Ferdinandas Kauzonas: Aukštielninkas referendumas

Reitingų lentelės – mūsų širdyse

Nemažai viešuomenės nuotaikų tyrinėtojų su neslepiamu nerimu konstatavo, kad prezidento rinkimų kampanija vyksta kaip niekada vangiai. Tai jeigu aštuonių iškilių vyrų ir vienos nemažiau iškilios moteriškės kompanijos kampanija yra vangi, tai kaip vadinti dviejų vargšų referendumų kampaniją? Čia su vangybėmis neišsiversi. Ėmiau knistis po žodynus, ieškodamas tikslesnio atitikmens. Šį tą radau: nerangi, liurbiška, vėpliška… Neee! Per švelnu, pernelyg nutolta nuo referendumų kampanijos „entuziazmo“ realybės. Ir staiga viename iš žodynų – aukštielninkas! Ot, čia tai bent! Taip ir matau referendumus realybėje. Abu nokdaune. O gal jau net ir nokautuoti. Guli aukštielninki, leisgyvi, o gal net nebegyvi ir rėkia…To, kuris turėtų nulemti Seimo narių skaičių, negaila, tegu guli. Asikels. Nereikia jam jokios agitacijos, propagandos ar kitokiais vardais vadinamos kampanijos. Pats Seimas puikiai žino, kokią vietą jis užima mūsų širdyse – tą pačią, kuri ir reitingų lentelėse. Ir kai prezidentė, o jai įkandin ir arčiau jos bandantys prisišlieti politikai ima šūkalioti „IŠŠŪKIAI-POKYČIAI, POKYČIAI-IŠŠŪKIAI!..“, daug kas, jaučiu, pagalvojame: nė velnio. Nebus jokių pokyčių! Mūsų šalyje nieko nėra pastovesnio už Seimo vietą reitingų lentelėse. O tai ir yra DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS! Ir mums, ir Seimui. Ir Lietuvai. Tad jeigu šis referendumas įvyks, tai ir pavyks. O jeigu dar būtų numatyta Seimo narių skaičių sumažinti nuo 141 net iki 14,1, nenustebčiau, jeigu piliečių, dalyvausiančių būsimuose prezidento rinkimuose ir abiejuose referendumuose, procentas pašoktų iki 95!

Ir kodėl tos mūsų širdys liepsnoja tokia pat meile Seimui, kaip ir reitingų lentelės?..

Referendumo mįslės

Bandau įsivaizduoti nuo jaunystės pažįstamą vieno Suvalkijos kaimo auksarankį baldžių Vincą. Stovi jis rinkimų dieną balsavimo kabinoje su trim biuleteniais ir nervinasi. Ką pažymės „prezidento biuletenyje“, jis žinojo jau prieš keletą mėnesių. Ką darys su antruoju, „Seimo narių mažinimo biuleteniu“, irgi žinojo – tą patį, ką ir visi kaimo vyrai. Nekėlė abejonių ir „dvigubos pilietybės biuletenis“. Viskas irgi iš anksto buvo numatyta. Bet numatęs buvo balsuoti skirtingai nei kiti kaimo vyrai. Nulėmė svarbi aplinkybė. Du jo sūnūs – Anglijoje. Anūkas – irgi. Jis, jau spėjęs vesti tikrą anglę, labiau prakuto net už tėvą ir dėdę kartu sudėjus. Ir tai dar ne viskas: anūkas keleriems metams, o gal ir ilgesniam terminui kviečia senelį – jo uošvių ūkiui verkiant reikalingas toks auksarankis baldžius. Girdi, seneli mielas, gal net milijonieriumi tapti galėtum…

Bet pažvelgs Vincas balsavimo kabinoje į trečiąjį biuletenį, ir pasimes – nėra ten jokios „dvigubos pilietybės“, kuri galėtų jam padėti su tuo milijonu namo pargrįžti. Biuletenis, jo, Vinco, „paklaus“: „Ar Jūs pritariate, kad būtų priimtas šis įstatymas?“ Ir Vincas ims skaityti. Ir išsigąs:

„/…/ Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.“

Vincas net neabejoja, kad pagal kilmę jis – gryniausias lietuvis. Visas jo genealoginis medis toks – nuo šaknų iki lapų. Nuo amžių amžinųjų. Tačiau pagal biuletenyje įrašytą „tezę“ jis pagal kilmę turi būti „Lietuvos Respublikos pilietis.“ Bet juk jis Lietuvos Respublikos piliečiu tapo jau sulaukęs beveik penkiasdešimties. O pagal kilmę?.. Pagal kilmę jis yra gimęs Vokietijoje. Tada, 1942-aisiais, jų kaimas, kaip ir visa Lietuva, priklausė Trečiajam Reichui… Tai negi jis pagal kilmę Reicho pilietis?.. O gal jo pilietybės kilmę galėtų nulemti tėvai? Bet abu gimę Rusijos imperijoje, kai jų kaimas Suvalkijoje, kaip ir visa Lietuva, buvo valdomi imperatoriaus Nikolajaus II. Tai negi dabar jis pagal tėvų kilmę yra Rusijos imperijos pilietis?

Palaukite, o kas tuomet yra jo sūnūs Anglijoje? Kieno jie piliečiai pagal kilmę? Tarybų Sąjungos? Tai negi tik jo anūkas, tas, kurį, trejų metukų pyplį, tėvai išsivežė į Angliją ir kuris jau tik vos vos prakalba ir, matyt, netrukus suvis liausis kalbėjęs lietuviškai – tai negi dabar tik jis vienintelis Vinco genealoginiame medyje pagal kilmę yra Lietuvos pilietis? Ir tik jis vienintelis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, liks ir Lietuvos Respublikos piliečiu“?!

