Mums rašo

Nijolė PETRAITYTĖ. Tarpukario Šiaulių inteligentė

Written by Biciulystė Siūlo · 19 min read

eugen Cepulyte  Pir­mo­sios ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais Šiau­liuo­se gy­ve­no ne vie­na ori­gi­na­li mo­te­ris. To­kios bu­vo Sta­nis­la­va Jak­še­vi­čiū­tė-Venc­laus­kie­nė, Ona Gruz­dy­tė-Bu­gai­liš­kie­nė, Zo­fi­ja Lu­kaus­kai­tė-Ja­sai­tie­nė, Ro­za­li­ja Ma­lei­kai­tė-Son­dec­kie­nė, se­se­rys Šal­kaus­kai­tės, Zu­za­na Ar­laus­kai­tė-Mik­šie­nė. Dau­gu­ma iš jų bu­vo ži­no­mų šiau­lie­čių žmo­nos ar duk­ros, so­cia­liai ap­rū­pin­tos, jų bui­tis bu­vo su­tvar­ky­ta. Ro­dos, ga­lė­jo gy­ven­ti pra­ban­giai, ta­čiau jų žvilgs­nis kry­po ne į puoš­me­nas ar iš­kil­mes, bet į vi­suo­me­nei rei­ka­lin­gus dar­bus. Šios mo­te­rys bu­vo idea­lis­tės, sa­vo ener­gi­ją sky­rė tau­tos rei­ka­lams.

Šį kar­tą pa­si­rin­ko­me at­skleis­ti ma­žiau ži­no­mos tar­pu­ka­rio pe­da­go­gės, vi­suo­me­ni­nin­kės Eu­ge­ni­jos Če­pu­ly­tės-Klup­šie­nės (1897-1989) kul­tū­ri­nę dar­buo­tę. E. Klup­šie­nė gy­ve­no ir dir­bo Šiau­liuo­se is­to­ri­niais įvy­kiais tur­tin­gu XX a. pir­mos pu­sės lai­ko­tar­piu. Gim­ta­ja­me mies­te praė­jo svar­biau­si Eu­ge­ni­jos me­tai. Čia bren­do jos gy­ve­ni­mo pa­tir­tys ir nuo­sta­tos.

Ji – pir­mų­jų res­pub­li­kos me­tų pe­da­go­gė, vi­suo­me­ni­nin­kė. Dar­ba­vo­si dau­ge­ly­je mies­to švie­ti­mo, lab­da­ros drau­gi­jų, ko­mi­te­tų, bu­vo jų rei­ka­lų ve­dė­ja, su­va­žia­vi­mų de­le­ga­tė, pir­mo­sios ta­ry­bos na­rė, vė­liau vie­na iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vos mo­te­rų, ban­džiu­sių kan­di­da­tuo­ti į 4-ąjį res­pub­li­kos Sei­mą. Ta­čiau 1944 m. į Va­ka­rus pa­si­trau­ku­sios E. Klup­šie­nės var­das so­viet­me­čiu bu­vo iš­stum­tas iš mies­to at­min­ties.

Jau­nys­tė. Pe­da­go­gų vi­suo­me­ni­nin­kų šei­ma

Eu­ge­ni­ja gi­mė 1897 m. va­sa­rio 4 d. An­ta­no Če­pu­le­vi­čiaus, bu­vu­sio mies­to bur­mist­ro sū­naus, ge­le­žin­ke­lio tar­nau­to­jo ir Onos Li­man­tai­tės šei­mo­je. Ma­ma – Ona Li­man­tai­tė – taip pat šiau­lie­tė, ki­lu­si iš smul­kių ba­jo­rų. Šei­mo­je Eu­ge­ni­ja bu­vo vy­riau­sia. Dar au­go jau­nė­lė Ma­ri­ja. O bro­lis Leo­nas mi­rė jau­nas. Tė­vai lei­do į moks­lus abi duk­te­ris. Apie gim­na­zis­tės Eu­ge­ni­jos Če­pu­ly­tės vi­suo­me­ni­nę veik­lą nė­ra ži­no­ma, ji at­si­sklei­dė vė­les­niais gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čiais.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš bu­vu­sių im­pe­ri­jos mies­tų – Pe­ter­bur­go, Vi­tebs­ko, Vo­ro­ne­žo jau­ni in­te­li­gen­tai grįž­ta į Šiau­lius. Eu­ge­ni­jos tė­vai grįž­ta iš Vi­tebs­ko. Ten Eu­ge­ni­ja bai­gė moks­lus ka­ro me­tais eva­kuo­to­je mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je ir po to dar tre­jus me­tus dir­bo ge­le­žin­ke­lio val­dy­bo­je, kar­tu da­ly­va­vo lie­tu­vių veik­lo­je.

