Darius Tarasevičius. Pralaimėjimo nuojauta

Konstitucinis Teismas (KT) praėjusią savaitę dar sykį pakartojo – „Brexit“ ir nauja emigracijos banga nesukūrė jokių naujų aplinkybių, tad norint įteisinti dvigubą pilietybę kaip įprastą, o ne išimties teisę, reikia keisti Konstituciją. KT buvo ištikimas 2006 ir 2013 metų išaiškinimui, kad dviguba pilietybė pagal Konstituciją tėra reta išimtis, ne paplitęs reiškinys. Taigi norint pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį lieka vienintelė išeitis – rengti referendumą, nes 12 straipsnis yra Konstitucijos pirmajame skirsnyje, kurio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.
Išaiškinimai nesuteikia jokių kitų alternatyvų dvigubai pilietybei įteisinti. Balso teisę turintiems Lietuvos piliečiams reikia nuspręsti, arba keisti Konstituciją, arba, kaip dažnai skaudžiai argumentuojama, palikti likimo valiai šimtus tūkstančių dėl įvairiausių priežasčių emigraciją pasirinkusių tautiečių. Kvailas ir nekorektiškas yra klausimas, kurią Tėvynę myli labiau: tą, kurioje šaknys, ar tą, kurioje sviestą ant duonos tepi? Kaip teigė viena jauna JAV lietuvaitė (greičiausiai iš naujosios emigracijos bangos, tačiau jau ten gimusi), tai tas pat lyg klausti, ką myli labiau – mamą ar tėtį? Kai politikai taip formuluoja klausimus, bet kuris žmogus, nepritariantis dvigubos pilietybės įteisinimui, įskaitant ir trečią kartą tą patį pasakiusį KT, tampa nejautria, sustabarėjusių dogmų įsikandusia atgyvena. Bėda yra tai, kad išeivijos ir emigrantų reikalus politikai arba atidėliodavo, arba prisimindavo esant progai, pavyzdžiui, prieš rinkimus. Arba kai turėdavo interesų, kaip dabar Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Juk emigrantai – jo apygardos rinkėjai, o pasibaigus deryboms dėl „Brexit“ dalies rinkėjų gali tiesiog nebelikti. Žinoma, būta mušimosi į krūtinę, proginių konferencijų, pažadų ir įsipareigojimų, bet mažai pastangų ieškoti išeities, išskyrus užsispyrusias pastangas „palaužti“ KT. Referendumo sąlygos pilietybės nuostatų keitimo klausimu labai griežtos – Konstitucijos 12 straipsnį galima pakeisti tik tuo atveju, jei už pataisą balsuos daugiau kaip pusė balso teisę turinčių Lietuvos piliečių. Referendumą dėl dvigubos pilietybės Seimas galėtų skelbti kartu su prezidento rinkimais. Ir tai būtų logiška, nes jie populiariausi. Tačiau prezidento rinkimuose irgi paprastai dalyvauja vos daugiau kaip pusė rinkėjų.
Tiek 2009-aisiais, tiek 2014-aisiais per prezidento rinkimų pirmąjį turą savo valią pareiškė apie 52 proc. balsuoti atėjusių gyventojų. Taigi reikėtų, kad sprendimui pritartų beveik visi jų. Ar tai realu? Tikriausiai ne. Gali nepadėti net įtaigi agitavimo kampanija – daug politiškai aktyvių piliečių turės skirtingą, labai asmenišką požiūrį į dvigubą pilietybę. Ir visiškai nesvarbu, kad dažna Lietuvos šeima yra tiesiogiai paveikta emigracijos.
Klausimas aktualus ne kiekvienam emigrantui ir jo šeimai – dalis išvykusiųjų savo ateitį ir toliau sieja su Lietuva, o užsienyje tik mokosi arba laikinai dirba. ES šalyse dirbantiems, bet karjeros valstybės tarnyboje nesiekiantiems lietuviams antra pilietybė apskritai nesvarbi. Ar ji bus dramatiškai reikšminga emigrantams Jungtinėje Karalystėje po „Brexit“? Ar kas nors dabar gali prognozuoti, kaip baigsis derybos dėl vieno aktualiausių sutarties punktų – ES piliečių teisių Jungtinėje Karalystėje? Dar lieka potencialūs piliečiai kitose pasaulio šalyse, kurios neatitinka Lietuvos europinės ir transatlantinės integracijos krypties.
Ir tai ne tik Rusija ar kitos buvusios sovietinės respublikos, bet ir Australija, Pietų Amerika. Dar yra susituokę skirtingų valstybių piliečiai, priversti savo vaikams parinkti vienos ar kitos šalies pilietybę, ir vargu ar dažnai – Lietuvos naudai. Tačiau ar svarbu bus balsuoti tam asmeniui, kurio šeimos nario problemos nespręs keičiamas Konstitucijos 12 straipsnis? Kvailas ir nekorektiškas yra klausimas, kurią Tėvynę myli labiau: tą, kurioje šaknys, ar tą, kurioje sviestą ant duonos tepi? Daliai žmonių referendumo klausimas gali būti neaktualus arba priešingai – net pykdantis, nes naujoji europinė ir transatlantinė koncepcija potencialius Lietuvos piliečius tarsi dalija į geresnius ir ne tokius gerus.
Per agitacijos kampaniją gali iškilti ir daugiau netikėtų aplinkybių. Tarkime, pragmatiškam, tačiau savo gyvenimo kokybe nepatenkintam nedidelio miestelio gyventojui labai būdingas klausimas: „Kokia nauda man iš to, kad užsienyje dirbantis ir Lietuvai mokesčių nemokantis emigrantas naudojasi pilietybės teikiamomis privilegijomis?“ Dar lieka siuntų, perlaidų, sveikatos priežiūros, pensijos argumentai ir t. t. Bus nesupratimo ir nesusipratimų, pavydo. Tačiau kai balsuotojų – tik 52 proc., kiekvienas balsas gali būti brangus.
Yra kitas būdas – dar iki referendumo pakeisti griežtą jo reikalavimą. Tai gali padaryti ir Seimas, pavyzdžiui, nustatydamas, kad referendumui įvykti pakaktų pusės rinkėjų dalyvavimo, o sprendimui priimti – daugumos pritarimo (tegul ir su išlyga, kad dauguma turi viršyti trečdalį visų piliečių balsų). Ar politikai tam ryžtųsi? Tai neišmėgintas ir slidus sprendimas. Mat griežtas referendumo reikalavimas saugo ir daugiau vertybių, įrašytų į Konstitucijos pirmąjį skirsnį. Viena jų – 10 straipsnio nuostata, skelbianti, jog Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Sunku patikėti, kad Lietuvoje galėtų kilti situacija, panaši į Katalonijos ir Ispanijos problemą. Tačiau sukūrus įstatymo keitimo dėl vieno referendumo precedentą tokios prielaidos taptų realesnės. O Katalonijos pavyzdys rodo, į kokią kebeknę gali įvelti per daug savimi pasitikinčių politikų neatsakingi sprendimai.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Komentarai/pralaimejimo-nuojauta/252952
© Lietuvos žinios