Istorikas, publicistas Juozas Brazauskas, visada stovintis Tautos istorijos sargyboje, nuosekliai domėdamasis Šveicarija ir jos ryšiais su Lietuva, minint abiejų šalių diplomatinių santykių užmezgimo 100-etį ir jų atkūrimo 30-etį (2021) įgyvendino ištikimo istoriko pareigą – parengė vertingą knygą „Šveicarų ir lietuvių pėdsakais“ (2020). Tai išsami pažintis su Šveicarijos vedama vidaus ir užsienio politika, su kuria būtina susipažinti ne tik į šalį vykstančiam Lietuvos Respublikos diplomatui, bet ir šiandieniam ekonominiam emigrantui. Autoriaus pasakymas, kad Šveicarijoje „žavi ir užburia ne tik kalnai“ yra daugiareikšmė metafora, kurios atskleidimui paskirtas visas istoriškai įžvalgus knygos naratyvas.
(Karo pabėgėliai lietuviai Šveicarijoje 1952 metų vasario 17 dieną visuotiniame susirinkime Ciuriche priėmė pagal būtinus tarptautinės konvencijos, Lietuvių chartijos(1949) ir CH civilinio kodekso (ZGB) reikalavimus suderintus ir sudarytus ĮSTATUS ir tapo politiškai teisėta, oficiali, galinti Vakarų Europoje, neutralioje Šveicarijoje, imtis aktyvios veiklos dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos.)
Knygą recenzavo LR Nacionalinio muziejaus ir LR Istorijos instituto mokslininkės: dr. V. Bukaitė ir dr. V. Stravinskienė, įsitikinusios, kad istorinių žinių patikimumas knygoje jokių abejonių nekelia. Kruopštų istoriko darbą paliudija unikalių knygoje panaudotų istorinių dokumentų sąrašas. Istorikui neprasprūdo ir teisėtos oficialios Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) įkūrimo būtinybė Šveicarijos pokaryje.
Šveicarijos lietuvių bendruomenės TEISINIO įkūrimo procesą išeiviai iki mirties laikė sudėtingiausiu, svarbiausiu ir reikalingiausiu procesu, siekiant Vakarų Europoje politinių galimybių pasijausti okupuotos Lietuvos alternatyvia diplomatijos atstovybe Laisvajame pasaulyje. Tvirtai atsistoti vietoje sovietų režimo sunaikintos prieškarinės įžvalgios ir išmintingos Lietuvos diplomatijos.
Šį svarbiausią faktą J. Brazauskas argumentuotai pateikia ir įrodo, todėl kiekvienas protingai mąstantis Lietuvos pilietis knygą puikiai įvertins, ypač esant ideologiniams-politiniams nesusipratimams, siekiant išsaugoti garbingos tautinės diplomatijos istorinius pasiekimus ir išeivijos indėlį Tėvynės okupacijos metais.
Tvarkydama 50-ies metų Šveicarijos išeivijos išsaugotus archyvus, vis nusistebėdavau vyresniųjų išeivių įžvalgumu, jų politine drąsa ir pasišventimu okupuotos Tėvynės likimo reikalams. Šveicarijos išeiviai atstovavo Lietuvą Vakaruose, nes likę Tėvynėje tautiečiai buvo socrežimo grandinėse. Teisiškai įsikūrusią ŠLB sudarė Šveicarijos universitetus baigęs talentingas Tėvynės elitas, išmintingai įvertinantis pažangią laisvojo pasaulio politiką. ŠLB buvo aktyvi visur, kur tik numatė galinti skatinti teisingą ir viešą politinį dialogą okupacijos padarinių pasmerkimui ir pasipriešinimui.
Noriu priminti kai kuriuos su išeivijos veikla Vakarų Europos politikoje susijusius įvykius, vykusius gūdžiais Lietuvos okupacijos metais.
1.
1987 metų rudenį Vakarų Europos laikraščiuose pasklido žinia apie neeilinį įvykį, sukėlusį gyventojų susidomėjimą: Lietuvos ir Šveicarijos televizijų tiltą „Ženeva – Vilnius“. Teletiltų laidos tarp dviejų skirtingų šalių nei Šveicarijos televizijai, nei šalies gyventojams nebuvo naujiena. Naujiena tai, kad dabar tiltas buvo „statomas“ „glasnost“ šviesoje tarp Sovietų Sąjungos ir kapitalistinės Šveicarijos, pasinaudojant Lietuva. Šveicarai spėliojo, jog tai nulėmė Lietuvos televizijos instaliacijų modernumas, personalo kompetentingumas – žodžiu, aukštesnis negu kitų sovietinių respublikų krašto išsivystymas.
