2018-06-05 Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėjas Edvardas Juozėnas) išnagrinėjo teksto autoriaus iškeltą civilinę bylą prieš Lietuvą (atsakovai Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija) dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, procesinio delsimo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo. Byloje apstu duomenų, kad autoriui iškeltoje baudžiamojoje byloje 2014-2015 metais aktyviai sudalyvavo teisėjas Algimantas Valantinas, dabar einantis Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas. Yra pagrindas manyti, kad pagal tuometinį „trendą“ Viešųjų pirkimų tarnybos direktorės Sigitos Jurgelevičienės užgaidas klusniai vykdė patarnautojų gausa iš policijos, prokuratūros ir teismų.Beveik tuo pat metu 2018-06-07 d. Lietuvos apeliacinis teismas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kuri buvo iškelta kitaip mąstantiems, antifašistais save vadinantiems Giedriui Grabauskui ir Žilvinui Razminui. Žinant, kas vadovauja minėto teismo veiklai, galvos nereikia laužyti dėl to, koks bus teismo verdiktas. Ir štai kodėl. 2014-12-23 d. teisėjas Algimantas Valantinas palaimino autoriaus nepagrįstą suėmimą šiais žodžiais: „Tai, kad Z.Šegždai anksčiau buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė, kurios sąlygų jis nesilaikė, (…) sudaro pagrindą taikyti jo atžvilgiu griežčiausią kardomąją priemonę (suėmimą).“ Nežiūrint į tai, kad Baudžiamojo proceso kodekso 122 straipsnio 1 dalyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai visgi nenumato galimybės įkalinti asmenį už švelniausios represijos pažeidimą, tuo, manau, radikalios pakraipos baudžiamojo persekiojimo dvasinis lyderis tuometinei teisminei valdžiai ir jos oponentams pasiuntė aiškią žinią, kurią vėliau geriausiai perfrazavo kitas teisėjas – Audrius Cininas:„Jei taip ir toliau, tai Lietuvoje greitai liks tik nuteistieji ir jų prižiūrėtojai.“
Publikacijoje pateiktas apeliacinio teismo pirmininko Algimanto Valantino postulatas, autoriaus manymu, disonuoja su Konstitucinio Teismo jurisprudencija teigiančia, jog „toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga.“
Autoriaus byloje prieš Lietuvą esančių faktų visuma įrodo, kad išviešinti valstybės institucijų veiksmai jo atžvilgiu pakirto žmonių pasitikėjimą valstybe, taigi šie veiksmai kelia tiesioginę grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Valstybės institucijas, pareigūnus žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Autorius atliko analizę ir toliau pateikė savo išvadas apie tai, kaip minėtoje byloje valstybės valią išreiškė teisingumo ministro įgaliotas atstovas – teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Petras Grigalis bei generalinio prokuroro E.Pašilio įgaliotas atstovas – Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras Gytis Normantas.
2017-04-17 d. teismo posėdyje valstybės valios reiškėjas Petras Grigalis, kaip tikras teisinės minties protuberantas, paskleidė tik jo lygio publikai suprantamą demagogiją, esą ieškovo „suėmimas atsirado pasekmėje kitos kardomosios priemonės nesilaikymo. Po to, kad sprendimas buvo panaikintas, tikrai nesuponuoja išvados, kad teisėjas veikė netinkamai, piktnaudžiavo savo įgaliojimais. Pasikeitė aplinkybės. TAI YRA NORMALUS TEISINĖS DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS PRINCIPAS. Kaip ir teismų sprendimai, nutartys, nuosprendžiai tik gali būti naikinami aukštesnės instancijos teismo, taip ir čia – kardomoji priemonė gali būti panaikinama.“ Kitais žodžiais tariant, tobulas nusišnekėjimas teisme yra normalus Teisingumo ministerijos atstovų principas. Įdomu tai, kad vieno teismo posėdžio metu davęs pylos ieškovui, 2018-06-05 d. teismo posėdyje valstybės įgaliotasis atstovas Petras Grigalis apskritai nepasirodė. Teismo posėdžio metu nedetalizuota, ar tai buvo darbo drausmės pažeidimas. Supraskite žmonės – Petras pademonstravo valstybės valios reiškėjo valią.
