Ramūnas Alaunis. 1990 Kovo 11 oji – nuo socializmo prie kapitalizmo

Sociologiniu požiūriu 1990 kovo 11-oji tai buvo fenomenas, kai pagal LTSR Konstituciją išrinkti Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kuriuos sudarė Lietuvos Komunistų Partijos nariai, Lietuvos „Sąjūdžio“ aktyvistai,    kraštutiniai dešinieji nacionalistai, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai skelbdami „Laisvės
ir Nepriklausomybės“ atstatymą įvykdė Lietuvos valstybės Konstitucinį perversmą prisidengdami„Tautos Valia“.Priešingai, nei dabar vykdomos Vakarų šalių remiamos „Spalvotosios revoliucijos“ siekiančios nuversti savo šalių vyriausybes, 1990 Kovo 11-ąją nebuvo pakeista valdžia, bet Konstitucinė santvarka. Šis santvarkos pakeitimas pavadintas „Laisvės ir Nepriklausomybės atkūrimu“. 

Deja, prisidengiant „Laisvės ir Nepriklausomybės“ atkūrimo paskelbimu, keičiant Lietuvos TSR Konstitucinę šalies santvarką buvo pakeistas ir „Laisvės ir Neprtiklausomybės“ ir naujosios santvarkos vadinamos „Naujoji Pasaulio Tvarka“ tikrasis šeimininkas, kuriuo tapo nebe Maskva, bet Vašingtonas, o vėliau ir Briuselis. 

Tai buvo ir Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčios, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių asmeninis revanšas nieko neturintis bendro nei su „Tautos Valia“, nei su „1939 Ribentropo-Molotovo slaptais susitarimais“.
1990 Kovo 11-oji, taip buvo Baltijos šalyse gerai iš anksto slapta suplanuotos ir 1989 rugpjūčio 23 dieną sėkmingai įvykdytos psichologinės operacijos „Baltijos Kelias“ aukščiausia emocinė kulminacija, kuri privertė drauge susirinkusius LTSR AT deputatus susikabinusius rankomis išgyventi gilius, sunkiai nusakomus bendrumo jausmus, nerimą, viltį ir euforiją; privertė šypsotis ir verkti; privertė išgyventi nepakartojamus jausmus. Tai
buvo daugumos tuometinių LTSR AT deputatų sąmonės laikinas praradimas.
1990 Kovo 11-oji, tai buvo ir iki šiol liko didžiausia manipuliacija žmonių jausmais. 

1990 Kovo 11-oji, tai buvo šiuolaikinės Lietuvos istorijoje nuo 1918 Vasario 16-os antrą kartą skelbiama „Laisvė ir Nepriklausomybė“ ieškant naujo šeimininko, o šiuos dokumentus pasirašiusieji garbingai vadinami pasirašytojais – Signatarais. 

1990 Kovo 11-oji, tai Lietuvos ekonominio, ideologinio, socialinio, kultūrinio pertvarkymo atskaitos taškas.
1990 Kovo 11-ą LTSR AT deputatai vėliau pasivadinę Signatarais skelbė Tautai Lietuvos „Laisvės ir Nepriklausomybės“ atstatymą, bet pačios „Laisvė ir Nepriklausomybės“ Tautai niekada nedavė.

Nueitas kelias nuo Socializmo prie pramoninio, bankinio, propagandinės žiniasklaidos ir korumpuoto politinio elito Kapitalizmo atvedė prie Neo-feodalizmo.
Todėl dabar už Laisvę ir Nepriklausomybę mums patiems, kiekvienam iš mūsų reikia kovoti kiekvieną dieną!
(Straipsnis skelbtas 2014 kovo 23, Karštas komentaras, „Nuo socializmo prie kapitalizmo“ ) 

1990 m. Kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba „reikšdama Tautos valią“ pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, kad Lietuvos valstybės teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. ir Lietuva nuo šiol yra
nepriklausoma valstybė. 

Tačiau praėjus keliasdešimčiai metų po nepriklausomybės atstatymo Aukščiausiosios Tarybos paveldėtojui dabartiniam LR Seimui tautos valia tapo nebesvarbi. Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir valstybės suverenios galios buvo panaikintos pačio Seimo įvedus Lietuvos Konstitucijos pataisas, kurios įstatymų viršenybę teikia ES sutartims ir tarptautinės teisės
normoms.
Nors vienas iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiksnių buvo ekonominio savarankiškumo siekis su tikslu gyventi geriau, tačiau gavosi atvirkštinis procesas – daugelis Lietuvių gyvena santykinai blogiau. Lietuvoje nėra nei tikrosios žodžio laisvės, nei demokratijos, nei socialinio
teisingumo. Lietuvoje įtvirtintas Vakarietiškas „demokratinis režimas“. Kodėl taip įvyko?