Grį­žo į gim­tą­jį mies­tą su at­gims­tan­čios tau­tos lais­vės vil­ti­mis, nu­si­tei­kę įsi­jung­ti į kul­tū­ri­nį švie­tė­jiš­ką dar­bą. Tai bu­vo me­tas, kai rei­kė­jo kur­ti ir vals­ty­bę, ir nau­ją ne­prik­lau­so­mą Šiau­lių mies­tą, ir jau­ną šei­mą. Lem­tin­ga vie­ta – to­ji gim­na­zi­ja. Čia ber­mon­tia­dos me­tais su­si­ti­ko du jau­ni in­te­li­gen­tai Eu­ge­ni­ja Če­pu­ly­tė ir An­ta­nas Klup­šas. Su­si­tuo­kė 1920 m. 1921-1922 m. gi­mė du Klup­šų pa­me­ti­nu­kai Pa­jau­ta Mei­lu­tė Eu­ge­ni­ja ir Vai­de­vu­tis An­ta­nas.

An­ta­nas Klup­šas – iš Ly­gu­mų vals­čiaus smul­kių­jų ba­jo­rų. My­ko­lo ir Vac­lo­vo Bir­žiš­kų lai­kų gim­na­zis­tas, vė­liau – Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tas. Pe­da­go­go dar­bo pa­tir­ties įga­vo dirb­da­mas gim­na­zi­jo­se Len­ki­jos did­mies­ty­je Lo­dzė­je. Griū­vant im­pe­ri­jai, jis grį­žo į Lie­tu­vą, da­ly­va­vo is­to­ri­nė­je Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jo­je 1917 m. A. Klup­šui pir­ma­jam te­ko va­do­vau­ti nau­jai lie­tu­viš­kai gim­na­zi­jai Šiau­liuo­se. Jį ver­tė­tų va­din­ti va­ka­rie­tiš­ko ti­po pe­da­go­gu. Ta pro­ga no­rė­tu­me kiek pa­ko­re­guo­ti duo­me­nis apie šią as­me­ny­bę, nes esa­ma pai­nia­vos lei­di­niuo­se, ku­riuo­se mi­ni­mas A. Klup­šas. Klai­din­gos ži­nios apie ta­ria­mą jo tė­vo di­rek­to­ria­vi­mą. A. Klup­šo tė­vas Vin­cen­tas tuo­met jau bu­vo gar­bin­go am­žiaus ir gy­ve­no Šiau­lių pa­šo­nė­je, Smil­gių dva­re. Jis mi­rė apie 1924 m., o mo­ti­na – 1933 m. Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jo­je A. Klup­šas, kaip šios mo­kyk­los auk­lė­ti­nis, nė­ra mi­ni­mas, nors bai­gė ją 1902 m.

Jau­na­ve­džiams ne­bu­vo ka­da džiaug­tis sa­vo pa­čių lai­me. 1919 m. rug­sė­jo 29 d. kar­tu su ki­tais mo­ky­to­jais te­ko gin­ti gim­na­zi­ją nuo ber­mon­ti­nin­kų iš­puo­lio. Eu­ge­ni­jai tuo­met bu­vo 23 me­tai. At­si­mi­ni­muo­se ap­ra­šo­ma, kaip ji kar­tu su Ona Bu­gai­liš­kie­ne ir Sta­se Or­vi­dai­te bu­vo ap­stum­dy­tos ir muš­tos rit­meis­te­rio fon Plat­te­no. Su­žeis­tas di­rek­to­rius A. Klup­šas. Tuo­se įvy­kiuo­se da­ly­va­vo ir Eu­ge­ni­jos ma­ma Ona Če­pu­lie­nė, ku­ri bu­vo lei­te­nan­to par­trenk­ta ir spar­dy­ta. Di­de­liu var­gu pa­vy­ko ją iš­plėš­ti iš vo­kie­čių na­gų ir vals­tie­čio ark­liais nu­vež­ti na­mo. Ir tuo­met gim­na­zi­jo­je su­skam­bė­jo at­gi­mi­mo dai­na ,,Lie­tu­viais esa­me mes gi­mę“. Nau­jo­ji šiau­lie­čių kar­ta ją pa­kar­to­jo 1989 – ai­siais, nau­jo­jo at­gi­mi­mo lai­kais….