Tuo tarpu 2017-04-17 d. teismo posėdyje „Z.Šegžda prieš valstybę“ jurisprudencijos kompendiumas prokuroras Gytis Normantas, ieškovo paprašytas, negalėjo nurodyti teisės normos, kuria apibrėžiama „baudžiamojo proceso intereso“ sąvoka. Prokuroras nenurodė, nes tokia norma neegzistuoja. Gi, savo 2016-12-08 d. atsiliepime į autoriaus ieškinį prokuroras Gytis Normantas trankėsi žaibais, lyg barzdotasis vikingas, kuršių priremtas prie sienos (nordmann – šiaurietis, vokiečių k.): „BAUDŽIAMOJO PROCESO INTERESAS – apsaugoti nukentėjusiąją (Sigitą Jurgelevičienę) nuo naujų nusikalstamų veikų, kurias jos atžvilgiu gali padaryti įtariamasis, yra nepalyginamai svarbesnis, nei hipotetiniai nuostoliai ar nepatogumai, kuriuos gali patirti įtariamasis.“ Taigi, mieli parapijiečiai, skaitykite iš nordmann‘o lūpų ir manykite taip – „verslo trikampių“ interesas – apsaugoti „nacionalinę vertybę“ Viešųjų pirkimų tarnybos direktorę Sigitą Jurgelevičienę nuo išviešinimo.
Nors Konstitucijos 22 straipsnis garantuoja, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į žmogaus asmeninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą tačiau, kaip matyti iš autoriaus (ieškovo) civilinės bylos medžiagos, valstybės institucijos, pažeisdamos nekaltumo prezumpciją, nuo 2014 metų ieškovą prilygino kriminaliniam nusikaltėliui, taiko jam aibę represijų ir elgiasi su juo itin nuožmiai, kaip su tikru nusikaltėliu. Policijos, prokuratūros ir teismų dokumentuose ant ieškovo nuolat pilamas purvas, naudojami keiksmažodžiai, įvairiose teismo bylose agresyviai puolama, įžeidinėjama ieškovo asmenybė. Dėl to buvo pažeminta ieškovo garbė ir orumas. Prokuratūros ir teismų įpareigojimai ieškovą iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos, pažeidė jo asmens konstitucinę teisę į privačią nuosavybę.
Atsiliepime į ieškinį valstybės atstovo G.Normanto teiginys neatitinka tikrovės, esą ieškovas nurodo, kad jo atžvilgiu taikyti procesiniai veiksmai atitinka Baudžiamojo proceso kodeso (BPK) normas. Gi, generalinės prokuratūros atstovas teismų nutartyse dėl suėmimo skyrimo ir pratęsimo nerado konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad suėmimas ir jo pratęsimas buvo skirtas esant suėmimo skyrimo pagrindams. Nors teismai spręsdami suėmimo klausimą vadovavosi BPK 122 str. 8 dalimi, pastaroji nenustato suėmimo skyrimo pagrindų. Argumentas, kad griežta laisvės atėmimo bausmė yra pakankamas pagrindas asmeniui skirti suėmimą, yra niekinis, nes BPK 122 str. (Suėmimo skyrimo pagrindai) sąvoka „griežta laisvės atėmimo bausmė“ apskritai neegzistuoja.
BPK 122 str. 4 dalies norma nustato, kad: „Kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, taip pat jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti.“
Prokuroras G.Normantas davė suprasti, kad ieškovui buvo skirtas suėmimas remiantis BPK 122 str. 4 dalyje esančia formuluote, kad „jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti.“ Tačiau tokia išvada paneigtų BPK 122 str. 4 dalies esmę ir tikslą – užkirsti kelią naujų labai sunkių ir sunkių nusikaltimų darymui. Tuo tarpu ieškovas buvo įtariamas tik apysunkio nusikaltimo padarymu. Ypač makabriškai skamba sistemingai kartojamas argumentas, kad suėmimas yra alternatyvų neturinti kardomoji priemonė BPK 119 str. numatytiems tikslams siekti – užtikrinti dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, naujų nusikalstamų veikų užkirtimą.
Prokuroras G.Normantas atsiliepime bando „kibti į atlapus“ teisėjui A.Valantinui, kvestionuodamas 2015-02-18 Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrįstumą. Prokuroras mano, kad teisėjas A.Valantinas savo nutartimi turėjo tikslą kritikuoti Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo pareiga buvo ne kritikuoti, bet patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, bei priimti atitinkamą sprendimą. Diplomuotas valstybės atstovas, įtartinai keistai aiškina BPK nuostatas, kadangi mano, jog Vilniaus apygardos teismas priimdamas atstovui neparankią 2015-02-18 nutartį turėjo teisę Z.Šegždos apeliacinį skundą apskritai palikti nenagrinėtą.