Lietuvos nepriklausomybės ir kapitalizmo atstatymas

1990 kovo 11-sios Nepriklausomybės atstatymo aktas panaikino LTSR Konstitucijoje įtvirtiną socialistinę santvarką ir laikinai sugražino galioti 1938 metų A. Smetonos totalitarinę Konstituciją. Taip Lietuvoje buvo restauruota kapitalistinė santvarka (be referendumo), kuri vėliau masinės propagandos ir referendumo būdu buvo įteisinta naujoje 1992 metų Lietuvos
Konstitucijoje.

Lietuvos ekonominis modelis pagal Vašingtono planą: „šoko terapiją“

Lietuva, kaip ir kitos atsiskyrusios naujos šalys buvo ekonomiškai pažeidžiamos, kaip ir tuometinė Rusija. Lietuvos ekonomikos atsinaujinimui reikėjo paskolų. O jų niekas nedavė. 

Pinigų nedavė nei JAV, nei tuometinės ES finansinės institucijos.
JAV pinigų duoda tik Izraeliui, (anksčiau davė dar ir Egiptui) daugiau niekam, net ir pačioms skurdžiausioms valstybėms. JAV duoda tik paskolas, kurias privalu gražinti privatiems bankams.
Tad po 1990-ųjų Kovo 11-os Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir Pasaulio Bankas nesunkiai galėjo priversti Lietuvą skolintis ir taip pertvarkyti Lietuvos ekonominę politiką – prie kiekvienos Lietuvai išduodamos paskolos sutarties buvo prisegamos taip vadinamos „sąlygos“, kurios atitiko bankų kreditorių interesus.

Prieš gaunant paskolą TVF nurodymu Lietuva privalėjo liberalizuoti prekių kainas, t. y. atsisakyti kainų ir nacionalinės valiutos valstybinio reguliavimo politikos, liberalizuoti prekybą, įsileisti užsienio kapitalo investitorius, sumažinti subsidijas socialinėms programoms ir viešajam
sektoriui, privatizuoti visą šalies turtą ir valstybines įmones, įvesti demokratiją (daugiapartinę sistemą) ir kovoti su korupcija. Vašingtonas paprasčiausiai reikalavo Lietuvoje įvesti neo-liberalųjį kapitalizmą.
1990 Kovo 11-ą paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą Vytauto Landsbergio vyriausybė pirmoji pradėjo įgyvendinti Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) pateiktas reformas reikalingas „laisvajai rinkai“, kurios oficialiai vadinasi Struktūrinio Pertvarkymo Programa (angl. Structural Adjustment Program). 

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė vadovaujama prof. Kazimiros Prunskienės (1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d.) pradėjo įgyvendinti TVF primestą „laisvosios rinkos“ politiką.
Kaip savo knygose rašo prof. Prunskienė pirmoji Lietuvos vyriausybė turėjo atlikti „realius nepriklausomybės atkūrimo ir ekonomikos pertvarkymo darbus“. Todėl Prunskienės vyriausybė įgyvendindama TVF rekomenduojamą „šoko terapiją“ būtiną „laisvajai rinkai“ 1991 m. sausio 8 dieną pakėlė kainas 3,2 karto, t. y. 320 procentų. Tam, kad gyventume geriau! Ironiška, tačiau Prunskienė 2001 metais buvo išrinkta „Valstiečių ir Naujosios demokratijos
partijų sąjungos“ pirmininke – valstiečių, kurių kolūkius vėliau sunaikino pačios prof. Prunskienės pradėta įgyvendinti TVF „laisvosios rinkos“ ekonominė politika. 2010 metais Kazimira Prunskienė įregistravo naują „Lietuvos Liaudies Partiją“ (LLP). 