Jau 1919 m. pa­va­sa­rį iš­leis­ta pir­mu­ti­nė gim­na­zis­tų lai­da.

Tuo­me­ti­nė mer­gai­čių gim­na­zi­ja bu­vo at­vi­ra įvai­riau­siems vi­suo­me­nės po­rei­kiams. Mo­kyk­lo­je ne kar­tą vy­ko jau­nų­jų šau­lių ir skau­tų, jau­na­lie­tu­vių, es­pe­ran­ti­nin­kų ren­gi­niai, ,,Put­pe­lės“ ir žy­dų ,,Tar­but“ drau­gi­jų va­ka­rai, Vil­niui rem­ti drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus su­si­rin­ki­mai. Juo­se tu­rė­jo sa­vo žo­dį abu Klup­šai.

Jie kū­rė nau­jo ti­po in­te­li­gen­tų šei­mą, abu įsi­jun­gė į mies­to ir ša­lies in­te­re­sų srau­tą, A. Klup­šas mi­ni­mas tarp veik­les­nių Lie­tu­vos vals­tie­čių liau­di­nin­kų sky­riaus at­sto­vų. 1929 ir 1934 m. jis ta­po Šiau­lių ap­skri­ties že­mės ūkio ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, pri­klau­sė Že­mės ūkio rū­mams, skai­tė pa­skai­tas ūki­nin­kams ir jau­ni­mui, o Eu­ge­ni­ja ta­po vie­na iš vi­suo­me­niš­kiau­sių mies­to mo­te­rų. Mi­ni­ma, kad ji 1919 m. bu­vo iš­rink­ta į mies­to ta­ry­bą.

E.Klup­šie­nė mo­ky­to­ja­vo mies­to pra­džios mo­kyk­lo­se, o va­ka­rais dir­bo kaip gim­na­zi­jos raš­ti­nin­kė. Ar­ti­ma pe­da­go­gi­kai bu­vo ir E. Klup­šie­nės veik­la ,,Lie­tu­vos vai­ko“ (įk. 1926 m.) ir ,,Mo­ti­nos ir vai­ko“ (1930 m.) drau­gi­jo­se.

Eu­ge­ni­ja Klup­šie­nė – neei­li­nės šei­mos mo­te­ris: daug reiš­kė ži­no­mo pe­da­go­go ir val­di­nin­ko žmo­nos, di­rek­to­rie­nės sta­tu­sas. Jos pa­dė­tis bu­vo ki­to­niš­ka nei ki­tų ano me­to mo­ky­to­jų. Šei­mo­je Eu­ge­ni­ja ir An­ta­nas Klup­šai – sa­va­ran­kiš­kos as­me­ny­bės, skir­tin­go cha­rak­te­rio, bend­ro­je veik­lo­je pa­pil­dę vie­nas ki­tą. E. Klup­šie­nės pa­dė­tis tei­kė vi­so­kių ga­li­my­bių ir pro­gų gar­sė­ti lab­da­ros ins­ti­tu­ci­jo­se, už­siim­ti aukš­tuo­me­nės da­mų veik­la. Ji rin­ko­si glo­bė­jos ir vi­suo­me­ni­nin­kės vaid­me­nis. Ne­bu­vo vien na­mų mo­te­ris, o la­biau – vie­šu­mos žmo­gus.

