Lietuvės išeivės Šveicarijoje: Elena Gerutienė

Mėtoma tarp kontinentų.
Pabėgus ir deportuota.
Ramstaisi likimo ramentais.
Vis dar gyva,dar neparduota. (J.S. eil. “Lietuvė”) 

Kai pasilikau gyventi Šveicarijoje 1990m. pabaigoje gyvų senosios
kartos išeivijos moterų buvo dar visa dešimtis. Su penkiomis iš jų,
gyvenančiomis Ciuriche, pirmą kartą susitikau Jėzaus širdies katalikų
bažnyčioje 1990-12-25d. šv. Kalėdų mišiose ir maloniai susipažinau.
Tada buvau pirmoji kregždė iš Lietuvos, o apie būsimus emigracijos
antplūdžius, kurie prasidėjo po kelių metų, niekas net nesapnavo.Šiandien, praėjus 30 metų, norisi vėl atsigręžti į Alpių kalnų papėdėje
sau prieglobstį radusių lietuvių moterų likimus ir vardus, kuriuos
išeivijos istorijoje reikėtų įrašyti didžiosiomis raidėmis.
Nelengva aprašyti jų sielvarto ir skausmo dvasingumą, didžiosios
Tautos idėjos ir pareigos supratimą, jautrumą pažemintiems,
nuskriaustiems ir alkaniems savo vaikams, broliams, artimiesiems.
Kiek jų sušalo Sibire, nusikankino sovietų kalėjimuose, pabėgo iš
savo rankomis sukurtų jaukių lietuviškų namų į svetimas, nesvetingas
šalis ir meldėsi už Lietuvą! Kiek jų moko savo vaikus ir anūkus pamilti
likimo nuskriaustą Baltijos kraštą ir stengiasi juos išmokyti
skambiausios pasaulyje lietuvių kalbos? 

Pirmoji, kurią man 1991-jų metų ankstyvą pavasarį pasiūlė aplankyti
mano vyras Stanislovas buvo Elena Gerutienė – Taraškevičiūtė,
didžiojo mūsų tautos diplomatijos Tėvo tarptautinės teisės mokslų
daktaro (mokslinį doktoratą apynusio 1933m. Berno universitete)
Lietuvos diplomato Alberto Geručio žmona, gimusi 1900 metais
Utenoje. Gerutienė priklausė toms lietuvėms Moterims, kurios visą
gyvenimą liko ištikimai prisirišusios prie savo žymių tautos vyrų, juos
globojo, rūpinosi jų patogia buitimi, kūrė namų šilumą, saugojo jų
sveikatą, gyveno jų kuriamais mokslo darbais, politiniais norais ir
liūdnomis emigrantinėmis nuotaikomis.

Eleną Gerutienę pažino visi, kas turėjo reikalų su diplomatu dr.
Albertu Geručiu. Tačiau platesnių aprašymų apie jos veiklą ar
gyvenimą nerasime nei archyviniuose dokumentuose, nei
muziejuose, nei užrašytuose prisiminimuose. E. Gerutienė buvo
augte įaugusi į Šveicarijos lietuvių bendruomenę, ją 1952-02-17d.
kartu su kitais tautiečiais teisiškai oficialiai įkūrė, kad galėtų
neutralioje Alpių šalyje perimti buvusios prieškario Lietuvos sovietų
panaikintos diplomatijos darbų tęsinį, kam ypatingą dėmesį ir toliau
skyrė jos sutuoktinis Albertas.