TVF slaptasis tikslas buvo sunaikinti rublio zoną ir taip sužlugdyti prekybą tarp buvusių tarybinių respublikų, kad būtų sužlugdyta Rusijos ekonomika. 1992 metais ta pati TVF reformų programa buvo pradėta įgyvendinti ir Rusijoje, kurią jau valdė korumpuotas Jalcinas. Lietuvoje, kaip ir Rusijoje prasidėjo staigi infliacija, todėl tais pačiais metais Tarptautiniam Valiutos Fondui (TVF) patariant ir techniškai padedant Lietuvoje buvo atsisakyta rublio ir įvesti laikinieji pinigai praminti ministro pirmininko Vagnoriaus vardu „Vagnorkėmis“, kurie buvo verčiami ir kaupiami JAV doleriais laikomais „patikimiausia“ valiuta. Žmonės siekė įsigyti dolerius net ir pačia
didžiausia kaina. Miestuose paplito pilna valiutos keitimo kioskų. (Valiutos kursas yra pats svarbiausias makro-ekonominių reformų instrumentas).
Taip „nepriklausomos“ Lietuvos konservatorių, vėliau ir socialdemokratų vyriausybės pradėjo įgyvendinti ekonominės ir politinės priklausomybės nuo Vašingtono, Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko politiką.

Lietuvos ekonomikos žlugdymas

Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko nurodymu daugelis Lietuvos pramonės įmonių gaminusių produkciją vietinei rinkai buvo uždarytos arba priverstos paskelbti bankrotą.
Kitos įmonės buvo priverstos parsiduoti užsienio kompanijoms ir gaminti prekes užsieniui. To pasekoje didelės taptautinės kompanijos perėmė vietinę rinką, kartu ir vietinę pigią darbo jėgą.

Nacionalinės valiutos nuvertėjimas, importo liberalizacija ir prekių dempingas sunakino lengvąją pramonę. Pvz dėl liberalizuoto importo iš užsienio įvežami pigūs dėvėti drabužiai sunaikino daugelį rūbus gaminančių įmonių.
Nežiūrint tarybinių laikų ekonominės stagnacijos, naujai įgyvendinamas neo-liberalusis kapitalizmas griovė Lietuvos ekonomiką, o į Lietuvos rinką atėjusios užsienio bendrovės krovėsi turtus. Tai buvo paprasčiausia užsienio korporacijų pasipelnymo ekspancija į Lietuvą! Šiai pasipelnymo ekspancijai Lietuvoje buvo įkurta tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūra
„Investuok Lietuvoje“.
Didžiausių užsienio bendrovių ekspancija ir „pelningumas“ yra pagrįstas pigia darbo jėga ir didžiosios gyventojų dalies nuskurdinimu mokant minimalų darbo užmokestį. Struktūrinis pertvarkymas sugriovė Lietuvos pramonę gaminusią produkciją vietinei rinkai, o pačią Lietuvą pavertė į eksporto pramonei reikalingos pigios darbo jėgos zoną. Taip Lietuvoje buvo sukurta eksporto pramonė ant kurios tik ir remiasi visa Lietuvos ekonomika. Beje, eksporto ekonomika remiasi ir daugelis kitų šalių, todėl Lietuvos pramonė dėl konkurencijos priversta mažinti savo produkcijos kainas. Tad surenkamų į biudžetą mokesčių nepakanka užsienio skoloms gražinti.