Pe­da­go­gės, or­ga­ni­za­to­rės ga­bu­mus ji at­sklei­dė da­ly­vau­da­ma ir ki­to­se vi­suo­me­ni­nė­se veik­lo­se: or­ga­ni­za­vo mo­te­rų šau­lių bū­rius ir il­gą lai­ką bu­vo šau­lių bū­rio ir rink­ti­nės va­do­vy­bės na­rė. Il­ga­me­tė šau­lių mo­te­rų Cent­ro ta­ry­bos na­rė. Vei­kė ir skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­je. Ša­lia įžy­mių­jų šau­lių. ji lai­kė­si kuk­liai, ne­si­ver­žė į prie­kį. Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis, Šiau­lių kraš­to­ty­ros drau­gi­jos va­do­vas, E. Klup­šie­nę va­di­no šios veik­los ži­no­ve. Vie­nin­te­lė mo­te­ris, ne vie­ne­rius me­tus rink­ta į šios drau­gi­jos val­dy­bą. Ji bu­vo drau­gi­jos iž­di­nin­kė. 1933 m. ji pri­si­dė­jo ren­giant ant­rą­jį res­pub­li­kos kraš­to­ty­ri­nin­kų su­va­žia­vi­mą Šiau­liuo­se.

Šau­lys­tė ir skau­tys­tė

Veik­la šau­lių ir skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­se – svar­bi E. Klup­šie­nės pro­fe­si­nės ir vi­suo­me­ni­nės veik­los da­lis. Šiau­liuo­se bu­vo po­pu­lia­ri šau­lių va­dė, il­ga­me­tė Lie­tu­vos mo­te­rų šau­lių ta­ry­bos na­rė. Skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­je ji glo­bo­jo jau­nuo­sius skau­tus.

Šiau­liai bu­vo vi­so šau­liš­ko mo­te­rų dar­bo Lie­tu­vo­je lop­šys. Tai bu­vo pir­mo­ji mo­te­rų rink­ti­nė Šau­lių są­jun­go­je. 1928 m. sau­sio 13 d. įkur­tas Šiau­lių mies­to mo­te­rų šau­lių sky­rius. Po me­tų vy­ko pir­ma­sis VII rink­ti­nės mo­te­rų šau­lių sky­rių at­sto­vių su­va­žia­vi­mas. Šau­lės ren­gė sa­ni­ta­ri­jos kur­sus, me­no va­ka­rus, sa­viš­vie­tos kur­sus, plė­to­jo lab­da­rin­gą veik­lą, mo­kė­si tau­ti­nių šo­kių ir pra­ti­mų.

E. Klup­šie­nė, kaip skelb­ta 4-to de­šimt­me­čio spau­do­je, ak­ty­viai da­ly­va­vo šau­liš­ko dar­bo va­dy­bo­je: pir­mi­nin­ka­vo ren­gi­niuo­se, pa­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti sto­vyk­las ir lab­da­ros ren­gi­nius. Bu­vo už­megz­ti ry­šiai su Lat­vi­jos aiz­sar­gė­mis.

Šiau­lie­tės įsi­pa­rei­go­jo or­ga­ni­zuo­ti 1931 m. pir­mą­jį vi­sos Lie­tu­vos šau­lių mo­te­rų su­va­žia­vi­mą. Ja­me E. Klup­šie­nė pri­sta­tė VII rink­ti­nės šau­lių mo­te­rų val­dy­bos veik­lą.

1932 m., šau­lių or­ga­ni­za­ci­jos 10-me­čio pro­ga, kar­tu su bū­riu ki­tų nu­si­pel­niu­sių šau­lių jai įtei­kia­mas Šau­lio žvaigž­dės or­di­nas.

Skau­ty­bės tra­di­ci­jas pra­tę­sė Klup­šų duk­ra Pa­jau­ta ir jos vy­ras Ta­das Tal­lat-Kelp­šos. Šiau­lių mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je Pa­jau­ta (Ju­ta) pri­klau­sė ,,Gabijos’’ skau­čių drau­go­vei. Jai va­do­va­vo mo­ky­to­ja Bist­ra­mie­nė. De­ja, iš­vy­kę gy­ven­ti į JAV Tal­lat-Kelp­šos to­kiai veik­lai jau ne­tu­rė­jo lai­ko. Klup­šų proa­nū­kiai – Kris­ti­na, To­mas ir Li­na taip pat bu­vo skau­tai, da­ly­vau­da­vo lie­tu­vių skau­tų sto­vyk­lo­se. Vie­no­je sto­vyk­lo­je To­mas su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na Dai­na. O Li­na sa­vo iš­rink­tą­jį Po­vi­lą su­ti­ko Lie­tu­vių Jau­ni­mo Kong­re­se Aust­ra­li­jo­je.