Jau vien šito Vincui būtų pakakę prakeikti tokį referendumą. O čia dar kas?.. Taigi biuletenyje parašyta, kad vien Lietuvos pilietybė pagal kilmę – dar ne viskas. Dar negana. Kad ji išsisaugotų, gavus kitos valstybės pilietybę, tau reikia labai pataikyti, kokią kitą pilietybę rinktis. Ta antroji, o gal trečioji (biuletenyje naujų pilietybių skaičius nėra nurodytas), privalo atitikti„europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę“.

Vincas, neabejoju, daugmaž nujaučia, kokių valstybių pilietybės leistų išsaugoti savąją. Bet ką tokiame biuletenyje suvoks kiti jų kaimo žmonės, ypač moterėlės, atėję balsuoti į Kalvariją. Ką jos išmano apie transatlantines integracijas, jeigu tą žodį tik vaikystėje girdėjo, kai jų tėveliai pasakojo apie transatlantinį Dariaus ir Girėno skrydį. Ir net pačioje Kalvarijoje gyvenantiems, oi, kaip sunku bus susiorientuoti. Giliai atsidus Vincas, pirmuosiuose dviejuose biuleteniuose nubrėš po kryžiuką ten, kur iš anksto jo buvo numatyta, apsidairys, ar pro kabinos plyšį kas nors jo nestebi, trečiąjį biuletenį sulenks per pusę ir atsargiai paslėps žipono vidinėje kišenėje. Oriai žengs iš kabinos balsadėžės link ir pirmuosius du iškilmingai nuleis į ją. Ir visiems stebintiems atrodys, kad ten visi trys. O iš tiesų, trečiajį, tą, su transatlantinės integracijos kriterijais, parsineš namo. Gal paskui net padovanos pačios Marijampolės kraštotyros muziejui. Kad būsimosios kartos žinotų, kokio lygio buvo Kalvarijos apylinkių suvalkiečiai, jau 30-aisiais Nepriklausomybės metais gebėję spręsti tokias intelektualias aukštielninkų referendumų mįsles.

Galbūt mudu su Vincu, neakivaidiniu būdu taip postringaudami apie aukštielninkus referendumus, kiek persistengėme. O gal esame tiesiog pernelyg kvaili, kad sugebėtume tą biuletenį suvokti. Galbūt. Tačiau bent jau aš linkęs manyti, kad tokie, kaip mudu, sudarys 80, o gal ir 90 proc. Lietuvos piliečių, ateisiančių į rinkimus gegužės 12-ąją. Tai koks, po velnių, čia referendumas, jeigu Tauta, gavusi teisę spręsti, nežinos ką sprendžia ir ką tai duos jai ir jos Lietuvai? Kas šiandien galėtų duoti garantiją, kad referendumui dėl pilietybės išsaugojimo įvykus ir pavykus, emigracija iš Lietuvos, kurią dažnai įvardiname kaip skaudžiausią valstybės žaizdą, sumažės? O gal padidės, nes išvykstantys jauni žmonės, negausios Lietuvos gausi išeivija, bus tik labiau tikra, kad po tėvų mirties su Lietuvos piliečio pasu mažiau vargs jų palikimą perimdama, žemę ar kitą nekilnojamąjį turtą lengviau realizuos?

Nemanau, kad visas Seimas, palaimindamas tokį referendumą, apie tai negalvojo. Drįstu net įtarti, kad ne vienam Seimo nariui net ir toks biuletenio tekstas buvo visai priimtinas: niekas iš balsuojančiųjų nesupras, už ką jis turi balsuoti ir todėl balsuos „prieš“. Arba kaip Vincas parsineš namo biuletenį. Atminimui. Kad vaikų vaikai, jeigu jų Lietuvoje dar bus likę, žinotų, kokį išmintingą Seimą mes turėjome trisdešimtaisiais naujausios nepriklausomybės metais.

Epilogas

…O aš gavoju apie Daivą ir Norą. Motiną ir dukrą. Susipažinome praėjusios Dainų šventės Folkloro dienoje. Sereikiškių parke prie vieno stalo kirtome bulvinius blynus. Motinai Daivai gal per 30 metų, Norai – gal aštuoneri. Abi tautiniais rūbais. Ir jau taip gražiai apie tuos blynus abi šneka… Klausiu, iš kokio kolektyvo. Iš „Ąžuoliuko“? Tai, kad tokio lyg ir negirdėjau. Iš kokio jūs rajono? Iš Frankfurto prie Maino. Nora jau ten gimusi. Bet tokia gražia lietuvių kalba šneka, kad net mano blynai ataušo…

Tai aš dabar, Daivą ir Norą prisiminęs, ir galvoju… Jeigu referendumas dėl pilietybės išlaikymo neįvyktų ar nepavyktų ir viskas liktų kaip buvę, t.y. pilietybę praradus, ji grąžinama tik išimtinais atvejais, tai Sereikiškų parke tada ir susidūriau su tuo išimtinuoju. Išeivių vaikų nepriekaištinga lietuvių kalba, mano galva, didesnė garantija, kad jie sugrįš į Lietuvą, nei Lietuvos Respublikos pilietybė.

respublika.lt