JANINA SURVILAITĖ : „GYVENIMAS LAIKINUME“

Survilaite  Prieš 15 metų „Bernardinuose“ pradėjau spausdinti rašinius apie Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) senąją išeivijos kartą. Ciklą  pavadinau: „ŠLB garbės nariai“. Aglina  Senoji lietuvių karo pabėgėlių karta pagal griežtai apibrėžtus Lietuvių chartos konstitucijos (1949) ir Šveicarijos konfederacijos įstatymus 1952-02-17 d. Šveicarijoje įkūrė pirmąją teisinę oficialią Lietuvių bendruomenę(ŠLB). Visi  bendruomenės kūrėjai pirmajame 21amžiaus dešimtmetyje iškeliavo į Anapilį. Vienintelė dar  gyva likusi p. Angelė Gegeckienė gruodžio 15 d. švęs savo  95 metų Jubiliejų.

Visą 50-ties  metų emigraciją p. Angelė buvo aktyvi ŠLB narė, 8 metus ji buvo pareiginga ir mano vadovaujamoje ŠLB valdyboje, buvo geriausia pagalbininkė 2002 m. organizuojant ŠLB 50-mečio Jubiliejų.

Laikas ir senatvinės negalios išblukina, nutrina iš praeities ne tik smulkmenas, bet ir svarbesnius buvusio gyvenimo atminimus, tačiau niekada iš atminties neišsitrins kiekvienam emigrantui sunkiai pakeliamas laikinumo svetimoje šalyje jausmas…

…Prieš 15 metų prikalbinta senųjų išeivių (jų LB  sąraše buvo 22) ėmiau tvarkyti Bendruomenės archyvus, p. Angelė vis atnešdavo man iš savo vyro Vlado Gegecko (kelis metus 7-me dešimtmetyje buvusio ŠLB pirmininko), archyvų  vieną-kitą svarbų dokumentą, įrodantį, kokią reikšmingą veiklą prieš Lietuvos okupaciją Vakarų Europoje vaidino nedidelė, tačiau aktyvi ŠLB išeivija.

Sutarėme, kad knygoje „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“  šalia išeivių pateiktų ir patikrintų archyvinių faktų įterpsiu ir kelis(1944-1945 metų) karo pabėgėlių unikalius prisiminimus apie jų dramatišką kelionę per bombarduojamos Vokietijos karo laukus iki Šveicarijos. Ponia Angelė viena iš tų, kuri įtaigiai atgaivino tragiško likimo prisiminimus (p. 95-97).

Jos ir dar keli  prisiminimai išsaugoti išeivių dienoraščiuose, įterpti knygą  labai pagyvino. Už dokumentinę knygą gavome PLB valdybos (pirm. dr. V. Kamantas) ir VU mokslinės bibliotekos Pagyrimo raštus. Senoji išeivių karta įteikė man Padėkos raštą (su dr. V. Dargužo ir prof. J. Juraičio parašais) ir  nedidelį Mytų kalnų tapybos paveikslą, kurio kitoje pusėje parašyta: “ Pirmajai ŠLB valdybos pirmininkei-MOTERIAI  rašytojai J. Survilaitei“. Mat, iki Lietuvos atgimimo ŠLB Bendruomenei vadovavo tik vyrai! O p.  Angelė garsiai pasididžiavo, kad „ponios Janinos dėka ji netikėtai irgi tapo  rašytoja!“.

Nuoširdus  p. Angelės pasakojimas „Alpių lietuviuose“ prasideda, kai 1944 liepos 7 dieną skubos tvarka gimtajame Kaune susituokusi su savo mylimuoju Vladu Gegecku (tuo metu Kauno centrinio pašto viršininko pavaduotoju), tos pačios dienos vakare, 22 val., abu  „ su šimtais kitų lietuvių prekiniuose vagonuose , paruoštuose pabėgėliams“, – Angelė ir jos mylimas vyras Vladas pajudėjo į Vakarus…

Pervažiuojant Vokietiją, pabėgėlių kiekviename žingsnyje laukė mirtis.