Žings­nis į po­li­ti­nę are­ną

Dar vie­nas E. Klup­šie­nės drą­sus žings­nis – ban­dy­mas ei­ti į di­džią­ją po­li­ti­ką. Šią te­mą iš­sa­miai iš­gvil­de­no V. Ju­rė­nie­nė mo­nog­ra­fi­jo­je „Lie­tu­vių mo­te­rų ju­dė­ji­mas XIX am­žiaus pa­bai­go­je – XX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je“ (Vil­nius, 2006).

1936 m. Lie­tu­vos Mo­te­rų ta­ry­ba Kau­ne iš­kė­lė dvi kan­di­da­tes – So­fi­ją Čiur­lio­nie­nę ir E. Klup­šie­nę. Pir­ma­jai at­si­sa­kius, li­ko vie­nin­te­lė E. Klup­šie­nė. Rin­ki­mų rek­la­mo­je bu­vo skel­bia­ma, kad ji ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė, skau­tė, šau­lė, mo­te­rų drau­gi­jų na­rė. Už E. Klup­šie­nę rin­ki­muo­se bal­sa­vo 5 590 rin­kė­jų. Ne­si­ti­kė­ta, kad ji bus kon­ku­ren­tė kan­di­da­tams vy­rams. Į sei­mą bu­vo iš­rink­ti S. Put­vins­kis ir V. Kur­kaus­kas (5 857 bal­sai).

Mo­te­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kė V. Lo­zo­rai­tie­nė įtei­kė mi­nist­rui pir­mi­nin­kui pro­tes­tą dėl rin­ki­mų re­zul­ta­tų. Esą, bal­sų skai­čiuo­to­jai klas­to­jo rin­kė­jų bal­sus: mo­te­rų at­sto­vė tu­rė­jo di­de­lį pa­si­se­ki­mą ir bū­tų iš­rink­ta, jei ne pik­tos va­lios žmo­nės, iš­me­tę apie 3 000 E. Klup­šie­nės bal­sų kor­te­lių.

Ofi­cia­lio­ji vy­riau­sy­bės opi­ni­ja ne­bu­vo pa­lan­ki mo­te­rims, jos lai­ky­tos dar ne­sub­ren­du­sios po­li­ti­nei kar­je­rai. Te­be­ri­bo­jo pa­triar­cha­li­nės kul­tū­ros nu­brėž­tos ga­li­my­bių ri­bos. Mo­te­rys bu­vo krei­pia­mos mo­ti­nų, na­mų šei­mi­nin­kių vaid­me­nims, ge­riau­siu at­ve­ju – kul­tū­ros ir lab­da­ros veik­lai.

Es­pe­ran­ti­nin­kų ly­de­rė

Mies­to es­pe­ran­ti­nin­kų veik­los is­to­ri­jo­je E. Klup­šie­nei pri­klau­so taip pat iš­skir­ti­nė vie­ta. Ji va­di­na­ma ini­cia­to­re, ju­din­to­ja, pir­mi­nin­ke.

Su tarp­tau­ti­nės kal­bos pa­grin­dais Eu­ge­ni­ja su­si­pa­ži­no jau­nys­tė­je, bet kur – nė­ra tiks­liai ži­no­ma. Tuo­me­ti­nė­je Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je es­pe­ran­to kal­bos en­tu­zias­tų bu­vo itin gau­sus bū­rys. Ją mo­kė­jo dau­ge­lis vals­ty­bės įstai­gų (pa­što, ge­le­žin­ke­lio, po­li­ci­jos ir kt.) tar­nau­to­jų. Ar­ti­mo­je kai­my­nys­tė­je Pa­gy­žių g. gy­ve­no pir­mie­ji, nuo 1890 m. ži­no­mi es­pe­ran­ti­nin­kai: pa­što tar­nau­to­jas V. Gri­nio­vas, gy­dy­to­jas S. Lu­ka­še­vi­čius. Tar­pu­ka­riu čia gy­ve­no dak­ta­ras, bib­lio­fi­las, es­pe­ran­ti­nin­kas A. Kam­be­ris. Ga­li­ma spė­ti, kad ir tarp gim­na­zi­jos pe­da­go­gų Šiau­liuo­se ar Vi­tebs­ke, ku­ria­me es­pe­ran­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja su­si­kū­rė jau 1909 m., bu­vo tos kal­bos ži­no­vų.

