesnių iniciatyvų, kultūros politika yra aklavietėje, nes stokoja aiškaus susitarimo dėl prioritetų, nuoseklumo ir tęstinumo.“ Tai tamsokas vertinimas, bet reiklumo vis tik buvo daugiau parodyta. Programoje ir tos „aklavietės“ nebeliko. Tai kur taiko Programa?

Moderatorius. Matyt, jos rengėjai apsisprendė laikytis šios ministro S. Kairio nuostatos: „Tikrai labai džiaugiuosi, kad kultūros bendruomenė buvo labai aktyvi, matoma, puikiai aktualizavo visas temas, problemas ir suformavo tam tikrus lūkesčius ateinančiai komandai“. O jis pats čia būsiąs tik tos bendruomenės moderatorius. Bet negi to pakanka? Ministrui reikia priiminėti sprendimus, o tam būtinas tam tikras nusimanymas, kur eiti. Be jokių skrupulų jis yra prisipažinęs, kad ketina mėgdžioti savo politinius pirmtakus. O Programos autoriai dar mėgina ir apsidrausti: „Valdžia nekuria kultūros, tačiau užtikrina orias sąlygas ją kurti ir tobulėti“. O kas tada kuria politinę kultūrą, kurią dabar taip dažnai kritikuoja žiniasklaida? Ir kaip Vyriausybė galės užtikrinti tas „orias sąlygas“ kultūrą „kurti ir tobulėti“, jeigu ji neturės nei aiškių prioritetų, nei nusimanymo, kokias kultūros sritis labiausiai būtina remti? Gana nejauku priminti keturis banalius dalykus: pirma, kad žmonių be kultūros apskritai nėra; antra, kad kultūros sritys nėra lygiavertės; trečia, visi mes kuriame kultūrą; ir, ketvirta, kultūros politika pirmiausia turi sau ir kitiems išaiškinti kultūros lygių skirtumus. Todėl tie, kurie gieda himnus kultūrai ir žada į ją įtraukti visuomenę, pirmiau turėtų atpažinti tokią kultūrą, kuri būtų verta šio įtraukimo.

Kultūros lygmenys. Bet šioje Programoje nėra nė žodžio nei apie kultūros lygmenis, nei apie skirtumus tarp aukštosios, masinės ir liaudies kultūros. Vyriausybės nariai, atrodo, gyvena Lietuvoje, todėl negalėjo negirdėti, kaip visais viešosios komunikacijos kanalais yra pranešama apie kultūros nuosmukį: „kartelės nusileidimą“, barbarizaciją, kontrkultūrą ir panašius dalykus. O ypač daug dėmesio skiriama demoralizacijai (smurtavimui, tarpusavio žeminimui, papirkinėjimui), menkai politikos, švietimo, kalbos, rašto, mąstymo, bendravimo, reklamos kultūrai ir t.t. Atsiranda net tokie dalykai kaip patyčių (tarpusavio žeminimo, mobingo, bosingo) kultūra, neapykantos kurstymo kultūra, atstūmimo kultūra, prievartavimo, keiksmažodžių kultūra ir pan. dalykai. O jeigu girdėjo, kas skatina kultūros politikus taip tvirtai užsibarikaduoti, užsimerkti ir nerūpestingai praeiti pro šį slegiančių rūpesčių lauką? Negi tik tai, kad jie, šie rūpesčiai, nepriskirti Kultūros ministerijos misijai? O gal kad apskritai nereikėtų įsitraukti į kultūros problemų lauką pačia plačiausia šio žodžio prasme. Tik kultūros politikos neraštingumu galima paaiškinti tokius dalykus, kai visų kūrybinių įstaigų, organizacijų  ir pačių kūrėjų funkcijos yra sutapatinamos su pačių paprasčiausių aptarnaujančių įstaigų darbu.

