Janina Survilaitė. MŪSŲ IŠEIVIJOS AKADEMIKAI

 „Istorinė atmintis negali būti politikos įrankiu, čia ypatingą dėmesį vaidina mokslininkų, specialistų tyrimai ir išvados“. – rašo Lietuvos atstovė ES komitete Radvilė Morkūnaitė.

Paskutiniu metu judantys įvykiai istoriškai nepalankia Lietuvos istorijai kryptimi, visus verčia jautriau elgtis su tikraisiais istoriniais faktais, kurie pasiliko mums užfiksuoti žymių lietuvių mokslininkų darbuose, parašytuose ne Lietuvoje, o užsienyje. 

Likimas nulėmė, jog man teko  artimai susipažinti su Šveicarijos lietuvių akademikų kūryba, todėl negalėjau nepastebėti jų didžiadvasiško atsidavimo lietuviškam pilietiškumui, palankumo visuotinam žmonijos gėriui. Jų tekstai spinduliuoja gyvybiškumu, patvirtindami jų kilnius norus, įsipareigojimus amžinai ištikimybei paliktam gimtam kraštui.Tiek jų viduje, tiek tekstuose pastangos išlikti dvasingais ir dorais prigimtinėmis savo lietuviškumo šaknimis. Tokį požiūrį jie įsigijo jau gimdami prieškarinėje Lietuvoje. Vėliau jiems tą diktavo jų senosios lietuviškos kultūros pagrindai, kurių dėka jie sąžiningai įsikibo pirma į savo gimtąją dirvą, o vėliau ir į tragišką savo likimo laiką svetimoje šalyje.

Skaitant ir klausantis Šveicarijos išeivių akademikų prisiminimų jaučiau jų sąžiningumą, nors jiems dažnai tekdavo susidurti su įvairiausiomis blogybėmis ne tik iš svetimųjų, bet ir iš savųjų pusės…

Su „savaisiais“ daugiausia rūpesčių buvo pačioje pradžioje t.y. maždaug iki 1952-jųjų metų, kol grasinant Niurnbergo procesais, iš Šveicarijos galutinai pasitraukė būrys vokiškosios Wermachto kariuomenės aukštų karininkų lietuvių, o su jais kartu daug rūpesčių kėlę asmenys, vokiečių okupacijos metais Lietuvoje dalyvavę žydų žudynėse.

Nusikaltėliai „saugumą“ susirado Amerikoje ar Australijoje, nes mažutė Šveicarija darėsi permatoma, ir čia pasislėpti tapo neįmanoma… Tas košmariškas laikotarpis, kai kiekvieno lietuvio diena praeidavo „lyg ant adatų“ senąjai kartai visam gyvenimui skaudžiai įsirėžė jų atmintyje…

Visiems nusikaltėliams išvykus  ir be politinių dėmių 1952 m.  oficialiai įregistravus Šveicarijoje LB, emigrantai taikingiausioje ir neutraliausioje pasaulio šalyje galėjo pasijausti laisvais. 

ŠLB statutuose, sudarytuose Tarptautinės teisės daktaro A. Geručio,  pagrindiniu tikslu įrašytas  lietuvių draugiškas bendradarbiavimas ir pagalba mokslo, kultūros, ekonomikos ir politikos srityse su Šveicarijos regionų vietinėmis Tarybomis bei visuomeninėmis organizacijomis, užtikrinami gražūs ryšiai su šalies konfederacijos piliečiais.

ŠLB Statutuose – 5 skyriai, griežtai apibrėžiantys Bendruomenės vietą, tikslą, struktūrą, organus ir finansus. Statutai buvo patvirtinti generaliniame lietuvių susirinkime (1952 m. vasario 17d ) ir pristatyti į Berno (kur numatytas ŠLB centras ir gyveno pirmasis LB vadovas dr. A. Gerutis) Kantonalinį banką LB įregistravimo Šveicarijoje tikslu.

Dr. A. Geručio archyve, saugojame VUB RS ( F-155-332 ) yra jo pranešimas, perskaitytas Berne 1952 vasario 17 d.

Vakarų Europoje žinomas Tarptautinės teisės daktaras (disertaciją apgynęs Berno universitete), diplomatas dr. A. Gerutis daug dėmesio skyrė apžvalgai neseniai Londone įvykusios Europos Sąjūdžio konferencijos rezultatams, jų reikšmei Vidurio ir Rytų Europos pavergtų tautų judėjimui kovojant prieš okupaciją. Tai privalėjo būti vienas svarbiausių uždavinių naujai gimusiai ŠLB-nei.