1923 m. Lie­tu­vos es­pe­ran­ti­nin­kų są­jun­ga pa­siū­lė mo­ky­to­jai E. Klup­šie­nei įsteig­ti es­pe­ran­to gru­pę ir or­ga­ni­zuo­ti tarp­tau­ti­nės kal­bos kur­sus. Duo­me­nų apie jos veik­lą es­pe­ran­to drau­gi­jo­je Šiau­liuo­se yra R. Rut­kaus­ko stu­di­jo­je „Rū­ta kė­lė vil­tį“ (Šiau­liai, 2007)

1925 m. lapk­ri­čio 15 d. pir­ma­ja­me Lie­tu­vos es­pe­ran­to są­jun­gos šiau­lie­čių gru­pės su­si­rin­ki­me bu­vo iš­rink­ta pir­mo­ji val­dy­ba, ku­rią su­da­rė pir­mi­nin­kas, mo­ky­to­jas lo­ty­nis­tas Pet­ras Gals­kis, pa­va­duo­to­jas Ra­fai­las Za­ka­šans­kis ir ki­ti. Ko­lek­ty­vas šį mo­men­tą, įsi­stei­gus bend­ra­min­čių gru­pei, už­fik­sa­vo fo­tog­ra­fi­jo­je. Prie­ky­je – sė­di Ra­fai­las Za­ka­šans­kis ir E. Klup­šie­nė.

Es­pe­ran­to drau­gi­jos veik­la tuo­me­ti­nė­je mies­to kul­tū­ros erd­vė­je bu­vo pla­čia­ša­kė. Čia rin­ko­si įvai­riau­sių pro­fe­si­jų ir pa­žiū­rų žmo­nės. Mar­ga to me­to es­pe­ran­ti­nin­kų veik­los pa­no­ra­ma: pa­sau­li­niai kong­re­sai, pa­skai­tos Po­vi­lo Vi­šins­kio liau­dies uni­ver­si­te­te, kur­sai, kon­cer­tai, li­te­ra­tū­ri­niai teis­mai, pa­ro­dos ir ke­lio­nės. Vie­nas iš to lai­ko­tar­pio įdo­mių veik­los ak­cen­tų – dai­li­nin­ko G. Bag­do­na­vi­čiaus su­kur­tas at­vi­ru­kas ,,Vi­vu, Es­pe­ran­to!“

Es­pe­ran­to veik­la Šiau­liuo­se skli­do iš ke­lių ži­di­nių. Vie­nas iš jų – ,,Auš­ros“ kraš­to­ty­ros mu­zie­jus, kur spie­tė­si E. Klup­šie­nės bend­ra­min­čiai in­te­li­gen­tai Č. Liu­ti­kas, B. Tar­vy­das, V. Zdzi­chaus­kas, V. Vai­te­kū­nas, V. Ru­ba­že­vi­čius, J. Mez­gi­nis, M. Gru­bys, K. Vit­kaus­kas, A. Kam­be­ris, S. V. Pa­ša­kar­nis, J. Žmuds­kis ir kt.

Tie­sa, bu­vo tar­pu­ka­rio es­pe­ran­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jo­je pa­ki­li­mų ir stab­te­lė­ji­mų. 1932 m. spau­da ra­šė apie šiau­lie­čių ne­veik­lu­mą. Sąs­tin­gį iš­ju­din­ti pa­siū­lė E. Klup­šie­nei. 1932 m. pa­bai­go­je ji tam­pa pir­mi­nin­ke. 1934 m. kar­tu su ki­tais šiau­lie­čiais da­ly­va­vo pir­ma­ja­me Lie­tu­vos es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­se. Pas­ku­ti­niai jos pėd­sa­kai es­pe­ran­to ba­ruo­se ma­to­mi 1940 m. suei­go­je, ku­rio­je ji vėl iš­ren­ka­ma į drau­gi­jos val­dy­bą, o Mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je su­reng­ta pa­sku­ti­nė prieš­ka­rio es­pe­ran­tiš­kų lei­di­nių pa­ro­da.

Apie es­pe­ran­to kal­bos po­mė­gį užat­lan­tė­je E. Klup­šie­nės pa­li­kuo­niai jau neuž­si­me­na.