Absurdiškas paritetas. Jeigu Programos autoriams rūpėtų reali kultūros būklė, jie nesunkiai galėtų sužinoti, kad skirtingoms kultūros sritims yra reikalingos ne „lygios“, bet gana skirtingos sąlygos. Vienos sritys yra brangios (pvz., meninis kinas), kitos – pigios (pvz., saviveikla), vienos yra verslios (pvz., didžioji masinės kultūros dalis), kitos – reikalaujančios nuolatinės mecenatų ir valstybės paramos (pvz., opera), vienos sukurtos paslaugų teikimui (pvz., parodų salės), kitos – tik per paslaugas galinčios išgyventi (pvz., profesionalioji dailė). Yra didžiuliai skirtumai tarp akademinio (elitinio) ir pramoginio (masinio) meno,  tarp madingo ir nusibodusio meno, tarp profesionaliosios ir mėgėjų veiklos, tarp ugdančios kultūros ir smukdančios (narkotizuotos, psichodelinės) kontrkultūros, tarp Vilniaus rotušės ir iš tarybinių tualetų išėjusių grafičių ant tilto, vedančio į Vingio parką. Bet užuot pasiryžę išsiaiškinti tuos skirtumus ir galimus dėl jų patirti nuostolius visai šalies kultūrai, Programos autoriai skelbia pasakas apie visų „kultūros krypčių bei formų paritetą“.

Kaip surasti kryptį? Dauguma žmonių dar gerai atsimena, kaip pagrįstai Tėvynės Sąjunga priekaištavo visai „valstiečių“ (VIŽP) politikai dėl to, kad ji neturi krypties. Ypač tai buvo svarbu daugiašakei kultūros politikai. Jei ši politika neaprėpia daugelio kultūros sričių, nežino svarbiausių kultūros problemų, neturi apibrėžto tikslo, ji neišvengiamai tampa imitacine politika pačia blogiausia šio žodžio prasme ir kartu mechanine pinigų dalijimo mašina. O kur tie pinigai iškeliauja, pasidaro visai nesvarbu. Šį procesą lydi ir dar pavojingesni dalykai: telkiasi diletantų, „lobistų“ ir šiaip sukčiautojų grupuotės, pažintimis bei papirkinėjimais prasibraunančios iki valdžios ir imančios ją savanaudiškai kontroliuoti. Aukštosios kultūros meistrai, tikri profesionalai tada pasijunta begėdiškai apmulkinti; juos apima kraštutinis nepasitenkinimas valstybe. Kad Vyriausybė netaptų siaurų interesų grupių pastumdėle, bet pati galėtų savarankiškai vykdyti kultūros politiką, pirmiausia ji turėtų žinoti bent tai, kokią kultūros būklę paveldi ir kokius esminius darbus privalo atlikti, kad tos būklės keitimas taptų naujos politikos kryptimi. „Valstiečiai“ visą kultūros politiką įsivaizdavo kaip visuomenės „įtraukimą“ į kultūrą bei „jos prieinamumo“ didinimą. Šis tikslas buvo paskelbtas prioritetine visos valstybinės politikos sritimi, nors jos vykdymu ir mažai tesidomėta.

Žongliravimas kalambūrais. Tas pats prioritetas išliko ir dabartinės Vyriausybės Programoje Tik dabar jis paskelbtas kultūros politikos prioritetu. Bet gal dėl to, kad nebūtų atpažinti tikrieji šios politikos šaltiniai, ji dabar įpinama į žongliravimą retoriniais kalambūrais. Beveik visi tam skirti postulatai yra arba tariamai moksliški, arba klaidingi, arba tiesiog beprasmiški (absurdiški). Atidžiai skaitykime pirmosios pastraipos pradžią: „Projekto tikslas – į kūrybiškumą įtraukiančios kultūros ir prieinamumo pagalba mažinti kultūrinę atskirtį ir didinti pasiekiamumą. Įgyvendindami projektą esamomis ir naujomis priemonėmis didinsime skirtingų visuomenės amžiaus, pomėgių ir poreikių grupių įtrauktį į kultūros vyksmą.“ Kam tiek tuščių žodžių tokiai banaliai kultūros prieinamumo ir visuomenės įtraukimo į kultūrą minčiai? Toliau – dar keisčiau: „Mūsų prioritetas – kultūros ir švietimo ryšys.“ Sudaroma regimybė, kad be politikų įsikišimo tas ryšys neegzistuoja. Bet tai nesąmonė. Švietimą su kultūra susieja ir kultūros mokslas (kultūrologija). Švietimas visada buvo tik kultūros dalis, o Apšvietos epochoje – jos sinonimas, bet niekada – atvirkščiai. Politikai negali nei to ryšio sustiprinti, nei jo suardyti. 