Dr. A. Gerutis džiaugėsi, jog pačiu laiku Šveicarijos lietuviams pavyko Šveicarijoje įsiregistruoti oficialią LB, kurios pareiga nedelsiant jungtis į Lietuvos išlaisvinimo bylą. 1951 m. pralaužus „geležinę uždangą“, pradėtos transliuoti lietuvių kalba „Amerikos balso“ radio laidos, todėl tikėtasi, jog išeivių ryšys su Tėvyne, siekiant bendrų tikslų,  turės paryškėti ir pagyvėti… Tam buvo jungiamos akademinės LB pajėgos t.y. mokslininkai: prof. dr. J. Eretas, dr. A, Gerutis, dr. V. Dargužas, dr. E. Vaitkevičiūtė-Rahm, dr. A. Kušlys, prof. G. Stanulis, dr.V. Gegeckas ir kt.

1952 m. įteisinus ŠLB, atsirado galimybės savo darbais įsipareigoti visuomenei ir tautai, iškeliant jos pagrindinį egzistencinį rūpestį – padėti Tėvynei vaduotis iš okupacinio režimo. Supratimas gyventi dirbant svetimiems, bet jaučiant stiprius savo prigimtinius ryšius su okupotoje Tėvynėje likusiais tautiečiais – buvo lietuvių, ypač akademikų, pilietiškosios dvasios bruožų stiprinimas: išlikti naudingiems Šveicarijai, bet, visų pirma, Lietuvai.

Mūsų prigimtis tą visada mums nesąmoningai diktuos. Kitokiais mes tapti net ir norėdami negalėsime..“- tokią tiesą vis pabrėždavo prof. J. Eretas ir dr. A. Gerutis.

Apie tai po 60-ties emigracijos metų kalbėdamas su manimi atviravo dr. A. Kušlys. (Kn. „Visada tolimi-niekada svetimi“, LRS leidykla, p. 77. )

„Visada mano viduje buvo atskirai susirikiavę „šveicariški“ ir „lietuviški“ dalykai. Toleravau, gerbiau ir paklusau protingiems šveicarų įstatymams, jų tvarkai, jų gyvenimo būdui, esu Šveicarijos pilietis, puikiai kalbu ne tik literatūrine kalba, bet ir jų dialektu. Tačiau niekada neužmiršau, kad esu lietuvis. To niekada primygtinai prieš šveicarus nedemonstravau ir specialiai nerodžiau, tačiau mano aplinkoje sutikti šveicarai visada pasako: “Du bist mehr Litauer als Schweizer“.  (Tu daugiau lietuvis negu šveicaras. ) Jie visada sako tiesą – nesiginu.“ 

Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos Romoje profesoriaus dr. Antano Liuimos S.J. ir jo bendradarbio kunigo Rapolo Krasausko pastangomis 1974 metais buvo išleista prof. dr. Juozo Ereto knyga „Išeivijos klausimais“, kurioje sudėta eilė profesoriaus paskaitų, skaitytų Vakarų Europos institutuose, konferencijose, mokslininkų suvažiavimuose 1952- 1974 m. laikotarpiu. Tai visa paletė istorinių politinių tautos pergyvenimų, lietuvių likimų, emocijų, ryšių tarp žmonių ir tarp tautų spalvų…

Valstybė žmogui – visuomeninė ir moralinė atrama.“ – pagrindinė profesoriaus mintis, viską pasakanti ir nusakanti, kuo išmestas iš gimtojo lizdo emigrantas lietuvis, turi siekti, nepasiduodamas jokioms provokacijoms, gundymams ar papirkinėjimams.

Lietuvos nepriklausomybės reikalams atsidavusio šveicaro mokslininko J. Ereto tyrinėjimai ir išvados vertos dėmesio ir šiandien visiems, kam nors kiek rūpi Lietuvos materialinė gerovė ar politinė tvirtybė.

Sakoma, jog tikrasis kūrėjas savo jėgų svorį jaučia savyje, o ne aplinkoje, todėl kūrybiškas yra net toli nuo savųjų. Jo Tėvynė yra ten, kur yra jis pats.