Vieną dieną subombardavo pagrindinę geležinkelio liniją. Kas valandą prapliupdavo kulkosvaidžių serijos. Šaudė, nežiūrėdami kas, kur… O aš po kelių mėnesių pasijaučiau nėščia…“- pasakojo p. Angelė.

Pasiekę Šveicariją,  pabėgėliai laikinai buvo įkurdinti Adliswilio  miestelio pabėgėlių stovykloje, kur 1945 gegužės 15 naktį Angelė suprato, kad prasidėję skausmingi sąrėmiai praneša apie kūdikio gimimą…

„Budintis šveicarų sargybinis padėjo man įlipti į iškviestą greitosios pagalbos automobilį, atsisėdo šalia, pasistatęs tarpkojyje šautuvą…Lydėjo visus 15 kilometrų iki Ciuricho ligoninės… Gimė sveikas sūnus. Ligoninės sesutės buvo man labai draugiškos, jautrios mano likimui. Nors ligoninės maistas buvo puikiausias, tačiau sesutės man vis nešė papildomai. Viena seselė padovanojo man net  5 frankus! Tuo laiku tai buvo labai didelis pinigas! Sekančią dieną atėjo manęs aplankyti mano Vladas. Pėsčias 15 km iš Adliswilio. Neturėjo pinigų traukiniui. Mat, už paskutinius sutaupytus centus nupirko man dovaną už sūnų- „Studenten  Futer“ (Saldainiukų, riešutėlių  ir razinų mišiniukas- “studentų maistas“.)

Angelė padovanojo Vladui sesutės duotus 5 frankus, paragino jį geriau pačiam stovykloje suvalgyti „Studenten Futer“, sesutės atnešė jam gerus pietus, kelionei atgal įdėjo  iš virtuvės kelias virtas bulves – „tai buvo mudviejų pati laimingiausia diena  naujoje tremtyje Šveicarijoje! „ – tą dieną p. Angelė prisimins iki mirties…

Ligoninėje laikė dvi savaites, kol visus perkėlė į kitą, Yverdono, pabėgėlių stovyklą. Ciuricho geležinkelio stotyje prijungė mane su sūneliu Algimantu. Po poros mėnesių susirgau tuberkulioze, ir mane išgabeno į Davoso sanatoriją, o Vladas su sūneliu liko Yverdono pabėgėlių  stovykloje. .. Visi mažyliu labai rūpinosi.. Po pusantrų metų stovyklą panaikino. Vladas atvyko dirbti į tą pačią sanatoriją, kur gydžiausi aš. Sūnus pradžioje buvo poilsio namuose, o po kurio laiko jį atidavė vienai šveicarų šeimai… Algimantukas augo sveikas ir turėjo gerą apetitą. Šeima pareikalavo daugiau  užmokesčio už maistą… Mes kreipėmės į „Caritą“, tačiau šis atsisakė padėti… Sūnelį perkėlė į  Baaro miestelį į seselių-vienuolių  vaikų prieglaudą. Už visą išlaikymą mokėjo Vladas… Kai po penkerių metų visa šeima suėjome kartu, tačiau, kaip užsieniečiai, niekur negalėjome gauti buto. Algimantukas kalbėjo tik vokiškai šveicarišku dialektu…“

Angelė vis prisimena, kiek pastangų ir kantrybės reikėjo, kol Algimantą, vokiškai kalbančioje aplinkoje, išmokė kalbėti lietuviškai…

 „Kantrybė ir laikas išsprendžia visas problemas“-  atsidūsta ji ir šiandien, po 70 metų, gerai prisimindama niekada  nesibaigiančius emigrantinio gyvenimo vargus: skriaudas, nepripažinimus ir  laikinumą…

 … Kai Ciuricho miesto 4-os linijos tramvajumi pasiekiu Limat  senelių namus, kuriuose jau antras dešimtmetis gyvena sena mano bičiulė p. Angelė, prie gatvės pasitinka ciurikiečio skulptoriaus sukurto slibino didžiulė balta galva. Ji iki pečių išlindusi iš požemių, o toliau tik baltais punktyrais nubėga „jo  požeminis kūnas“, prie senelių namų paradinio įėjimo užsibaigiantis aukštai iškilusia galinga raityta slibino uodega…

Kodėl tokį slibiną skulptorius sukūrė, būtent, prie senelių namų?