Struktūrinis pertvarkymas, tai ekonominio genocido forma

TVF reikalavimu taikyta “šoko terapija“ buvo mirtinas smūgis Lietuvos ekonomikai. „Laisvosios rinkos“ sistema panaikino valstybinį kainų reguliavimą ir įteisino privatizaciją, kurios rezultate privačios bendrovės perėmė beveik visą šalies infrastruktūrą – aptarnaujančių ūkį ir gyventojus kompleksus, inžinerinius elektros, vandens ir dujų tiekimo tinklus, susisiekimo komunikacijas, komunalinius, visuomeninius prekybos ir kitus gyventojų paslaugoms teikti reikalingus objektus.
Makro-ekonominės reformos įgalino dalinai privatizuoti svarbiausių viešojo sektoriaus tarnybų, kurių pasekoje daugelis žmonių sunkiai išgali susimokėti už komunalines, sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas. Gyventojams jau įvestas privalomas sveikatos draudimas. Valstybės nuskurdintus vaikus ėmė gelbėti ne valstybė, bet privačių televizijos laidos „Gelbėkite vaikus!“
TVF tiesiog reikalavo Lietuvos pigiai parduoti pelningus valstybinius strateginės reikšmės objektus, kad būtų peržiūrėtos ankstesnių paskolų sąlygos. (Nepamirškime, kad pelningą Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą pirmoji pigiai įsigijo JAV bendrovė).
„Laisvosios rinkos“ ekonomikos reformos Lietuvoje pasitarnavo neteisėtam turto įgijimui ir naujų nusikalstamų grupuočių susikūrimui. Pagal TVF ir Pasaulio Banko pateiktas privatizacijos programas Lietuvos nusikalstamos grupuotės (valstybiniame lygyje) pigiai įsigijo, arba tiesiog nusavino Lietuvos liaudies ūkio sukurtus turtus.
Žemės ūkio paskirties žemė buvo privatizuota taip pat TVF išduotų paskolų sąlygų pagrindu (angl. sectoral adjustment loans). TVF ir Pasaulio Banko žemės reformos būtent pasitarnavo ardant kolūkius Lietuvoje. Nors reformų esmė buvo susijusi su žemės nuosavybės teisės gražinimu žemdirbiams, tačiau iširus kolūkiams daugelis žmonių prarado darbo vietas, reforma leido žemę sukoncentruoti tik į nedaugelio asmenų rankas. Ši tendencija vedė link žemės praradimo, ir/ar žemės išnuomavimo smulkiems žemdirbiams ir sezoninių, bežemių darbininkų klasės formavimosi.
TVF ir Pasaulio Banko primestos makro-ekonominių reformų pasėkmės Lietuvai buvo tragiškos lyginant su tuo, kad Tarybų Lietuvoje 1980 – 1990 metais nebuvo bedarbystės, o kainos buvo sąlyginai stabilios. Po 1990-ųjų Lietuvai įvedus „laisvosios rinkos“ ekonomiką staigiai pakilo infliacija, atlyginimai smuko (iki 15 JAV dolerių per mėnesį), perkamoji galia stipriai sumažėjo, daugelis darbo vietų buvo sunaikinta, todėl smarkiai išaugo bedarbystė. Smarkiai sumažintos išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialinėms programoms. Kaimuose ir miestuose buvo uždaryta daugelis darželių ir pradinių mokyklų. Įšaldyti atlyginimai švietimo įstaigų
darbuotojams. Pati sveikatos apsaugos sistema buvo palaipsniui privatizuojama. Dėl padidėjusių kuro kainų smarkiai išaugo šildymo ir kitų paslaugų kainos. Žmones skurdino naujai įkurta prievartinė antstolio institucija. Dėl infliacijos sukaupti asmeniniai žmonių turtai toliau mažėjo.
Visi pokariniai Lietuvos liaudies ūkio laimėjimai didžia dalimi buvo sunaikinti. Pradėjo smarkiai augti valstybės skola užsieniui. Liberalizavus vietinę prekių rinką, kainos pakilo iki pasaulinio rinkos kainų lygio, tačiau atlyginimai taip ir nepasiekė pasaulinio lygio. Atlyginimus reguliavo
TVF ir Pasaulio Bankas.
Neo-liberalaus kapitalizmo reformos nustūmė Lietuvą į visišką skurdą. Neo-liberalus kapitalizmas – „rinkos ekonomika“ – maitinasi iš žmonių skurdo. Todėl struktūrinis pertvarkymas reikalingas „laisvajai rinkai“, tai ekonominio genocido forma.
Lietuvos konservatorių ir socialdemokratų vyriausybių vykdoma ekonominio genocido politika dėl smukusio pragyvenimo lygio, nepritekliaus, bedarbystės privertė emigruoti iš Lietuvos šimtus tūkstančių lietuvių, kurių daugelis taip pat tapo pigia darbo jėga užsienio šalims. Nemaža dalis moterų užsienyje pateko į sekso vergiją.
Ta pati neo-liberalaus kapitalizmo politika panašiu metu buvo pradėta įgyvendinti visame pasaulyje, todėl dar yra vadinama „Naujoji Pasaulio Tvarka“.(ang. New World Order).
„Naujoji Pasaulio Tvarka“ yra pagrįsta Vašingtono ir Wall Streeto apgaulingu sutarimu, kurie nustato „laisvąją rinkos“ sistemą, kaip vieintelį pasirinkimą kelyje į „klestinčią valstybės gerovę“.
Struktūrinio pertvarkymo programai palaikyti Lietuvoje buvo specialiai įkurtas „Laisvosios Rinkos Institutas“.
Todėl „laisvoji rinka“ iš tikrųjų nėra laisvosios rinkos sistema, bet Vašingtono remiama neo-liberalaus kapitalizmo – taip vadinamo struktūrinio pertvarkymo programa – intervencijos forma.
Dabar tokį tokį patį neo-liberalųjį kapitalizmą Lietuvos vyriausybė eskportuoja į kitas buvusias tarybines respublikas duodama tų šalių vyriausybėms atlikti taip vadinamus „namų darbus“.

