„Respublikos“ žurnalisto, poeto Rimvydo Stankevičiaus pokalbis su legendinės roko grupės „Mašina vremeni“ lyderiu, menininku Andrejumi MAKAREVIČIUMI.
Praėjusį penktadienį sostinės galerijoje „Elyzium“ buvo pristatyta garsaus Rusijos dainuojamosios poezijos kūrėjo, legendinės roko grupės „Mašina vremeni“ lyderio, džiazo atlikėjo, dailininko, architekto, vieno drąsiausių nūdienos Rusijos menininkų, išdrįstančių viešai išsakyti Kremliui kitokią nuomonę Krymo, karo Donbase bei kitais aštriais klausimais, Andrejaus Makarevičiaus tapytų lentų ir portretų paroda.– Gerbiamas Andrejau Vadimovičiau, esama tokios jūsų dainos „Kai išsirėkaus rėksniai“, kurioje žadate palikti žlugusios valstybės likučius, kai nusikaltėliai išsišaudys tarpusavyje, o valdžia nusivers pati save… Sakykit, ar jau greitai visa tai įvyks?
– Nemanau, kad šitai įvyks. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad neįvyks. Juk žinot, kaip gimsta dainos, – jose norisi išsakyti emocinę būseną, požiūrį į vienus ar kitus dalykus, todėl dainose nuskambantys pažadai arba palinkėjimai išties nėra jokie pažadai ir jokie palinkėjimai. Nereikėtų kiekvienos dainos teksto vertinti kaip autoriaus gyvenimo programos. Neslėpsiu – retkarčiais išties apima noras (esu įsitikinęs, kartais toks noras apima ir jus) moti į viską ranka ir išsikelti gyventi į tolimiausią negyvenamąją salą, bet, laimei, šis noras – nėra svarbiausias noras mano gyvenime.
– Pats puikiai atsimenu sovietinius laikus: visuotinė baimė – baimė išsakyti, netgi turėti savąją nuomonę ir visuotina, tiesiog paralyžiuojanti mintis, kad taip jau ir bus, kad nieko neįmanoma pakeisti… Nūdienos Rusijoje – ir dabar šitaip?
– Ne, pojūtis ne itin panašus. Ir jokios paralyžiuojančios baimės aš nejaučiu. Kai vieną kartą gyvenime kažką tokio išgyveni, antrą kartą jau nebebūna baisu. Man, atvirai tariant, ir sovietų imperijoje baisu nebuvo – buvo nyku. Beviltiška ir ny-ku – vien jau nuo tos žmonių smegenis apsėdusios minties, kad šitai – nesibaigs, negali baigtis, juk tokia baisinga jėga virš viso to tvyro…
Bet juk šiandien mes jau žinome, kad sovietų viešpatavimas nebuvo begalinis – jis griuvo, baigėsi, taigi žinome, kad ir šiandien Rusijoje viešpataujančiųjų laikas pasibaigs – ir šitai įvyks kur kas greičiau, nei daugelis mano.
Be to, turiu pripažinti, kad, nepaisant daugybės dalykų, kurie man nepatinka ir niekada nepatiks, laisvės dabartinėje Rusijoje yra nepalyginti daugiau nei Sovietų Sąjungoje. Tikrai. Pavyzdžiui, aš nepatiriu sunkumų sakyti tai, ką galvoju, pareikšti savo nuomonę viešai…
– Bet juk rizikuojate. Kaip tik ir norėjau paklausti, ar štai taip viešai ir bekompromisiškai reikšdamas savo nuomonę, nesutampančią su Kremliaus nuomone, nebijote dėl savo gyvybės, laisvės, savo artimųjų?..
– Ne, nebijau. Bijoti dėl savo gyvybės dera tam, kuris gatvę neleistinoje vietoje bando pereiti, o aš neturiu ko bijoti – visi mano žodžiai ir veiksmai yra sąmoningi, apgalvoti ir atsakingi. Sakyti tiesą nėra baisu, atvirkščiai, baisu, kai ji – slepiama. Be to, nuoširdžiai nemanau, kad kas nors man grėstų – aš juk ne ekstremistas, ne revoliucionierius, net ne politikas… O žmogui turėti savo nuomonę kol kas juk dar niekas neuždraudė.