„Šveicarijos televizijos vadovai nesitenkino sovietų pasiūlyta „Inturisto“ informacija ir kreipėsi į ŠLB, prašydama papildyti jų žinias apie Lietuvos istoriją, religinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo sąlygas. Į Šveicarijos televizijos žurnalistų darbo posėdžius buvo kviečiamas „Pasaulio lietuvio“ akredituotas korespondentas ženevietis lietuvis N. Prielaida, kuris tuo metu buvo ir ŠLB valdybos pirmininkas.
Sovietai reikalavo, kad laidoje nebūtų liečiami politiniai klausimai, tačiau šveicarai nesutiko, pabrėždami, kad Ženeva yra laisvas miestas ir jokio diktato nepriima, o dalyvių parinkimas turi būti laisvas. Šveicarijos pusėje dalyvavo apie 120 įvairių socialinių, religinių, amžiaus, išsilavinimo ir kilmės sluoksnių piliečių.
Šveicarų televizijos korespondentai Clude Torrecinta ir J. Claude Chanel buvo nuvykę į Vilnių tartis su būsimos laidos komunistais ideologais, kad ten dalyvių atranka būtų irgi bešališka. Tai jiems buvo užtikinta, tačiau Šveicarijos lietuviai numanė, ko visada verti sovietų užtikrinimai…
Lietuvos pusėje laidą vedė Maskvos atsiųstas patikėtinis Leonidas Zolotarevskis, o lietuvis korespondentas Česlovas Juršėnas buvo tik Zolotarevskio šešėlis... Šveicarijos lietuviai negalėjo suprasti, kodėl laidoje dalyvavo stačiatikių kunigas ir liuteronų evangelikų pastorius, o nebuvo pakviestas katalikų kunigas. Šokiravo į laidą pakviestas medaliais pasipuošęs sovietų karininkas, atvykęs tiesiai iš Afganistano, kalbėjąs apie „taikią pagalbą broliškai afganų tautai“…
Kaip politinės laisvės ženklas buvo parodytas dokumentinis filmas apie prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje vykusį antikomunistinį mitingą, kuriuo pažymėjo 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines… Iš Šveicarijos lietuvių pateiktos informacijos šveicarai televizijos korespondentai jau žinojo, kad Vakarų valstybės, kartu ir Šveicarija, nepripažįsta Lietuvos aneksijos, todėl apie tai laidos vedėjui priminė.
Zolotarevskis ironiškai išsiviepęs atsakė, kad Lietuva į Sovietų sąjungą grįžo savo noru, nes ji nuo 1918 metų gruodžio 8 dienos buvo sovietinė… Jis „pamiršo“, kad pats Leninas Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1920-ųjų metų sutartimi. Toks Zolotarevskio „užmiršimas“ vėliau buvo plačiai komentuotas Vakarų Europos spaudoje vokiečių, prancūzų, italų kalbomis, pabrėžiant, kad „glasnost“ pirmasis žingsnis ir turėtų būti tikrovės faktų pripažinimas, o ne toliau tęsiama sovietinė propaganda.
Šveicarijos laikraščio „24 Heures“(24 valandos) korespondentas Oliver Grivat, kuris ruošiantis laidai buvo nuskridęs į Vilnių, rašė, kad ten laida buvo slepiama nuo visuomenės. Vienas vilnietis, Vilniaus dramos teatro aktorius, pakalbintas gatvėje, paaiškino, kad jokių „glasnost“ Lietuva nejaučia: „Visi senieji refleksai mumyse tebėra kaip buvę. Kai kiti turi nuospaudas ant kojų, mes jas turime ant smegenų…“
Aptariant laidą, N. Prielaida su šveicarų korespondentais svarstė, ar verta sovietų melo pinklėse tęsti dialogą su jų okupuotais kraštais. N. Prielaida džiaugėsi, kad jam buvo puiki proga plačiau papasakoti apie okupuotos Lietuvos bėdas, kurios laisvajame pasaulyje sunkiai suvokiamos. „Džiaugiuosi, kad laisvosios šalies Šveicarijos žurnalistai tą suprato…“ – rašė savo straipsnyje „Pasaulio lietuvio“ žurnale (1987 m., Nr.11)
Aptardamas televizijos laidos rezultatus, korespondentas Bertil Galland padarė išvadas:
Nepasitenkinkime būti sužaloto žemyno europiečiais, nesutikime būti atskirti nuo tų tautų, (kaip Lietuva) kuri turi tokią turtingą kultūrą ir dvasines vertybes, kurias mes jau pradedame pamiršti. Nesileiskime užmigdomi Zolotarevskio piliulėmis, bet ieškokime būdų pažinti ir įvertinti pačią tautą, jos žmones, kad vėl viskas nenugrimztų į užmarštį…
Televizijos laidoje dalyvavusio rusų karininko paveikslas ir jo propagandinė kalba Šveicarijos išeiviams atvertė dar vieną „paslaptingos“ sovietinės propagandos puslapį, nes Šveicarijos lietuviams, dar neseniai patiems akis į akį susidūrusiems su druskininkiečio lietuvio Afganistano kareivio Rimo Burbos internavimo į Šveicariją istorija, ideologija labai aiški.