Lietuvos ekonomika: nuo „išsivysčiusios“ iki „besivystančios“

Tarybinėje Lietuvoje pragyvenimo lygis niekada nebvo aukštas, tačiau visi turėjo darbus ir galėjo tenkinti būtinuosius poreikius, o švietimas ir sveikatos apsauga buvo nemokama ir prieinama. Iki 1990-ųjų Tarybinė Lietuva buvo priskirta prie išsivysčiusių „šiaurės“ šalių, ypatingai sveikatos apsaugos ir švietimo srityse.
Tačiau, po 1990-ųjų iki dabar TVF remiamų reformų dėka nualinta Lietuvos ekonomika vadovaujantis Pasaulio Banko kriterijais yra priskiriama prie „besivystančių“ šalių, greta su „mažas“ ir „vidutines pajamas“ gaunančiomis „Trečiojo pasaulio“ šalimis.
Be kita ko, Pasaulio Bankas remia „skurdo mažinimo“ tyrimus ir taip vadinamas „socialinio perskirstymo dimensijas“ (ang. social dimensions of adjustment), kurios tik suteikia „žmogiškąjį veidą“ „laisvosios rinkos“ institucijoms ir tariamą socialinių pokyčių vaizdą.

Demokratijos ir daugiapartinės sistemos iliuzija

Prie TVF ir Pasaulio Banko išduodamų paskolų sutarties „sąlygų“ buvo pridedami reikalavimai sukurti taip vadinamą „gerą valdžią“ ir surengti daugiapartinius rinkimus. „Laisvosios rinkos“ devizu tapo šalies „demokratizacija“.
Deja, pati ekonominių reformų prigimtis užkerta kelią tikrai demokratizacijai. Todėl naujoji „demokratija“ pirmiausia uždraudė Komunistų partiją, naikino Lenino, socializmo paminklus ir A. Smetonos rėžimo nusikaltimus menančius paminklus (pvz. Keturių komunarų, Adelės Šiaučiūnaitės ir kt.). Naujoji „demokratija“ perrašė visą Lietuvos istorijos vadovelį tik sau
naudinga linkme. Komunistines dogmas pakeitė „demokratinės“, laukinio kapitalizmo dogmos.
Lenino garbinimas pakeitė Bušo ir Obamos garbinimą. Darbininkų paradus pakeitė homoseksualų paradai. Nuoga tiesa tapo nuogu melu.
Ekonominis, deologinis, socialinis, kultūrinis visuomenės partvarkymas naujomis ginamomis „demokratinėmis“ vertybėmis pripažino naci-fašizmą, pokario terorizmą, homoseksualizmą, globalizaciją ir emigraciją.
Papildomos TVF struktūrinio pertvarkymo programos sąlygos reikalavo „geros vyriausybės“ ir demokratijos“. „Gera vyriausybė“ laikoma ta, kuri skelbia daugiapartinius rinkimus. Tačiau struktūrinis pertvarkymas skatina falsifikuotą parlamentinę demokratiją, kuri palaiko struktūrinio
persitvarkymo ekonomiką, t.y. neo-liberalųjį kapitalizmą.
1990 kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvoje buvo įvesta daugiapartinė sistema. Tradiciškai laikoma, kad konservatoriai yra konservatyvių pažiūrų, o socialdemokratai liberalių pažiūrų. Gal pradžioje kažkurį laiką taip ir buvo. Tačiau Konservatoriai su Socialdemokratais iki šiol pjaunasi tarpusavyje, bet tarp šių partijų, bei jų surogatinių partijų –
Darbo Partijos, Tvarkos ir Teisingumo partijos (liberal-demokratų), Liberalų, Liberal-centristų, Liberalų Sąjūdžio ir kt., jokio fundamentalaus filosofinio ar ideologinio skirtumo nėra. Visos šios partijos yra liberalių pažiūrų. (Ankstyvasis liberalizmas buvo kapitalizmą įteisinanti teoriją). Konservatorius ir Socialdemokratus ir jų surogatines partijas vienija sutartinai priimta nuostata – neo-liberaliojo kapitalizmo ekonominė politika ir pro-Vakarietiška ES/NATO politika. Konservatoriai ir Socialdemokratai, bei jų surogatai aklai priima apgaulingą „laisvosios rinkos“ ir besąlygiška privatinės nuosavybės doktrina. Todėl visų šių ir naujai vis dar
besikuriančių partijų pažadai apie geresnį gyvenimą yra iliuzija.
Nors Lietuvoje formaliai yra „demokratija“, tačiau valdančiosios politinės partijos neatstovauja žmonėms, o stambiojo verslo, valdininkų ir politinių grupuočių interesams. Socialdemokratai tapo netgi labiau gudresnis ir paklusnesni kapitalizmo ir globalistinių finansinių institucijų tarnai.
Socialdemokratai, kartu su Darbo Partija remia euro įvedimą Lietuvoje, žemės pardavimą užsieniečiams, palaiko NATO ir ES plėtimosi į Rytus politiką, bei naujus mokesčius.
Įvedus „demokratiją“ didžiausią neribotą taip vadinamą „žodžio laisvę“ gavo tik globalistų valdoma Lietuvos propagandinė žiniasklaida. Ankstesnė JAV CŽV finansuota „Amerikos Balso“ ir Vakarų „Laisvosios Europos“ radijo propaganda po 1990 Kovo 11-os legalizavosi. Lietuvos propagandinė žiniasklaida atliko labai svarbų vaidmenį agituojant žmones
balsuoti referendume dėl stojimo į ES. Dabar propagandinė Lietuvos žiniasklaida, propaguoja euro įvedimą Lietuvoje, žemių pardavimą užsieniečiams, aktyviai dalyvauja NATO šalių informaciniame kare prieš Rusiją.
Nors Lietuvoje atsiradusi nauja žiniasklaida skelbiasi “nepriklausoma ir laisva”, deja, jų perduodamos informacijos turinys ateina iš gerai finansuojamų JAV ir Vakarų propagandinių žiniasklaidos korporacijų. O tai reiškia, kad ši žiniasklaida nėra laisva ir nepriklausoma ir
tarnauja JAV/ES/NATO karinės industrijos žiniasklaidos imperijai.

