V.Sakas. ŽEMAIČIŲ VELYKŲ VALGIAI

logo1    logo kulin pav logo2     Maitinkimės sveikai ir naudingai    Žemaitijos kulinarijos paveldas

 ŽEMAIČIŲ VELYKŲ VALGIAI    

Karališki Šventųjų Velykų pietūs Velyku valgiai karaliski  Štai kaip XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: ant Lietuvos karaliaus ir Polšos karaliaus Žygimanto Senojo Kazimieraičio Jogailaičio (1506-1548) bei jo brolio Valdislavo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas įdarytas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį, pagal tų laikų etiketą, valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasininkijos asmenys.

Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvyliką keptų paukštiena įdarytų elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvyliką mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai.

Aplink šiuos fantastinius kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški grybais, kiaušiniais ir kopūstais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų velykiniais ornamentais ir užrašais.

Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvyliką mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose.

Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.

Žemaičių bajorų pirmosios Šventųjų Velykų dienos (Ugnies dienos) stalas

Kovo 21-ąją žemaičiai kol dar buvo jėga neapkrikštyti švęsdavo savo Naujuosius Metus (Naujo Prado, Naujos Šviesos, Naujo Virsmo Metus), kai diena susilygina su naktimi. Tai PAVASARIO LYGIADIENIS – saulės grąžos šventė. Mums gamtatikiams svarbiausias buvo Mėnulio kalendorius, pagal kurį gyveno mūsų protėviai žemdirbiai, gyvulių augintojai, medžiotojai, žvejai, net ir kariai. Iki mūsų dienų yra išlikęs pasakymas – aš jau pragyvenau 60 žiemų, aš sulaukiau tik 50 pavasarių, tai dar ilgai gyvensiu ir pan. Mūsų protėviai sakydavo: – meška iš miego prabudo, naujus metus atnešė.

Nuo šiol dienos vis ilgės, naktys trumpės. Šviesai įveikus tamsą, prasideda naujas gyvybės ratas. Džiaugiasi visa, kas gyva: paukšteliai, gyvulėliai, žvėreliai ir žmonės.

Senuosius lietuvių Naujuosius metus krikščionybė pritaikė savo Velykoms…

velyku zemaic bajoru  Čia mano Velykų stalas su sviesto avinėliu, kurį kiekvienoms Velykoms pats pasigaminu.  Tradicinį sviesto avinėlį ant savo Velykų stalo nuo senų seniausių laikų dėdavo ir deda žemaičiai, cekliai, kuršiai, žemgaliai net nuo tų laikų, kol dar nebuvo jėga apkrikštyti krikščionybe. Šalia dedami margučiai, Velykų pyragas, lašiniai ir šaltai rūkytas naminis kumpis. Nuo senų senovės Lietuvos didikai ir bajorai ant šventinio stalo dėdavo likerinį Marsalos vyną.Šiandien Italijoje gamintą Marsalos vyną galima nusipirkti „Maximoje“

 Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Cekliuose) Velykų papročius:

 Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų bobas (specialiai keptas putlus pyragas) pašventinimui.

Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo.

Velykos vasku marginti  velyku skutineti

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Vincentas Sakas

Mob. tel. +370617 24 338

El.paštas: vsakas@gmail.com

Klaipėda, 1998, vasaris.