Valstybės atstovas G.Normantas, pasisakydamas dėl teismų procesinių pažeidimų, kurių esmė ta, kad suimtasis ieškovas nebuvo pristatytas į teismą sprendžiant jo suėmimo klausimus, vadovaujasi BPK 127 str. 6 d. ir 130 str. Tačiau valstybės atstovas nepaneigė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintų nuostatų, kurios imperatyviai įpareigoja suimtąjį pristatyti teisėjui, kai nagrinėjamas asmens suėmimo klausimas. Be to valstybės atstovas demonstruoja teisinį „išprusimą“, BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą vadindamas rungtyniškumo principu.
Žiūrint per Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos prizmę, yra nepateisinama, kad procesiniai veiksmai būtų stabdomi dėl skundų, arba dėl to, kad buvo pakeistas ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras arba, kad teisme tiesiog pritrūko teisėjų. Arba, suverčiama kaltė ieškovui už tai, kad prokuratūra pagal devynių teisėjų pareiškimą juos pripažino nukentėjusiais. Valstybės atstovas G.Normantas pasigavo ieškovo mintį, kad pastarasis parašė 140 skundų, tačiau neįvardijo, kad didžioji dauguma skundų nebuvo susijusi su jam iškelta baudžiamąja byla. Problemas dėl autoriui iškeltos baudžiamosios bylos tomų „vaikščiojimo“ po teismus prokuratūra galėjo efektyviai išspręsti padarydama keletą bylos kopijų. Vėliau išaiškėjo, kad bylos kontrolinė kopija vis dėlto egzistuoja.
G.Normantas, prašydamas teismo atmesti ieškinį remiantis CK 6.282 straipsniu „ Atsižvelgimas į nukentėjusio asmens kaltę ir padariusio žalą asmens turtinę padėtį“ pripažino, kad ieškovas dėl procesinio delsimo patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamo ieškinio atveju CK 6.282 straipsnio taikymas paneigtų Konstitucijos 33 straipsnį, kuris piliečiams laiduoja teisę kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Priešingu atveju išeitų, kad valstybės represijų nukentėjęs asmuo yra kaltas dėl to, kad skundais gina savo pažeistas teises.
Prokuroras, pasisakydamas dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo mano, kad ne teismas, bet ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras turi teisę iškeldinti įtariamąjį iš jam priklausančio būsto, kas paneigia BPK 1311 str. 2 dalį – ikiteisminio tyrimo metu įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi. Prokuroras G.Normantas pripažino, kad 2014-04-19 d. ieškovas buvo neteisėtai sulaikytas – pristatytas į Vilniaus rajono policijos komisariatą ir dėl šio sulaikymo nebuvo surašytas laikinojo sulaikymo protokolas. G.Normanto nuoroda, kad ieškovas nebuvo sulaikytas BPK 140 str. pagrindu, tik patvirtina faktą, kad ieškovui buvo atimta laisvė neteisėtai.
Valstybės atstovas G.Normantas, atsiliepime į ieškinį pasisakydamas dėl ieškovo neteisėto sulaikymo 2014-12-03 dieną neteisingai nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų apie faktinį jo sulaikymą. Esą duomenų, kiek jis faktiškai buvo sulaikytas nėra. Tačiau valstybės atstovas pripažino, kad nuo 14 val. iki 16.45 val. ieškovą pristatyti į teismą, suorganizuoti posėdį, teismui surašyti nutartį ir ieškovą nugabenti į tardymo izoliatorių nėra laikoma per ilgu laiku. Taigi, prokuroras G.Normantas pripažino, kad į teismo posėdį ieškovas neatvyko laisva valia arba gavęs teismo šaukimą. Valstybės atstovas, be kita ko, nepateikė įrodymų, kad teismo šaukimas buvo įteiktas ieškovui.