Kelios šveicarės man paaiškino, kad didelė balta slibino galva prie judrios gatvės – labai geras orientyras pasiklydusiems ar neprimatantiems  senukams, ieškantiems takelio sugrįžti į senelių namus; antra – slibinas –tai nugalėtas gyvenimo blogis, kurio paskutinėje žmogaus gyvenimo stotelėje paprasčiausiai nebeliko; trečia slibinas lyg budrus sargybinis saugo senelius nuo nelaimių ir visokio blogio, nes jis simboliškas Rytų šalių drakonui, nešančiam žmonėms laimę…

Susitikusios mudvi visada turime apie ką įdomiai pasikalbėti. Prisimename, kaip organizavome patriotiškus darbus Bendruomenėje jau atgimusiai Lietuvai, kaip po visą Ciuricho miestą ieškojome jai tinkamų, jaukių senelių namų, kuriuose reikėjo iš anksto „atsistoti į eilę ,- jeigu staiga pablogėtų sveikata…

Man visada buvo žingeidu p. Angelės  paklausinėti apie kitus, seniai  mirusius lietuvius/emigrantus, kurių likimas nelėmė čia susitikti. Kol p. Angelės atmintis buvo šviesi, ji labai padėdavo naujais epizodais papildyti Lietuvos išeivijos istoriją, už ką jai esu labai dėkinga.

Senelių namuose p. Angelė irgi nesėdėjo sudėjusi rankas. Kartą ją aplankius, ji manęs staiga paklausė: “Ar žinai prieš kokią žymią personą stovi? Ogi, aš jau dailininke tapau!!! Ir paėmusi mane už rankos vedė į senelių namų erdves rodyti parodai išstatytus savo meno kūrinius: šilko batika, aplikacijų kilimėliai, spalvingos mandalos… tarp kitų senelių namų gyventojų puikuojasi p. Angelės tikri meno kūriniai, kuriuos sukūrė vadovaujant senelių namų dailininkei.

 Kai eilinį kartą, dar prieš savo ligą, vėl aplankiau savo bičiulę senelių namuose, ji pasakojo:

„Dievas mane gelbėjo, padėjo pasveikti, vėl atsistoti ant kojų, po komos iš naujo išmokti vaikščioti, tačiau, kai suima negalavimai, senatvės neviltys ir liūdesiai – galiuosi, kad tada nenumiriau… Juk aš savo testamente esu parašiusi, kad, kada man bus visai blogai, manęs artimieji ar medikai negelbėtų, o leistų man ramiai numirti, natūraliai, kaip   į amžinybę yra iškeliavę mano  tėvai ir protėviai. Kas iš to, kad aš vis dar gyvenu, juk vis tiek nieko naudingo nenuveikiu. Nėra dienos, kad kur nors neskaudėtų, nekiltų liūdesiai ir mirties baimė… Argi tai gyvenimas? Jau keli metai, kai niekam iš Lietuvos pažįstamų neatsakau į gautus laiškus…tegu galvoja, kad numiriau… Taip visiems bus ramiau.

Pavargau nuo gyvenimo, nuo laikinumo…“

Keli metai į ŠLB įsijungę nauji emigrantai sudaro dabartinės ŠLB. Retas kuris p. Angelę pažįsta.

Visų vardu norisi palinkėti jai dar ilgų, sveikų gyvenimo metų!

 Nuotraukose:

1. Rašytoja Janina Survilaitė 2010m. ŠLB konferencijoje;
2. Angelė Gegeckienė pirmoje eilėje pirmoji iš kairės ŠLB 50-mečio Jubiliejuje 2002m.. Jos sūnus med. dr. Algimantas Gegeckas stovi už jos antras antroje eilėje.