„Angeliuke, kada eisi laisvint Lietuvėlės?”- taip klausdavo mergaitės prelatas Mykolas Krupavičius, regis, nuo mažų dienų bandydamas padėti jai prisijaukinti esminį tikslą, kuriam Angelė NELSIENĖ (Angela Nelsas), galima sakyti, augusi ant prelato kelių, liks ištikima visą gyvenimą. Šiandien ji – ryški Amerikos lietuvių visuomenės ir politikos veikėja, skynusi tautiečiams kelius pas pasaulio galinguosius, aukojusi savo laiką, sveikatą ir lėšas dėl Lietuvos valstybės pripažinimo ir jos stiprinimo.Vienu didžiausių savo laimėjimų A.Nelsienė laiko 1998 m. JAV Kongrese įsteigtą Baltijos sambūrį (Baltic Caucus). Už nuopelnus Lietuvai ji apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Nors klausimas, ar šiandien nereikia vėl laisvinti Lietuvėlės, jai sukelia šypseną, tačiau sako, kad pavojų esama.
– Kokį pavojų jūs išskirtumėte pirmiausia?
– Esu apstulbusi ir sukrėsta, kaip sistemingai Lietuvoje naikinama lietuvių kalba. Pasigendu tos tautiškos stiprybės, kuri, manau, ir išlaikė Lietuvą, išlaikė mus kaip Tautą. Mano senelis Juozas Barkauskas buvo knygnešys platintojas, jis turėjo vieną didžiausių slėptuvių Suvalkijoje ir jo pagalbininkai, rizikavę gyvybe platindami knygas, buvo ne mokslininkai, ne profesoriai, o paprasti žmonės, kurie mylėjo Lietuvą ir žinojo, kad be kalbos nebus Tautos. Aš užaugau neapsakomos meilės ir atsidavimo Lietuvai persunktoje aplinkoje, lietuvybė mums buvo perduota kaip brangiausias dalykas gyvenime. Visuomet labai didžiavausi būdama lietuvė ir drąsiai ėjau į aukščiausias Amerikos institucijas, kalbėdama su prezidentu jaučiau, kad su pasitikėjimu galiu atstovauti Tautai, kurios vertybes pažįstu ir žinau jos indėlį į viso pasaulio ir Europos istoriją. Ir šiandien, kai visur girdžiu angliškais barbarizmais prišiukšlintą kalbą, nesuprantu, kaip Lietuvos nacionalinis radijas, kuriam lyg ir privalu tausoti valstybinę kalbą, tuoj po lietuviškų žinių užvaro kažkokias amerikoniškas dainas. Suprantu, kad tokiose srityse, kaip matematika, inžinerija, architektūra, galbūt yra frazių, kurias išversti į lietuvių kalbą sunku, neprarandant jų prasmės. Tačiau, sakykite, kuo lietuviams neįtinka žodis „vietovė”, šiandien visur kur keičiamas „lokacija”?.. Amerikiečiai, sugrįžę iš Lietuvos, sako neradę sąsajų tarp Lietuvos, apie kurią aš jiems kalbu, ir Lietuvos, kurią jie išvysta savo akimis. Nėra didelio skirtumo, sako jie, dabar ten viskas beveik kaip Amerikoje – vien angliški užrašai…
– Ir tarp lietuvių šiapus ir anapus vandenyno skirtumų nebėra?
– Kokius pokyčius turite galvoje?
– Verdantį globalizacijos katilą, į kurį papuolusios mažos tautos turi nedaug šansų išsilaikyti. Vienas stipriausių mano girdėtų teiginių šia tema buvo pasakymas, esą Lietuva niekada neatsigaus ekonomiškai ir jos gyvenimo standartai nepakils į aukštesnį lygį, jeigu ji nepripažins LGBT ir transgenderių ideologijos. Negalime nematyti, kad šiam tikslui Lietuvoje skiriami didžiuliai pinigai. Žinote, tos beprotybės prasideda labai subtiliai, jos niekada neatsiskleidžia iš karto, jos kaip Havajuose lava: ima tekėti pamažu ir vis augina galią, kol savo kelyje viską išdegina. Taip ir visuomenę stengiamasi palengvėle priversti laikytis jos tikėjimui ir papročiams nebūdingų nuostatų. Lietuviai, kiek man žinoma, niekada prievarta nebruko savo nuomonės nei giminėms, nei kaimynams, nei kitiems. Lietuvoje, kur 80 proc. gyventojų yra katalikai, buvo laikomasi atitinkamų moralinių nuostatų, nesmerkiant tų, kurie pasižymėjo kitomis pažiūromis. Žmonės buvo geri, vieni kitus gelbėjo ir taikiai sugyveno su kaimynais, nežiūrėdami, ar jie buvo lenkų, žydų ar vokiečių kilmės, tad ir šiandien jokiam organizaciniam dariniui nederėtų brukti Lietuvai šitų standartų, kurie dar nėra 100 procentų niekur kitur įsigyvenę, – jie dar labiau visus suskaldys ir supriešins, padarydami daug žalos.