Kita vertus, ieškovas kartu su patikslintu ieškiniu pateikė teismui įrodymą, kad jis buvo faktiškai sulaikytas 2014-12-03 dieną. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-02-03 nutartyje Nr. ITS-59-494/2015 yra užfiksuota, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Jolita Kančauskienė 2015-01-09 nutarime nurodė, kad prokurorės V.Bracevičienės 2014-11-27 nutarimu buvo paskelbta ieškovo paieška, kas suteikė teisėtą pagrindą pareigūnams sulaikyti paieškomą asmenį ir iš karto pristatyti jį ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad būtų išspręstas kitos kardomosios priemonės klausimas. 2014-12-03 Z.Šegžda buvo sulaikytas Vilniaus rajono apylinkės teismo patalpose ir pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl kardomosios priemonės paskyrimo.“ Be to, 2018-04-08 ieškovas pateikė teismui dar vieną įrodymą, kad jis buvo faktiškai sulaikytas 2014-12-03 dieną. 2015-05-11 Vilniaus apygardos teismo (teisėjas Vladislavas Lenčikas) nutartyje Nr.1S – 608-190/2015 yra užfiksuota (3 lapo 3 pastraipa), kad „prokurorė V.Bracevičienė ir policijos pareigūnai teisėtai ėmėsi priemonių sulaikyti šį asmenį (ieškovą Z.Šegždą) ir iš karto pristatyti jį ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl griežtesnės kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (…) Nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą.“
2017-10-24 Vilniaus apygardos teismo teisėjos Jadvygos Mardosevič nutartyje dėl bylos sustabdymo sutinkama su ieškovo teiginiu, kad prokuratūra atitinkamus dokumentus iš baudžiamosios bylos gali gauti ir pateikti į civilinę bylą. Be to teisėja sutinka su ieškovo teiginiu, jog būtinus dokumentus ar jų nuorašus iš baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo turi teisę išreikalauti teismas. Vien todėl, kad generalinės prokuratūros atstovas nesusipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, neišreikalavo iš baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo dokumentų, reikšmingų atsikirtimams į ieškinį pagrįsti, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškinys atmestinas dalyje dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjo Rinaldo Adamonio šališkumo. Dar daugiau. Prokuratūros atsiliepime į patikslintą ieškinį cituojami baudžiamosios bylos antrojo tomo duomenys dėl ieškovo įsiskolinimo, prieštarauja valstybės atstovo teiginiams, kad prokuratūros atstovas nėra susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga.
Teisingumo ministerijos atstovas Petras Grigalis 2016-12-09 atsiliepime į autoriaus ieškinį pažodžiui atkartojo 2014-12-03 d. ir 2015-07-21 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis, tačiau rimtesnės teisinės argumentacijos taip ir nepateikė. Ministerijos atstovas, kažin, ar suprato ieškinio esmę, kadangi 2018-01-17 atsiliepime į patikslintą ieškinį, autoriaus ieškinį pavadino „dar vienu skundu dėl teisėjo Rinaldo Adamonio“. P.Grigalio atsiliepimuose išdėstyti faktai ir jų interpretacija tik patvirtina, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavę prokurorai ir teismai padarė klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. P.Grigalis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga nuolat buvo siunčiama teismams, todėl prokuroras neturėjo galimybių užbaigti ikiteismino tyrimo per nustatytą terminą. Tuo valstybės atstovas pripažino, kad buvo labai blogas su byla susijusių pareigūnų ir teismų veiklos efektyvumas ir koordinavimas.
Valstybės atstovas P.Grigalis atsiliepime nurodė, kad nelaikytina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu aplinkybė, kad, sprendžiant suėmimo klausimą, ieškovą atstovavo advokatas, o pats ieškovas teismo posėdžiuose nedalyvavo.