NATO ir „laisvoji rinka“

Makro-ekonominių ir prekybos reformų įvedimo tikslai prižiūrint TVF, Pasaulio Bankui ir Pasaulinei Prekybos Organizacijai (PPO) – „taikiai“ kolonizuoti šalis per sąmoningą rinkos poveikio manipuliaciją. Nors neglailestingos priverstinės ekonomikos reformos nereikalauja
atviro jėgos naudojimo, nepaisant to ‚laisvosios rinkos“ refomų padariniai prilygsta karo formai.
Toms šalims, kurios atsisako „laisvosios rinkos“ ekonomikos, kurios atsisako įsileisti užsienio bankus ir užsienio kapitalo bendroves, kaip to reikalauja PPO, padidėja realaus karo grėsmė. Vakarų karinė žvalgyba reguliariai bendradarbiauja su finansinėmis institucijomis TVF, PB ir PPO, taip pat bendradarbiauja su NATO aljansu jo įvairiuose „taikdariškose“ misijose.
Karas ir „laisvoji rinka“ eina išvien kartu. Karas fiziškai sunaikina tai, kas nebuvo sunaikinta panaikinus valstybinį kainų reguliavimą, privatizaciją ir įvestas „laisvosios rinkos“ reformas.
NATO karinis aljansas atvirai paskelbė savo kolonijinę politiką kontroliuoti pasaulio gamtiniais ištekliais turtingus regionus Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, kurių šalies vyriausybės Oficiali tarptautinė NATO „saugumo užtikrinimo“ politika yra paprasčiausia viuomenės manipuliacija reikalinga JAV/ES imperijos kolonizuotose šalyse pramonininkų-bankinio elito
saugumo užtikrinimui. Nors Lietuvos valdžia iki šiol smerkia Rusijos imperialistinę politiką vykdytą prieš Lietuvą, tačiau dabartinė „nepriklausomos“ Lietuvos kariuomenė NATO sudėtyje dalyvauja Vašingtono karinėse okupacinėse-kolonijinėse misijose po „humanitarinių,
taikdariškų“ misijų priedanga.