„Kultūros“ istorinis matmuo. Nuo pat atsiradimo pradžios „kultūros“ terminas suteikė galimybę ženklinti žmogaus išsiskyrimą iš laukinės gamtos (natūra). Bene pirmas apie tai prabilo turtingas romėnų ūkininkas, politikas ir oratorius Markas Katonas Vyresnysis (3–2 a. pr. Kristų). Tą išsiskyrimą jis įžvelgė žemdirbystėje (De agri cultura). Įdirbdamas žemę, žmogus pagerina gamtą, padaro ją tinkamą įsikūrimui (apsigyvenimui) bei gyvenimui kartu su dievais ir kitomis jo vertybėmis. O pats gyvenimas, išmokydamas pasirinkti tinkamiausią įdirbimui žemės sklypą, pasigaminti reikalingus produktus ir išsiskleisdamas įvairiais atributais, keičia ir patį žmogų. Kiti anų laikų rašto žmonės kultūrą siejo daugiausia su tobulinimu (ugdymu), pvz., sielos, proto, kalbos, teisingumo ir pan. Šią prasmę atgaivino Renesansas ir Švietimo epocha. Bet būtų pakakę žvilgterti į bet kokį kvalifikuotai parengtą žodyną, kad tą santykį būtų galima atpažinti. Net iš „Lietuvių kalbos žodyno“ galima sužinoti, kad kultūra pirmiausia yra „visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu“, o antra – švietimas („išsiauklėjimas, išprusimas“). „Tarptautinių žodžių žodynas“ pateikia gerokai platesnį kultūros atributų (neatskiriamų savybių) sąrašą: „apdirbimas, auginimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas“. Perėjus prie lotynų kalbos žodyno, dar prisidėtų „įsikūrimas“, „gyvenimo būdas“, „rūpestis“, „priežiūra“, „puošimas“, „apsirengimas“, „gerbimas“ ir pan. Šie giminingi sąrašai liudija, kad „kultūra“ yra istoriškai susiklosčiusi socialinė (bendrinė) sąvoka, nusakanti žmogiškojo gyvenimo būdą, kitaip tariant, gyvenimo formų įvairove pasiekiamą žmogaus išsiskyrimą iš gamtos. O „švietimas“ – tik vienas iš jos atributų (pagrindinių savybių). Jis galėtų nebent simbolizuoti kultūros reiškinių visumą, bet neįmanoma gyvenimo formų visumos integruoti į jos atskirą savybę; net jeigu ji pavadinta „švietimo sistema“.

Žmogus be kultūros? „Kultūros pasas, pavienės savivaldybių ar atskirų kultūros įstaigų iniciatyvos kol kas neužtiktina tvaresnio ir solidaus kultūros integravimo į švietimo sistemą.“ O kas tą gali užtikrinti, jei niekur nepasakyta nei kas ta kultūra, nei kaip ji išugdoma tiek, kad ją apskritai būtų verta platinti. „Pandemijos akivaizdoje atsiranda būtinybė stiprinti socialinę kultūrą ir meną, visavertiškai įgalinti kūrėjus. Kultūra – puikus visuomenės socialinių problemų sprendimo įrankis. Ji privalo tapti neatsiejama žmogaus gyvenimo dalimi, o tai pasiekti galima tik jei kultūra bus visiems prieinama ir įtrauki.“ Jeigu būtų išskirti kultūros lygmenys ir nebūtų kalbos apie jos krypčių ir formų paritetą, „socialinė kultūra“ galėtų reikšti kultūros kokybinį skirtumą, bet kai to nėra, ši sąvoka lieka per daug tamsi ir pandemijos procesu nepaaiškinama.  O reikalavimas, kad kultūra taptų  „neatsiejama žmogaus gyvenimo dalimi“ ir būtų „integruota į švietimo sistemą“, atrodo net absurdiškas. Žmonių be kultūros pasaulyje apskritai nėra ir būti negali. Žinoma, kalbos apie įtraukimą į kultūrą galėtų būti prasmingos, jei būtų nusakyta, į kokią kultūrą ketinama žmones įtraukti. Bent jau reikėtų nustatyti kultūros lygius ir apibrėžti standartus, kuriuos reikėtų įdiegti, kad kultūros lygis šalyje pakiltų. Bet autoriams čia pakanka „įtraukimo“.