Pirma. Argumentas yra paneigtinas, nes ieškovas minėtu laikotarpiu buvo suimtas, todėl nebuvo pristatytas į teismo posėdžius dėl teismų kaltės. Antra. Kvalifikuotas teisininkas P.Grigalis privalo žinoti, kad sulaikyto ar suimto asmens teises ikiteisminio tyrimo metu nustato ne Konvencijos 6 str. 3 dalis (kaip nurodyta jo atsiliepime), bet Konvencijos 5 str. 3 d. ir 4 dalis, kuriose nurodyta, kad kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi būti skubiai pristatytas teisėjui (5 str. 3 d.) bei turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti (5 str. 4 dalis). Gi, P.Grigalio nurodytas Konvencijos 6 str. 3 d. c punktas garantuoja asmens teises bylą nagrinėjant teisiamajame teisme: „Kiekvienas kaltinamas (t.y. kaltinamasis) nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą.“ Trečia. Pažymėtina, kad valstybės atstovas atsiliepimo tekste pakeitė Konvencijos teksto formuluotę, norėdamas pagrįsti, kad Konvencija neįpareigoja, kad suimtas asmuo būtų pristatytas teisėjui, pakanka tik jo gynėjo dalyvavimo teisme. Cituoju valstybės atstovo teiginį:„Pažymėtina, kad Konvencijoje nustatyta, jog kiekvienam žmogui garantuojama teisė gintis pačiam ar per jo gynėją (Konvencijos 6 str. 3 dalis).“
Diplomuotas ministerijos atstovas galbūt nesuprato, kad ieškovas cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kad prokuratūra ir teismai spręsdami ieškovo suėmimo klausimą, privalėjo pateikti duomenis apie tai, ar asmuo rengiasi bėgti, slėptis užsienyje – ar asmuo turi lėšas užsienio bankuose, ar asmuo pirko didelę sumą užsienio valiutos, ar jis turėjo galimybę parduoti areštuotą nekilnojamąjį turtą. Valstybės atstovas atsiliepime piktai kaltina ieškovą kišimusi į prokuroro ir teismų veiklą, esą ieškovas nurodinėja, kokią informaciją šie turėjo pateikti ir išnagrinėti. Tačiau autorius mano, kad vadovavimasis teisės viršenybės principu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei BPK 7 straipsnyje įtvirtintu rungimosi principu negali būti laikomas ieškovo kišimusi į prokuroro ir teismų veiklą.
Valstybės atstovas 2018-01-17 atsiliepime teigia, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo skundų gausą nenustatė, kad teisėjo Rinaldo Adamonio veiksmai yra neteisėti. Autoriaus duomenimis, šis teiginys neatitinka tikrovės, kadangi, pažeidžiant BPK 440 str. 1d., didžiosios dalies skundžiamų teisėjo veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas net nebuvo tikrinamas Vilniaus apygardos teisme. Valstybės atstovas P.Grigalis apkaltino ieškovą, neva šis piktnaudžiauja procesu, kadangi pateikė didelį skaičių skundų. Autorius, gi, pažymi, kad asmens teisė apskųsti institucijų ar žemesnės instancijos teismų sprendimus yra viena iš esminių ir apriboti šią teisę galima tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės atstovui išaiškintina, kad teismai, vykdydami teisingumą privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 1999-12-21, 2007-10-24, 2009-04-10, 2012-12-06 nutarimai).
2018-06-01d. 15min.lt rašė, kad 2009 m. MG Baltic koncerno atstovai siekė, kad iš pareigų būtų atleisti jiems netinkantys institucijų vadovai – VSD vadovas P.Malakauskas ir generalinis prokuroras Algimantas Valantinas. Portalas pranešė, kad 2010 m. kovą, praėjus mėnesiui po Algimanto Valantino atsistatydinimo, R.Raulynaitis siekė suorganizuoti su juo susitikimą. Tikėtina, kad buvo norima siūlyti Algimantui Valantinui susitaikyti su „verslo trikampyje“ įsikūrusiu koncernu.
Sprendžiant iš to, kad įsidarbinęs eiliniu teisėju A.Valantinas stulbinančiai greitai katapultavo į Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko postą, galima daryti drąsią prielaidą, kad dvasiniai lyderiai rankomis sukirto. Į klausimą, ar A.Valantinas tikrai bendradarbiavo su verslo trikampio atstovais, anksčiau ar vėliau atsakys Valstybės saugumo departamentas. Kiltų naujas skandalas, jeigu išaiškėtų, kad teisėjas A.Valantinas galėjo būti paprašytas ginti tuometinės Viešųjų pirkimų tarnybos direktorės Sigitos Jurgelevičienės interesus autoriui iškeltoje baudžiamojoje byloje.
Ką tik Seimo patvirtintoje Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadoje išsakyta nuomonė, kad koncerno vadovų veiklos kryptis buvo ir šiuo metu tebėra sisteminės neteisėtos įtakos valstybės valdžios įstaigoms, politikams, valstybės tarnautojams ir pareigūnams darymas, šios įtakos naudojimas užsitikrinant gaunamos informacijos valdymą ir neskaidrų dalyvavimą valstybės paskelbtuose viešuosiuose pirkimuose.
Panašu, kad valdžiažmogiams kitaip mąstančių žmonių terorizavimas ir bauginimas nieko nekainuoja, nes už tai moka valstybė.
Zigmantas Šegžda, žmogaus teisių aktyvistas iš Vilniaus