2.
Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus archyve perskaičiau ŠLB Valdybos pirmininko dr. A. Kušlio 1982 metų ataskaitą:
Politinis CH departamentas nesutiko nei dr. A. Geručio, nei manęs leisti su R. Burba pasimatyti… R. Burba, 20 metų lietuvis, pagautas afganų besaugojant minų lauką, jų žiauriai kankintas, tris kartus vestas sušaudyti, baugintas, kad viską pasakytų apie savo dalinį ir sovietų armiją… Šveicarų atstovai dabar jį apibūdina kaip labai darbštų, tvarkingą ir, kaip lietuviui, jam reiškia dideles simpatijas. Šveicarijos Politinio Departamento viršininkas p. P. Probst ŠLB Valdybos sekretorei p. I.Augevičiūtei-Kaestli (buv. šveicarų diplomato žmonai) pažadėjo R. Burbos neišduoti sovietams, jeigu jis norėtų pasilikti Šveicarijoje.
Šiandien jau mirusi išeivija gerai prisiminė, kaip ŠLB įpareigota I. Kaestli išsiprašė leidimą pasimatyti su R. Burba, ir ŠLB, ir PLB vadovo dr. V. Kamanto vardu siūlė jam pasilikti Šveicarijoje, pažadėjo stipendiją, jeigu jis norėtų studijuoti kokioje nors Šveicarijos aukštojoje mokykloje, ar tuojau pat surasti darbą, butą ir padėti jam kurti savo buitinę gerovę Alpių šalyje. Poniai I. Keastli atrodė, kad R. Burba yra mirtinai sovietų įbaugintas…
ŠLB Valdybos pirmininko N. Prielaidos 1985 metų metinėje ataskaitoje parašyta:
1984 metais iš Amerikos pas mane į Ženevą atskrido PLB valdybos pirmininkas dr. V. Kamantas, ir abu nuvykome pasikalbėti su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus (TRK) ir Jungtinių tautų (JT) direktoriais dėl Burbos likimo. Ilgai kalbėjome apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje ir sovietų armijoje esančių lietuvių karių tragišką padėtį. Kiek pajėgdami abu su p. V. Kamantu agitavome, kad pasauliui būtinai reikia pristatyti afganistaniečių laisvės kovas prieš sovietus… ŠLB Valdyba visus metus bandė padėti sprendžiant Šveicarijoje internuoto Afganistano rezistencijos belaisvio R. Burbos bylą. 1983 metais susisiekiau su TRK delegatu J. de Ciurtin, kuris vedė darybas su Afganistano rezistencija ir sovietų okupacine valdžia Kabule. Sovietai kėlė sąlygas, kad po dviejų internavimo metų kareiviai grįžtų į Sovietų sąjungą, nes joks kitas apsisprendimas sovietų įstatymuose nėra numatytas. Ypač didelį spaudimą darė ir įvairiais būdasis šantažavo belaisvių artimuosius sovietų ambasada Berne. Nors 1984 metų gegužės mėnesį gavau leidimą susitikti su CH Politinio Departamento atstovu A. von Graffenried, jis paaiškino, kad jokio pašalinio įtakojimo iš ŠLB R. Burba neturi teisės patirti…
N. Prielaida parašė Lozanos laikraščiui „24 Heures“ straipsnį „Dilema vienam lietuviui – grįžti ar negrįžti“, pranešdamas visuomenei apie sovietinio režimo antihumaniškumą. Tai sukėlė CH Politinio departamento nepasitenkinimą…
R. Burbos reikalo epilogas – TRK telegrama (1984 m. spalio 23 d.), pranešanti, kad R. Burba savo valia pasirinko grįžimą į Sovietų sąjungą…
ŠLB Valdyba 1985 metais gavo iš Lietuvos laikraštyje „Gimtasis kraštas“ išspausdintą R. Burbos interviu, kur jis skundėsi, kad lietuviai išeiviai įvairiais grasinimais norėję jį priversti pasilikti Šveicarijoje…“
vokietijoslietuvis.press