Per­mai­nų me­tai

Pas­ku­ti­niai iki­ka­ri­niai me­tai šei­mos gy­ve­ni­me at­ne­šė di­de­lių per­mai­nų. 1938 m. A. Klup­šas bu­vo pa­ša­lin­tas iš Mer­gai­čių gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gų ir iš­vy­ko mo­ky­to­jau­ti į Jo­niš­kio gim­na­zi­ją. De­ja, neil­gam. 1939 m. Smil­gių ūkio nuo­sa­vy­bės tei­ses jis per­da­vė duk­rai Pa­jau­tai, ku­ri tuo­met mo­kė­si Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je Dot­nu­vo­je. Že­mė iš da­lies bu­vo įkeis­ta už me­lio­ra­ci­jos dar­bus.

1940 m. lie­pą, vos atė­jus so­vie­tams, jis mi­rė. Jo ka­po epi­ta­fi­jo­je už­ra­šy­ta: ,,Bran­gus lie­tu­vi, il­sė­kis ra­miai / Ta­ve su­pra­to lais­vės vai­kai“. Šie drą­sūs gim­na­zis­tų lū­po­mis iš­tar­ti žo­džiai įra­še iš­li­ko iki mū­sų die­nų. Jie at­skam­ba lyg ai­das, nes ir di­rek­to­rius A. Klup­šas dau­ge­lį me­tų į moks­lei­vius kreip­da­vo­si: ,,Švie­su­sis jau­ni­me“.

Naš­lė Eu­ge­ni­ja rū­pi­no­si že­me, pa­lik­tais dva­rais dvareliais… Ar­ti­mie­ji at­si­me­na jos pa­sa­ko­ji­mus apie ūkio dar­bus, ku­riuos jai te­ko dirb­ti ka­ro me­tais. Vo­kie­čių lai­kais ji pa­ti su­rink­da­vo pie­ną iš Smil­gių, Vo­ve­riš­kių ir Či­go­nų kai­mų ir vež­da­vo į pie­no punk­tą. Dar ir šian­dien vie­ti­niai gy­ven­to­jai pa­me­na ve­ži­mai­čiu rie­dan­čią Klup­šie­nę su skė­čiu ran­ko­je. Ka­ro me­tais Eu­ge­ni­jai rei­kė­jo sun­kiai ko­vo­ti dėl ke­lių ark­lių, ku­riuos val­džia no­rė­jo kon­fis­kuo­ti. Vo­kiet­me­čiu ji šel­pė lie­tu­vius ka­lė­ji­muo­se ir ka­ce­tuo­se (na­ciai taip va­di­no kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las). Bet už­te­ko dė­me­sio šei­mo­je pri­jau­kin­tai stir­nai.

Gy­ve­ni­mas Va­ka­ruo­se

EKlup­šie­nė su sū­nu­mi Vai­de­vu­čiu ir duk­ros Pa­jau­tos šei­ma pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos 1944 m. va­sa­rą. Pus­me­tį gy­ve­no pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se Vo­kie­ti­jo­je. Tre­ji me­tai pra­bė­go ,,La prai­rie“ ir ,,Du pa­re“ Va­ka­rų Švei­ca­ri­jo­je, Iver­do­no mies­te, Ju­ros kal­nuo­se ir Ve­vė mies­te­ly­je prie Že­ne­vos eže­ro. Pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se E. Klup­šie­nė mo­kė vai­kus. Tuo me­tu Švei­ca­ri­jo­je lie­tu­vių bu­vo apie pu­sę tūks­tan­čio, vė­liau jie bu­vo iš­ke­lia­mi į ki­tus kraš­tus.

1948 m. E. Klup­šie­nės šei­ma ap­si­gy­ve­no piet­va­ka­rių Pran­cū­zi­jo­je, Cha­ren­te re­gio­ne Cham­pag­ne-de-Blan­zac (dab. Cham­pag­ne-Vig­ny). Žen­tas T. Tal­lat Kelp­ša dir­bo lie­tu­vio dip­lo­ma­to E. Tu­raus­ko fer­mo­je.

To­les­nis ke­lias ve­dė į Ka­na­dą, į To­ron­tą. Ten anks­čiau emig­ra­vo sū­nus Vai­de­vu­tis, o 1951 m. ga­vu­si iš­kvie­ti­mą, ap­si­gy­ve­no ir pa­ti E. Klup­šie­nė.