Dideliu, reikšmingais darbais Lietuvai produktyvumu ypač pasižymėjęs emigracijoje yra dr. A. Gerutis. Jo parašyti darbai: „Lithuania“ 1969, „Kybartų aktai“1976“, „Petras Klimas“1978, „Tautos grandinėse“ 1978, „Stalino-Hitlerio faktas“ 1980, „Dr. Dovas Zaunius“ 1982, „Dr. Jurgis Šaulys“1983,  anglų kalba „ Lithuanian 700 Years“ 1969 m. –didelis lobis tautos istorijai. Dr. A. Geručio darbai buvo išversti į vokiečių ir anglų kalbas, prieinami viso pasaulio politikams.

Knygas, kurias galima rasti Lietuvos bibliotekose, dr A. Gerutis rašė labai sunkiomis sąlygomis. Knygos „Dr. Dovas Zaunius“ pratarmėje autorius  guodžiasi, jog negali pasinaudoti senaisiais Lietuvos URM archyvais, o sovietinių istorikų J. Žiugždos ir K. Navicko publikacijose pateikiami sufabrikuoti faktai ir „pasižymi tiesiog šleikštumą keliančiomis pastangomis teisinti maskvinį gruobuoniškumą…“ (p. 7 )

Didelis indėlis dėl Lietuvos nepriklausomybės bylos stiprinimo pasaulyje yra aktyvus ir bebaimis dr. A. Geručio dalyvavimas įvairiose Vakarų Europos renginiuose,pačiam organizuojant konferencijas.

1982 m. dr. Gerutis suorganizavo reikšmingą Europos Žmogaus teisių ir laisvo apsisprendimo konferenciją Liucernoje: „Rusifikacija ir kolonizacija Sovietų sąjungoje“, 1986 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją Berne, 1974 m. Lietuvos dailininkų, gyvenančių laisvojoje Europoje, meno paroda ir konferencija Liucernoje.

Dr. A. Gerutis tvirtai ir atsakingai atstovėdavo už savo tautos reikalus, nepasiduodavo jokiam Sovietų ambasados Berne spaudimui nutilti, nors kartais tai siejosi net su rizika jo gyvybei.

1985 m. gruodyje, stovėdamas prie Nepriklausomos Lietuvos diplomato kapo, dr. S. Lozoraitis (sinj. ) kalbėjo:

Dr. A. Gerutis tobulai atliko savo pareigas. Jis paliko Diplomatinei Tarnybai ne tik savo archyvus ir raštus, bet ir pavyzdį visiems lietuviams, kaip reikia tarnauti savo tautai. Šią savo pareigą diplomatas puikiausiai suprato ir sąžiningai įvykdė.“

Narcizo Prielaidos, kaip akredituoto korespondento, bendradarbiavimas žurnale „Pasaulio lietuvis“ tęsėsi virš trijų dešimtmečių. Su pagarba ir meile jis prisimena savo darbo metus. Kalbėdamas su manimi per savo dvyniasdešimtąjį jubiliejų 2010 m., jis pasakojo:

„Iš korespondentų buvo reikalaujama gilios atsakomybės, gražių jausmų ir širdies įdėti į savo straipsnius, kad jie auklėtų jaunimą, išreikštų tautinį nusiteikimą, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei, atspindėtų nenuilstamą kovą už jos išsilaisvinimą iš okupacijos. Spauda buvo mūsų balsas ir tribūna pasakyti tai, ko negalėjo pasakyti mūsų broliai okupuotoje Lietuvoje. Tarnauti „Pasaulio lietuvio“ redakcijoje reiškė dirbti be priekaištų, būti punktualiam, disciplinuotam, netuščiažodžiauti, nerašyti paviršutiniškų, neparemtų autentiškais faktais, nemotyvuotų, neturinčių patriotinio ir tautinio svorio dalykų. (J.S. kn. „Visada tolimi – niekada svetimi“ p. 25 )

Nesibaimindamas, ar kam patiks, ar ne visą teisybę apie okupacinio režimo daromas skriaudas Lietuvai ir jos piliečiams N. Prielaida rašė ir į šveicariškus laikraščius: „Tribune de Geneve“ (Ženevos tribūna ), „24 Heures“ (24 valandos ) „Der Bund“ ir kt.

Verta pasimokyti iš mūsų senosios išeivijos kartos ištvermės ir sąžiningumo, kad iškraipydami savo tautos istoriją, nenaudotume ją kaip politinį skydą nuo ko nors prisidengti. 

Šveicarija