Karilė Verdenė. Eilės…

     Meilės šokis

Tyli naktis, pakvipusi rasom,

Nutildžiusi vilkolakių kaukimą,

Pavirtusi dainuojančiom natom,

Sušoko meilės šokį ir užkimo.

Rasom įspindo ryto pašaliai,

Gaiva gležnus pečius maloniai vilgo,

Tu dar atrodo net neišėjai,

O aš tavęs be galo pasiilgau.

Vis negaliu išsivaduot savęs

Iš tavo rankų vyriškų glamonių,

Nemoku niekaip ilgesio pakęst,

Tokia saldi tyla, o mes tik žmonės…

Vis gaudom lūpom ilgesio drugius,

Be laiko švinta ir kaltai lynoja,

Nubėga  sapnas pro žalsvus rugius

ir miršta  prie basų Aušrinės kojų.

 

Nusirita per pievą spinduliai,

Širdies sode karščiau liepsna suvirpo.

Paveikslus piešia vasara žaliai,

Tik ,kažkodėl iš jų tave iškirpo.

Tyli naktis, suspindusi rasom,

Nutildė kuždesiu tyliu likimą,

Paskui , pavirtusi gyvom natom,

Sušoko meilės šokį ir užkimo.

**********************

            Paliesiu

Noriu lūpomis liesti Dangų,

Tik, o Dieve, jis man per aukštai,

Bet džiugu, kad matau pro langą,

Tavo ašarą— Aušrą rytais…

Ji taip skaisčiai rauda ir krinta,

Tiesiu delnus, priglausiu aš ją,

O kiek skausmo joje sutalpinta,

 Pasūpuosiu  mažoj širdyje.

Ją  sūpuoju, kad tyliai pravirkčiau,

Juk pakrypusi žemės ašis—

O Dieve, tu moki, pamirkčiok,

 Ir lengviau, negu vakar prašvis.

Noriu lūpomis liesti Dangų,

Tik, o Dieve, jis man per aukštai,

Leisk užmigti po Tavo langu,

Ir nubusti laimingai rytais.

Vilnius