– Kas jums, kaip menininkui ir kaip žmogui, svarbiausia šitame gyvenime?
– Savirealizacija. Pavyzdžiui, aš negaliu nieko neveikti. Suprantama, tai labai blogas bruožas ir aš neretai dėl jo nukenčiu, bet kitaip tiesiog negaliu. Ir dar – man itin svarbu nesustoti pusiaukelėje, gyvybiškai svarbu, kad manosios idėjos, kuriomis nuoširdžiai tikiu, būtų iki galo įgyvendintos. Iki smulkmenų. Tad štai, kai man šitai pavyksta – esu laimingas.
– Jūs tikintis?
– Sudėtingas klausimas. Negaliu pasakyti, kad esu netikintis, bet kad nereligingas – tai jau tikrai. Neabejoju – virš mūsų tas didis Kažkas tikrai yra.
– O tas Kažkas skaito jūsų eilėraščius, klausosi jūsų dainų, varto paveikslus? Ar paskutiniajame teisme ant dieviškųjų svarstyklių gulsis taip pat ir jūsų kūryba ar tik jūsų darbai?
– Manau, kad kiekvienas žmogaus žingsnis, kiekvienas jo žodis bus sveriamas. Jeigu tavoji kūryba – tavo žingsnis, be abejo, ji gali virsti ir kaltinimu, ir pateisinimu, o jeigu ji – tik tuščias maivymasis, tai kaip maivymasis ir tebus įskaičiuota. Juk absoliučiai viskas čia palieka savąjį pėdsaką. Lieka Dievo atmintyje, įkrenta į kaži kokią amžinąją metafizinę grožio ir gėrio arba blogio ir bjaurasties taupyklę. Be to, kiekvienas mūsų žingsnis keičia, kuria mus pačius bei aplink mus esančią tikrovę, kiekviena, net atrodytų beprasmiškiausia smulkmena, formuoja žmogaus ir pasaulio ateitį. Todėl, manau, būtina gyvenant kliautis moraliniu kodeksu ir gyventi atsakingai.
– Didžiuma menininkų tiek Lietuvoje, tiek, manau, ir Rusijoje perkeltine prasme jau ir dabar gyvena tose „tolimiausiose negyvenamose salose“, pabrėžtinai atsiriboję nuo politikos, valstybės reikalų, visuomeninio konteksto… Jie neteisūs?
– Nežinau. Ne man juos teisti. Visi turi galimybę rinktis, kiekvienas gyvena tuose kontekstuose, kurie jam atrodo svarbiausi. Nemanykit, kad man politinių realijų sekimas teikia didžiulio malonumo. Aš taip pat nuo to pavargstu, užsimanau užsimerkti, nematyti, apie tai negalvoti… Tada tiesiog susikraunu lagaminą ir išvažiuoju kur nors. Pavyzdžiui, į Vilnių ar kitas mažąsias Europos šalis, kurias labai mėgstu…
– Tikrai? O ką apskritai manote apie Lietuvą ir lietuvius?
– Lietuva man ypač patinka. Ilgai net negalėjau sau atsakyti – kuo? Kas sukuria tą jaukią ir labai autentišką Vilniaus atmosferą, kupiną ramybės ir meilės? Kodėl taip gera žingsniuoti siaurute senamiesčio gatvele, žvalgytis į statinius?.. Ir staiga supratau, kur glūdi visa ko paslaptis – ogi viskas čia: kiekvienas namas, kiekvienas jo balkono karnizas, kiekvienas kelias ir durys yra kurta sau, taigi su begaline pastanga ir meile. Kad ir šis langas, kuris antai švyti prieš mūsų akis, – turbūt prieš kokius tris šimtus metų meistras jį kūrė ne kaip vieną iš miesto langų, o kaip vieną vienintelį langą ir sudėjo visą savo talentą norėdamas, kad tai būtų gražiausias langas pasaulyje. Tad šitaip kaip šis langas – ir visas visutėlis miestas buvo statomas. Visi nedideli miestai tokie, jie turi savąją dvasią. Na, o dangoraižiais nusmaigstyti daugiamilijoniniai didmiesčiai – jie, deja, nieko gyvo ir individualaus neturi, juose jauti ne dvasią, o industriją.
– O ką manote apie Europos Sąjungą? Tokio darinio ateitimi jūs tikite?