„Įtraukimas į kultūrą“. Tas žodis kartojamas taip dažnai ir taikomas tokiems įvairiems reikalams, kad įgauna beveik maginę reikšmę. Ne atsitiktinai ir anksčiau nurodytas „valstietiškas“ kultūros prioritetas „Visiems prieinama ir įtraukianti kultūra“ (4.3 Projektas) toliau įtraukiamas į kitų 6 „Vyriausybės prioritetinių projektų“ sąrašą, sudarytą pagal Kultūros ministerijai priskirtas funkcijas. Bet jeigu visos ministerijos funkcijos yra prioritetinės, tai kultūros politikoje jokio pirmumo nebelieka. Savo pirmumo galią, suprantama, praranda net Programos pradžioje smarkiai išaukštinta „visiems prieinama ir įtraukianti kultūra“. Didesnę aklavietę sunku įsivaizduoti. Dabar jau pasidaro visai nesvarbu, kad Programos autoriams nesiseka šio svetimo prioriteto „integruoti“ į savo 6 prioritetinių projektų terpę. Jiems tepavyksta pasiūlyti tik tokias viena kitos tuščiažodžiavimą dubliuojančias temas: „Į kūrybiškumą įsitraukusio šalies piliečio formavimas (ugdymas)“; „Į kultūros pažinimą ir dalyvavimą įtraukianti įvairovė“; „Kultūrinę atskirtį naikinančios priemonės“; „Istorinės atminties aktualizavimas ir įprasminimas“. Jeigu nekiltų kitos nė kiek ne mažiau svarios, bet tik prabėgšmais užkliudytos problemos, tuo būtų galima Programos aptarimą ir baigti: jos krypties nustatyti nepavyko.

Kultūrinė ir meninė veikla. Tikrus menininkus šis sakinys turėtų suerzinti. Juk menas irgi yra kultūrinė veikla. Todėl jis neturėtų būti rašomas greta „kultūros“ ir jungiamas prie jos kaip kokia svetimybė. Bet kultūros politikos Programos autoriai šios logikos nepaiso. Visa Programa yra persotinta šitokių formulių: „kultūra, kūrybiškumas ir talentas“; „kūrybinė, kultūrinė ir meninė veikla“; „į kūrybiškumą įtraukianti kultūra“, „kultūros ir meno procesai“, „kūrybiškumo ir integralumo įpročiai“ „kultūros ir kūrybiškumo integravimas į nacionalinį susitarimą“ ir t t. Šios formulės sukelia įspūdį, kad jų autoriai yra patekę į jiems menkai žinomą sritį, todėl jų mąstymas neatpažįsta, jog šių formulių jungiamos sąvokos yra skirtingo bendrumo (abstraktumo) laipsnio. Jų visas dėmesys sutelktas į tai, kaip „kultūrą“ apipinti populiariais ir politiškai madingais žodžiais, negu aiškintis sąvokų santykius. Manau, kad jie patys, išsiruošę į parduotuvę, nesako „einu pirkti vaisių, uogų ir slyvų“, nes šių gėrybių santykiai jiems gerai žinomi. Žodžiu, čia jie giminines sąvokas atskiria nuo rūšinių, dalį – nuo visumos, daikto savybę – nuo paties daikto. O ten panašu į svečių liaupses kultūrai. Tik tokiam padrikam mąstymui galėjo kilti sumanymas atskirti „švietimą“ nuo „kultūros“, o galų gale net pačią kultūrą „integruoti į švietimą“; ir visą šią „gudrybę“ pakrikštyti „kultūrine edukacija“.

Kultūros ministerijos. Kultūros sampratą Apšvietos epochoje esmingai paveikė 18 a. pabaigos („genijų“) „audros ir veržimosi“ sambrūzdis bei romantizmo ideologija. Polemizuodama su gamtos mokslų kultu, racionalizmu, normatyvizmu ir pragmatizmu, į dvasinės kūrybos viršūnes ji iškėlė meną dėl jo emocingumo, spontaniškumo, iracionalumo, individualumo. Iš čia atsirado ir kultūros tapatinimas su visa menų įvairove. Ši tradicija lėmė, kad pasaulyje pradėjusi formuotis meno politika buvo pavesta kultūros ministerijoms. Prie jų paprastai dar buvo prijungiama ir nemažai kitų kultūros politikos reiškinių: švietimas, mokslas, paveldas, etnokultūra, masinės informacijos priemonės, ryšiai, turizmas, sportas ir pan. Tos tradicijos laikosi ir Lietuva. Nors „Vyriausybės prioritetinių projektų programos“ didžia dalimi surašytos pagal Ministerijos „misijoje“ nurodytas funkcijas, tačiau čia kažkodėl praleisti patys svarbiausi ir daugiausia nesusipratimų keliantys dalykai. „Misijoje“ šios funkcijas yra taip nusakytos: „rengia skirtingų meno sričių plėtros koncepcijas ir programas, koordinuoja jų įgyvendinimą“ ir „finansuoja muziejus, bibliotekas, dailės, kino, koncertines bei kitas organizacijas, svarbius meno ir kultūros projektus“.