Pirmojo mudviejų susitikimo metu ji detaliai išpapasakojo, kaip jų –
lietuvių karo pabėgėlių – būrelis sudėtingomis pokario sąlygomis įkūrė
Šveicarijoje savo Bendruomenę, kiek pastangų, laiko ir politinių žinių
pareikalavo iš jos diplomuoto teisės mokslų daktaro Alberto
bendruomenės Statutų/Įstatų sudarymas, kad įtiktų CH civilinio
kodekso reikalaujamiems įstatymams, nes be Įstatų Bendruomenė
Alpių šalyje laikoma nelegali ir negali vykdyti jokios savo
kultūrinės/politinės veiklos. Apie sudėtingą bendruomenės kūrimąsi
nuosekliai savo diplomatiniuose dienorščiuose yra įamžinęs ir palikęs
mūsų kartai sagoti pats Diplomatas.
“Mūsų nekantrūs tautiečiai mano Albertui vis prikišdavo, girdi, koks
tu teisės daktaras, jei visus metus negali sudaryti mūsų
bendruomenei tinkamus Įstatus”? Albertas buvo kantrus, žinojo
švecarų valdžios ypatingai griežtas taisykles politikoje, todėl vis iš
naujo Įstatus perrašinėjo, subtiliai tobulino vis pakreipdmas tai viena
tai kita okupuotai Tėvynei siekti išlaisvinimo naudingesne būsimos
bendruomeninės lietuviškos veiklos kryptimi.

Prisimenu kartą pargrįžo namo visas išprakaitavęs išraudęs , bet
pakiliai susijaudinęs, ir pasigyrė:
“Elenute, turiu šveicarų vyriausybės patvirtintus ŠLB Įstatus! Gavau
parašą iš karto, kai tik į pirmą punktą perkėliau įrašą, kad ŠLB laikysis
ZGB t.y. (Civilinių įstatymų knygoje) būtinų įstatymų! Kai anksčiau tą
patvirtinimą Statutuose parašydavau kur nors toliau – šveicarai
raukėsi ir netvirtino! Pagaliau perpratau, ko jie siekia…”

Tai buvo tikra šventė visiems lietuviams. Tik reikėjo sušaukti visus
Šveicarijoje gyvenančius vienon krūvon į taip vadinamą generalinį
susirinkimą ir Įstatus pasitvirtinti!
Kai šiandien matau, kaip naujoji energingoji emigrantų vadė – 10
metų neriasi iš kailio siekdama žūtbūt įtvirtinti melą, kad ŠLB buvo
įkurta NELEGALIAI t.y. be Įstatų – apima toks gelminis tautinės
istorijos praradimo jausmas, ir aiškumas, kad jeigu būtų gyva toji
iškilioji mūsų Tautos pora ir kiti senieji išeiviai – jie tuojau pat numirtų
iš pasibaisėjimo. O dar baisiau, kai susireikšminęs Lietuvos
teisininkas ar istorikas, ieško nevykusiai sugrumuliuotų (ne)faktų, kad
energingąją neišmanėlę paremtų/apgintų, nes tikriausiai nė pats
nežino, ko bijo. Tokiu atveju atsiveria mūsų kenčiančios tautos
istorijos nuosmūkis į patį dugną – Lietuvai dar šimtas metų iki
vakarietiško mąstymo Valstybės.

…Tik įžengusi į svetingą Elenos ir Alberto Geručių kiemą, vienoje iš
žalių sostinės Berno gatvių, pastebėjau darbščios lietuvaitės rankas.
Namų šeimininkė šypsodamasi išėjo mane pasitikti, ištiesė man
draugišką ranką ir iš karto paglosčiusi prie pamatų augantį didelį
lietuviškos rūtos kerą, su pasididžiavimu pasakė:
“Ši rūtelė atkeliavo iš Lietuvos ir puikiai pas mane jaučiasi jau 50
metų. Kiekvieną rytą atsikėlusi išeinu į kiemą, paliečiu savo rūtelės
sodriai žalias šakeles ir susigraudinu…Tarsi būčiau palietusi gyvą
savo gimtosios žemės žiupsnį…”