– Nesu stiprus ekonomistas, todėl negaliu kalbėti apie šio darinio privalumus bei trūkumus, bet jaunystėje buvau hipis, todėl ir anuomet maniau, ir dabar tebemanau, kad vienytis visuomet yra gerai, o skaidytis, atsiriboti, atsitverti – visada ne.
– Na, o tautos, nacijos? Jums gal tai ir nežinoma, bet valstybių ES narių visuomenės ir vėlei kaip sovietmečiu yra pratinamos prie minties, kad tautos yra atgyvena, trukdanti pasaulio progresui.
– Todėl išlikite budrūs. Nesileiskite pripratinami prie tokios minties. Manau, kad ES buvo sumanyta ne tam, kad Europos tautas subruktų į bendrą mėsmalę ir ištrintų jas nuo žemės paviršiaus. Juk neprasčiau nei aš žinote, kad ES buvo kuriama remiantis ekonominiu aspektu, tad šito nevertėtų pamiršti pačioms Europos valstybėms ir neleisti pamiršti Briuseliui. Kiekviena tauta nepaliaujamai turi saugoti savąją nacionalinę kultūrą ir visas unikalias nacionalines skirtybes, nepaisant jokių istorinių, politinių ar dar kokių aplinkybių. Mažos tautos turi būti ypač budrios, nes tai jų esminė išlikimo sąlyga. Pavojus ištirpti, išsisklaidyti, susilieti su kitomis tautomis joms visuomet yra, todėl nemanau, kad buvimas ES sudėtyje ar buvimas už jos ribų galėtų ką nors pakeisti – tautos išlikimas yra ne sąjungų, o tos konkrečios tautos gyvybingumo ir savigarbos reikalas.
– Turbūt jus mylintys ir dėl jūsų nerimaujantys žmonės dažnai siūlo jums emigruoti iš nūdienos Rusijos, bet jūs to nedarote, kodėl?
– Pirmą kartą emigruoti iš Rusijos praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaigoje man siūlė KGB. Tada neišvažiavau tik dėl to, kad aiškiai supratau, kas būtų nutikę su pasilikusiais mano tėvais ir artimaisiais. O dabar emigruoti nematau jokios prasmės. Sienos atviros – pavargai nuo vietinių realijų, keliauk nors ir aplink pasaulį, semkis išminties, patirčių, įspūdžių, o grįžęs gal ką sugebėsi ir savo aplinkoje pritaikyti?.. Dėl ko reikėtų emigruoti? Mano poezija, mano dainos – neatsiejamos nuo rusų kalbos, manoji publika – žmonės, kuriems rašau ir dainuoju, yra rusakalbiai, dalis jų, žinoma, išsibarstę po visą pasaulį, bet didžioji dauguma gyvena Rusijoje… Tad kaip manote, ką man reikštų emigracija? Kūrybos išsižadėjimą.
– Šito klausiu dėl to, kad mūsų šalyje emigracija – skaudi problema. Jaunimas išvažiuoja visam laikui, ir išvažiuoja tik todėl, kad svetur gyventi lengviau ir sočiau.
– Žinau šią problemą. Nei mudu, nei kas kitas, nepabuvę jų kailyje, neturime teisės jų teisti. Tad jums tiesiog patarčiau kategoriškai jų nesmerkti, o jiems patarčiau neskubėti tvirtinti, kad išvažiuoja ar išvažiavo visam laikui. Nei jūs, nei jie nežino, kaip bus po dešimties, penkiolikos metų. Jie, kaip pats sakėte, jauni, tad dar nepažįsta savosios širdies, dar nežino, kas tai yra Tėvynės nostalgija, nežino, kad daugybė žmonių jau ir iki jų emigravo „visam laikui“, o paskui tyliai grįžo, o grįžę surado daugiau, nei išvažiuodami tarėsi palikę…
– Artėjančią vasario 16-ąją Lietuva švęs šimto metų valstybės atkūrimo jubiliejų. Gal šia proga palinkėtumėte ko nors Lietuvai ir lietuviams?
– Lietuviams noriu palinkėti, kad jie niekad nenustotų mylėję savo mažutės, labai gražios šalies, kad kuo greičiau išspręstų savo ekonomines problemas ir kad ateityje gyvuotų Lietuva – laiminga ir garbinga.