– Matot, kokia galinga toji „lava”, jei net sveikiau mąstantį JAV prezidentą Donaldą Trampą užblokavo…
– Jis buvo pavojingas, nes netiko sistemai, kuri buvo pastatyta atsargiai, patyliukais ir iš didžiulių pinigų. Kad visur už šitų pokyčių slypi didžiuliai globalistų pinigai, aiškiai parodė ir nugirsti Dž.Sorošo atsakymai į klausimus kažkokiame susitikime. Į klausimą, ar ne naivu tikėtis pakeisti Amerikos ir pasaulio teisės bei demokratijos aspektus bei moralines vertybes, jis atsakė parodysiąs, ką gali įtaka ir pinigai. Bet klausiantysis prieštaravo, kad nebus taip lengva, nes Amerikos pamatinis principas – „In God We Trust” („Mes pasikliaujame Dievu”)… Žinote, ką Sorošas į tai atsakė? Atsakė įrodysiąs, kad jis yra aukščiau už Dievą. Dabar, kai pasižiūri, matai, kad Amerikos Valstijose jo pinigais kai kurie kandidatai laimi rinkimus, o pasaulyje priskaičiuojama per du šimtus organizacijų, kurias jis finansuoja, kad atliktų jam reikalingą darbą. Ir šiame fronte jis toli gražu nėra vienintelis. Jeigu Amerikai būtų trenkusi tokia „bomba”, po kurios visuomenė staiga būtų pamačiusi naujos ideologijos paveikslą, manau, ji nebūtų tokios tikrovės toleravusi. Bet procesas prasidėjo mokyklose, ir, jei pasižiūrėtume, kur ideologijos keičiamos, – daugiausia tai vyksta per švietimą ir mokyklas. Per naujas ugdymo programas nuvertinama šeima ir išauginama karta, kuri nebetiki tuo, kuo gyveno jų tėvai. Gyvenime visuomet yra kitaip mąstančių, tai yra viena iš tų realybių, nuo kurios niekur nepabėgsime. Bet prievartinis būdas diegti tai, kas žmonėms moraliai nėra priimtina, yra neteisingas ir kenksmingas mūsų Tautai ir valstybei.
– Skaičiau kažkur pabrėžtus jūsų žodžius: negali būti laisvės be teisingumo. Vadinasi, su laisve Lietuvoje – ne kas?
– Mes matome labai daug neteisybės. Ir čia ne tik mano nuomonė, bet ir daugelio tų, kurie paliko Lietuvą savo sprendimu. Tiesiog kaskart suskausta širdį, kai girdi emigrantus kalbant, kad jie iš Lietuvos išvyko ne dėl kitokių priežasčių, bet dėl to, kad Lietuvoje nėra teisybės, nėra teisingumo, kad jų balsas nieko nereiškia, kad čia žmogus nėra vertinamas kaip individas, kaip asmenybė, kaip vertybė. Ko gero, taikliausia šio teiginio iliustracija būtų partizano, tremtinio, Laisvės premijos laureato Albino Kentros istorija.
– Leiskite priminti skaitytojui: šių metų pradžioje teismas priėmė sprendimą iškeldinti A.Kentrą ir jo įkurtą „Miško brolių” draugiją iš pastato Totorių gatvėje Vilniuje, kurio didžioji dalis atstatyta iš aukų… Tai tartum valstybinis grobimas vidury baltos dienos?