Įtraukėjų įtraukimas į kultūrą. Bet Programoje nieko nepasakoma apie atskirų meno šakų ir kultūros sričių subalansavimą. O tai reiškia, kad paliekamas laisvas priėjimas bet kokiai savivalei ir politikos imitavimui. Nors čia vis minimi reikalavimai visai „kultūros sričiai“, tačiau nerandame jokio paaiškinimo, nei kas tą sritį sudaro, nei kas ją vienija. Situacija pasidaro dar komiškesnė, kai prasideda kalbos apie „kultūrinę edukaciją“ ir kultūros „integraciją“ į švietimą. Esi verčiamas galvoti, ar pirmiausia pačių įtraukėjų nereikėtų įtraukti į kultūrą. Pasirodo čia viskas labai paprasta. Reikia tik pasiekti, kad įvyktų „kultūros ir kūrybiškumo integravimas į nacionalinį susitarimą dėl švietimo.“ O tada jau „stiprinsime kultūrinės edukacijos veiklas kultūros ir meno įstaigose, skatinsime naujų, kūrybiškumo, kokybiškų ir profesionalių kultūrinės edukacijos paslaugų plėtrą į jų naudojimąsi…“ Konkrečiau kalbant, prasidės „meno kūrėjų įtraukimas į inovatyvų formalųjį švietimą rengiant „Kūrybiškumo pamokas“, kurios augintų moksleivių, būsimų pilnaverčių šalies piliečių, kūrybiškumo ir integralumo įpročius. Meno kūrėjų integracija į formalųjį ugdymą, kultūros sklaidos priemonių prieinamumas mokyklose, paruoštos, adaptuotos programos bus itin vertingos regionams, kur jaučiamas mokytojų trūkumas.“ Iš didelio debesies – tik tiek lietaus.           

Išgaravęs viešumas. Kaip jau rašyta, Vyriausybės Programa pradedama principų įvedimu. Ypač daug dėmesio skiriama aiškumui, skaidrumui, viešumui. Tačiau kultūros politikoje šių principų nelieka nė pėdsakų. Lyg ši Programos dalis priklausytų visai kitai Vyriausybei. Ji skyrėsi ir nuo Švietimo Programos, kuri stengėsi įtraukti mokslą į pasaulinę konkurenciją. Tuo tarpu kultūros politika apsimeta nematanti, kokia ji būna dramatiška kūryboje, kai į ją ima kištis menkos kultūros politika. Nėra jokios kitos tokios politikos srities, kurią taip diskredituotų diletantiški ir siauraprotiški sprendimai, diktuojami tamsių, subjektyvių ar net grynai madų atsitiktinumo diegiami vertinimo kriterijai. O ten, kur sunkiausia susitarti dėl bendrų kriterijų, labiau negu kur kitur reikėtų viešumo, t. y. visuomenės įtraukimo į darbų atrinkimo ir sprendimų priėmimo procesą. Bet čia viskas atvirkščiai. Mūsų pilietinė visuomenė autoritariškai išjungta net iš svarstymo tų darbų, kurie pretenduoja į nacionalines premijas. Sprendimai čia įslaptinti net labiau negu sovietmečiu. Nėra visai be pagrindo ir įtarimai, jog čia, kaip ir kitose gyvenimo srityse, vyksta papirkinėjimai, grupuočių susitarimai, nepotizmas ir panašūs nešvarūs dalykai. Kaip čia turi jaustis sąžiningiausi kultūros kūrėjai? Kas nėra girdėjęs viešų V. Noreikos, D. Banionio, S. Sondeckio, R. Dichavičiaus ir kitų talentingiausių meno kūrėjų pareiškimų. Bet viskas kaip į vandenį. Ne atsitiktinai Lietuvoje atsirado meno kūrinių kapinės. Bet ne Programų autoriams suprasti, ką reiškia tokios protesto formos ir kaip kenksminga politika yra visai kultūrai, jei visos šios realaus gyvenimo problemos paliekamos už jų siauručio akiračio. Matyt, jos „kūrėjai“ jaučiasi per daug gerai įsikūrę, kad imtų laužyti savo pirmtakų įdiegtą savivaliavimo tradiciją.