Lietuva ES sudėtyje

2004 metų gegužės 1 dieną per masinės žiniasklaidos propagandos surengta referendumą Lietuva buvo inkorporuota į Europos Sąjunga. Lietuvos stojimas galutinai panaikino Lietuvos suverenitetą. Deja, gyvenimas Lietuvoje iš esmės nepagerėjo. Tik valdantysis politinis elitas ir maža viduriniosios klasės dalis pelnosi iš ES narystės.
Stodama į ES Lietuva prisijungė prie Mastrichto sutarties, pagal kurią Lietuva ES įsipareigojo sukurti bendrąja rinką ir pinigų sąjungą, bendrą žemės ūkio politiką, rūpintis bendra užsienio ir saugumo politika, taip pat bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
ES politinės ir ekonominės restruktūrizacijos procesas vis daugiau ir daugiau rūpinasi dominuojančių finansinių interesų naudai kitų, naujų ES šalių visuomenės sąskaita. Lietuvos valdžia sąmoningai pritarė privataus stambiojo kapitalo monopolio progresui. Europos Sąjungos
deklaruojami „laisvosios prekybos“ ir ekonominės integracijos principai suteikė puikią užsienio „verslo judėjimo laisvės“ galimybę stambiajam kapitalui Lietuvoje. Europos Sąjunga yra ne tik ekonominis, politinis, bet ir karinis projektas. Visos ES šalys yra NATO šalys.

Išvados

TVF ekonominio stabilizavimo pasiūlymų paketo tikslas buvo padėti Lietuvai pertvarkyti savo ekonomiką taip, kad būtų sukurtas teigiamas (perteklinis) prekybos balansas, kuris leistų gražinti skolas ir inicijuotų ekonominio atsigavimo procesą. Tačiau įvyko priešingas rezultatas: kreditorių primesta „diržų suveržimo“ politika sugriovė Lietuvos ekonomikos atsigavimą ir
sugebėjimą gražinti skolas 1990 Kovo 11 – oji, tai lūžio taškas, kuomet Lietuva perėjo iš socializmo į neo-liberalųjį kapitalizmą. Naujoji kapitalistinė santvarka buvo įteisinta 1992 metų LR Konstitucijoje. JAV Lietuvos Nepriklausomybę pripažino tik tada, kai Lietuva pradėjo įgyvendinti neo-liberalųjį kapitalizmą – „laisvosios rinkos“ ekonomiką.
„Naujoji Pasaulio Tvarka“ neo-liberalusis kapitalizmas sugriovė Lietuvos ekonomiką, suverenitetą ir piliečių teises. Lietuva ne tik prarado nepriklausomybę, bet ir pateko į tarptautinių finansinių institucijų vergiją. Didelė Lietuvos skola užsieniui finansiniam bankiniam elitui leidžia daryti įtaka – šalies vyriausybei diktuoti ekonominę, socialinę ir užsienio politiką.
Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas buvo tik priedanga perimti valdžią ir perduoti ją iš Rytų į Vakarus, kurie mainais Lietuvos valdančiajam elitui suteikė politinę paramą ir nekontroliuojamą despotiją šalies viduje prisidengiant falsifikuota „demokratijos“ valdymo forma.
TVF ir Pasaulio Banko makro-ekonominės struktūrinio pertvarkymo programos reformos sugriovė Lietuvos ekonomiką be karo. Šios reformos visiškai nebuvo skirtos atkurti ar pagerinti Lietuvos ekonomiką, ar įvesti tikrą Vakarietišką rinkos ekonomiką ar socialinę demokratiją, tačiau reformos buvo skirtos neutralizuoti buvusių tarybinių respublikų ekonomiką, kad tuo
pačiu būtų sužlugdyta didžiausio JAV priešininko būsima kapitalistinė Rusijos ekonomika. Panašiai vyksta ir dabar. Lietuvos politikai ir šalies vadovai vykdydami JAV/NATO ir ES politiką siekia energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos, bei ragina įvesti ekonomines sankcijas
Rusijai, kad būtų sužlugdyta Rusijos ekonomika. Tačiau sankcijos Rusijai yra didelis smūgis Lietuvos ekonomikai, kuri remiasi tik eksporto ekonomika.