– Amerikoje mes dėl to esame labai susirūpinę; aš ir mano šeima irgi buvome iš tų, kurie per Kazį Bobelį aukojome lėšų šio pastato atstatymui iš griuvėsių. Turiu kolegų Amerikoje, kurie irgi išgyvena dėl Albino, bet šuns balsas neina į dangų ir nieko negalime padaryti. Liudydama teisme klausiau, ar mes, užsienio lietuviai, turėtume duoti valstybę į teismą? Buvau susijaudinusi iki ašarų ir teisėja paskui manęs klausė, kodėl aš viską taip imu į širdį. Sakiau jai, kad visą gyvenimą mes kovojome už šituos žmones, miško brolius, kurie palaikė visos Tautos viltį, kad Lietuva kada nors bus laisva, o dabar jiems gresia būti išmestiems į gatvę. Atsiprašiau, kad nemokėjau susitvardyti, bet sakiau teisėjai, supraskite mane: visą gyvenimą kovojau už laisvą Lietuvą ir staiga esu priversta liudyti prieš tą valstybės santvarką, dėl kurios stengiausi kiek tik pajėgdama.
Pagrindinis argumentas mesti „Miško brolius” į gatvę yra tas, kad draugijai pastatas buvo patikėtas panaudos principu, bet, sakykite, kas galėjo juo naudotis tuo metu? Tiktai žiurkės. Teisme liudijęs buvęs ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius garbingai tarė, kad tuo metu (1992 m. – D.Š.) teisinė sistema nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvo tik kuriama ir neturėta nei tinkamų sąvokų, nei blankų, užtat ir atsirado nuostata, kad tie griuvėsiai perleidžiami panaudos būdu. Kai lankantis Totorių gatvėje susidūriau su kažkokia NATO ar ES delegacija ir su vienu kitu užsimezgė kalba, jie man pareiškė, jog čia sukaupta medžiaga apie partizanus nėra tik mūsų turtas, jog tai, ką jie matė, yra viso pasaulio turtas. Tai galimybė ateities kartoms parodyti, kaip maža tauta mylėjo savo tautą, valstybę, jos laisvę, kaip kovojo, kaip organizavo tokį pasipriešinimą; tai yra pavyzdys visam pasauliui, kad yra vertybių, už kurias verta kovoti.
– Jūsų šeima karui baigiantis pasitraukė į Vakarus. Kaip jums skamba teiginiai, esą tuomečiai pabėgėliai prilygsta šiandieniniams migrantams, todėl ir šių atžvilgiu turėtume būti jautresni?
– Nesutinku su tokiais teiginiais. Mes gelbėjomės nuo tremties, nuo kurios per pirmąją sovietų okupaciją mus išgelbėjo žydų kilmės sovietų generolas, perspėjęs, kad kitą sykį vargu ar pasiseks. Užtat, artėjant antrajai okupacijai, tėvelis nutarė gelbėti savo šeimą. Mes gelbėjome savo gyvybes, bet nieko nereikalavome ir nieko nesitikėjome, – mums niekas nieko už dyką nedavė. Ne taip, kaip šių dienų pabėgėliai, daugiausia ekonominiai migrantai, kurie aprūpinami net jiems piršto nepajudinus. Dirbome vokiečiams, aštuoniolikmetė sesuo kartu su vyrais turėjo eiti į miško kirtimus… O šiandienos pabėgėliams pažadėtas geras gyvenimas nieko iš jų nereikalaujant.
– Lietuviai išgyveno, nes visuomet sugebėdavo prisitaikyti. Kokius bruožus išskirtumėte, jeigu reikėtų apibūdinti savo tautiečius?
– Dar iki Nepriklausomybės atkūrimo Amerikos darbdaviai vertino lietuvius ir mielai priimdavo juos į darbą, būdami tikri, kad jais galima pasitikėti, kad jie yra sąžiningi, darbštūs ir protingi. Tokie lietuviai yra ir šiandien. Atsimenu Fiodoro Dostojevskio dukters knygą, kurioje ji sako, jog tėvas labai didžiuodavosi savo lietuviška kilme (biografų paneigtas faktas – D.Š.) ir sakydavo, kad lietuvių Tautos tragedija buvo ta, kad savo genijais ji maitino svetimas tautas ir jų kultūras. Man įstrigo ši mintis. Stebėtinai daug lietuvių yra prisidėję prie viso pasaulio gerovės ir pažangos. Turėdami kuo didžiuotis, galėtume kur kas labiau saugoti, ką paveldėjome per kartų kartas, taip apsidrausdami nuo kopijavimo ir išlikdami originalūs, kokie buvome iki šiol.
respublika.lt