Paskui ponia Diplomatienė maloniai pakvietė mane į vidų. Jos jaukiai
sutvarkytas namų lizdelis prilygo šeimos muziejui. Ponia Elena ilgus
dešimtmečius gyveno su savo vyru diplomatu/mokslininku, visada
susirūpinusiu veidu pasvirusiu prie savo patogaus rašomojo stalo,
nuoat kažko ieškančiu didelėse knygų lentynose, išsirikiavusiose
visame rytinės sienos plote. Nors turėjau VU filologės diplomą, tačiau
daugelio diplomato knygų lentynos knygų viešeliai man rodė mano
menką išprusimą, mano sovietinės mokyklos įgytų žinių stoką, nes
tokių istorinių turtų pamatyti man niekada nebuvo lemta…
Brangių prisiminimų ponios Elenos, (1985-12-01d.) palaidojusios
savo vyrą Diplomatą ir stumianačios liūdnos našlės gyvenimą jos
bute-muziejuje buvo begalės: kasdien atgimdavo veidai 50 metų čia besilankiusių Lietuvos ir Vakarų Europos garsių visuomeninių/politinių
veikėjų, antikomunistų, disidentų, teisininkų, menininkų, rašytojų ir
eilinių dorų tautiečių, kurių ji nepamirš iki savo mirties -1997-ųjų metų,
jos iškeliavimo Anapilin dienos.
Įsivedusi mane į kitą kambarį, ponia Elena lyg brangiausią paslaptį
pareiškė:
“O šitame kambarėlyje, prie šio stalo Lietuvos prezidentas Antanas
Smetona su savo šeima 1940 metų gruodžio 24 dieną valgė savo
pirmąsias tremties kūčias…”

Atvykusi į Šveicariją prieš antrąjį pasaulinį karą, Gerutienė dirbo
Lietuvos Pasiuntinybėje Ženevoje, o 1940m. jau su teisėtu vyru A.
Geručiu persikėlė į Berną. Norėdama būti savarankiška, Gerutienė,
Šveicarijos sostinėje, lankė aukštuosius kosmetikos kursus, įsigijo
nuosavą kosmetikos kabinetą ir sėkmingai jame dirbo, aktyviai
dalyvaudama pažangiausių Europos kosmetikų konferencijose
Paryžiuje, Berlyne, Olandijoje, susitikinėjo su garsiausių kosmetinių
firmų vadovais. Jos kosmetikos kabineto lankytojos buvo žymių
Šveicarijos parlamentraų politikų žmonos, operos solistės, artistės,
turtingos verslininkės, su kuriomis užsimezgusi draugystė nenutrūko
iki mirties.
Ne dėl garbės šveicarų įžymybėms stengėsi įtikti ponia Elena. Jai
buvo svarbu gerai uždirbti, nes okupavus Lietuvą, jos Albertas už
tolimesnę diplomatinę veiklą negavo nė cento. Taigi ponios Elenos
kosmetikos kabinetas buvo visos šeimos išsilaikymo šaltinis.
" Dievas man vis padovanoja vienus po kito sveikus metelius, kad po
Geručio mirties galėčiau sutvarkyti jo rankraščius, nebaigtus darbus,
suorganizuoti viso lietuviškos diplomatijos kraičio išgabenimą į jau
nepriklausoma tapusią Lietuvą. Lietuvą, kurioje taip trumpai likimas
man leido pagyventi, bet iki mirties širdyje jai nešioju skaidriausią
meilę ir ištikimybę, – buvo jos ištarti paskutiniai žodžiai mums
atsisveiknant.
Sumodernėję dešimtmečiai išmokė mūsų kartos moteris į gyvenimą
pažvegti šalčiau ir praktiškiau, tačiau neabejotinai aišku, kad ir vėl
ateis ilgesys buvusios epochos, kurioje gyveno gražių skaisčių sielų

Moterys Šveicarijos lietuvių bendruomenėje, o žydinčių Alpių
papėdėse tebealsuoja jų pasėtas nemirtingos gydomosios gėrio ir
grožio galios pajautimas, jų taurios veiklos laiko nesunaikinami
pėsakai.
Janina Survilaitė, Šveicarija