Su po­ka­rio pa­bė­gė­lių ban­ga pa­si­trau­kė ir šau­lių va­do Vl. Put­vins­kio duk­ros. E. Klup­šie­nė tę­sė bi­čiu­lys­tę su So­fi­ja Mantautiene–Marcinkevičiene ir Emi­li­ja Pūt­vy­te. Iki gi­lios se­nat­vės bend­rau­ta su bend­ra­žy­giais – šiau­lie­čio tei­si­nin­ko, ka­riš­kio, Šiau­lių ap­skri­ties vir­ši­nin­ko Kos­to Ka­lend­ros ir mu­zi­ko Po­vi­lo Ma­tiu­ko šei­mo­mis.

Ka­na­do­je E. Klup­šie­nė da­ly­va­vo lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­lo­je. Ji – To­ron­to šau­lių klu­bo stei­gė­ja. Šau­lių rink­ti­nės Ka­na­do­je met­raš­ty­je 1954-1984 ra­šo­ma, kad prie ofi­cia­laus Są­jun­gos at­kū­ri­mo 1954 m. daug pri­si­dė­jo or­ga­ni­za­ci­nio bran­duo­lio vi­ce­pir­mi­nin­kė ir įga­lio­ti­nė Ka­na­do­je E. Če­pu­ly­tė-Klup­šie­nė.

1955 m. E. Klup­šie­nė per­si­kė­lė į JAV ir daug me­tų gy­ve­no duk­ros šei­mo­je, iki Pa­jau­tos mir­ties.

Gy­ve­ni­mas Ame­ri­ko­je ne­le­pi­no. Ne­bu­vo leng­va su­si­tvar­ky­ti nau­ją bui­tį. Pa­na­šiai kaip ir da­bar­ties emig­ran­tams, rei­kė­jo už­si­dirb­ti lė­šų pra­gy­ven­ti – E. Klup­šie­nė dir­bo na­mų tvar­ky­to­ja, glo­bo­jo vai­kus.

Bū­da­ma to­li už At­lan­to, su anū­kais nuo­lat pri­si­min­da­vo gy­ve­ni­mą Šiau­liuo­se. La­bai my­lė­jo ir il­gė­jo­si sa­vo gim­ti­nės. Jos anū­kas Vi­kis Klup­šas, gy­ve­nan­tis Ka­na­do­je, pri­si­me­na, kad va­ka­re mo­čiu­tė ne pa­sa­kas sek­da­vo, o kal­bė­da­vo apie sa­vo gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. Ry­šys su gim­tuo­ju kraš­tu ne­nut­rū­ko, su­si­ra­ši­nė­jo su se­se­ri­mi Ma­ri­ja Kuk­lie­ne ir su pus­se­se­rė­mis Če­pu­ly­tė­mis Lie­tu­vo­je. Laiš­kuo­se vis pri­si­min­da­vo gim­tą­jį mies­tą, jo žmo­nes. Kar­čiai už­si­min­da­vo apie vie­ni­šu­mą, se­nat­vės ne­ga­lias ir kad ša­ly­je, ku­rio­je ji gy­ve­na, rei­ka­lin­gi tik jau­ni ir svei­ki. Bet ne­nus­to­jo vil­ties, kad Lie­tu­va at­gaus ne­prik­lau­so­my­bę.

Se­nat­vė­je ap­si­gy­ve­no Jur­gio Ma­tu­lai­čio slau­gos na­muo­se Put­na­me, Con­nec­ti­cut vals­ti­jo­je. Ten gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį pa­si­ti­ko ir jos bi­čiu­liai Man­tau­tai, poe­tė Gra­ži­na Tu­laus­kai­tė-Bab­raus­kie­nė.

E. Klup­šie­nė mi­rė at­gims­tant Lie­tu­vai, 1989 m. rug­sė­jį. Pa­lai­do­ta Put­na­me, Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo se­se­rų vie­nuo­ly­no Dan­gaus Var­tų ka­pi­nė­se. Ten il­si­si ir jos duk­ra Pa­jau­ta su žen­tu.

Nuotraukoje: Eu­ge­ni­ja Če­pu­ly­tė jau­nys­tė­je. Šiau­liai, apie 1919 m. Iš Vi­tos Ma­tu­sai­tie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo (JAV).

Nijolė PETRAITYTĖ – Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos bib­lio­te­ki­nin­kė