Gediminas JAKAVONIS. Dvigubos pilietybės referendumo stūmėjai klibina valstybės pamatus

Kitąmet rengiamas referendumas dėl dvigubos pilietybės nėra toks nekaltas, kokį jį stengiasi parodyti politikai. Jis slepia kur kas rimtesnius dalykus, nei deklaruojamą norą, kad pasaulyje gyventų 4 mln. Lietuvos piliečių.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS, teisininkas Alfonsas VAIŠVILA, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, tautininkas Audrius RUDYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pastaruoju metu girdime politikus daug kalbant apie referendumą. Kai referendumą rengia valdžia, visuomet stengiamasi jį supaprastinti. Šią temą pokalbiui pasiūliusio Egidijaus Bičkausko pastebėjimu, tai yra labai pavojingas dalykas. Kur ir kokie slypi pavojai?

 E.BIČKAUSKAS: Svarbiau ne pats referendumas, o tai, kad numatomais pakeitimais kėsinamasi į Konstituciją, į pačius valstybės pamatus. Šioje situacijoje referendumas tampa įrankiu. Kartais išgirstu teiginį: „Tokią Lietuvą jūs kūrėte“. Gal ir kūrėme tokią, kokia rutuliojasi. Bet iki to momento, kai paliečiami konstitucinės valstybės pamatai. Tada, kai aš pamatau kėsinimąsi į tuos konstitucinius valstybės pamatus, sakau: „Ne, tokios Lietuvos, kurioje galima taip paprastai pakeisti mūsų konstitucinius pamatus, aš nekūriau“. Turiu galvoje paskutinį Referendumo įstatymo pakeitimo projektą, kurio siūlomi pataisymai gali pakeisti pagrindines Konstitucijos nuostatas. Man tai atrodo šiurpu. Jei tokia iniciatyva pasiseks, bus tik „pirma kregždė“, vėliau bus ir daugiau „kregždžių“. Jeigu mes kalbame apie Lietuvą kaip apie nepriklausomą, demokratinę valstybę, tai yra dalykas, kuris turi būti itin saugomas. Čia yra atviras pasikėsinimas į Lietuvos valstybės pamatus. Bent jau aš taip vertinčiau.

G.JAKAVONIS: Šį pasiūlymą teikė Gediminas Kirkilas, Ramūnas Karbauskis, Rita Tamošunienė, Juozas Bernatonis, Linas Linkevičius… Jums tai nieko nesako?

 V.BUDNIKAS: Mūsų politinis elitas yra be stuburo. Jis yra vykdytojas, jis jaučia konjunktūrą. Jei nebūtų jų, būtų kiti, kurie vykdytų diktuojamas sąlygas. Tai yra asmenys, kurie pataiko į konjunktūrą, nutaikytą prieš nacionalines valstybes ir prieš mūsų Konstituciją. Jeigu kalbėtumėm apie Konstituciją, pritarčiau gerbiamam Egidijui. Konstitucija yra ardoma sistemingai. Nėra abejonių, kad po vieno straipsnio bus peržiūrėti kiti – kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, kad Konstitucija yra vientisas, tiesiogiai taikomas aktas, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta ir t.t. Jeigu mes įsileidžiame tokią nuostatą, kad galime pakeisti vieną straipsnį, vadinasi, visuomenės sutartis yra iš esmės sulaužoma. Visuomenė, leidžianti tai daryti, iš esmės susitaiko su tuo, kad tą visuomenės sutartį, kas kaip norės, tas taip tampys. Šiuo atveju politikus galima palyginti su vagimi. Jeigu jis kartą pavogė, vogs ir toliau. Čia nebus moralinis imperatyvas, kad reikia sustoti, kad vieną Konstitucijos straipsnį pakeis ir daugiau nieko nedarys. Aš iškart sakau, kad tikrai darys. Pavyzdžiui, yra 38 straipsnis, kur parašyta, kad šeima yra kuriama santuokos būdu. Daug diskusijų vyksta apie partnerystės institutą. Mes juk žinome, kad partnerystės instituto negalima įtvirtinti, kol nepakeisi Konstitucijos. Jei pažiūrėsime į daugelį Konstitucijos straipsnių, pamatysime, kad juos verčia keisti pagal konjunktūrą, pagal poreikį. Laikomasi ne to, ką nusprendė signatarai, balsavę už Konstituciją. Yra grupelė įtakingų Europos Sąjungos politikų, kuriems tarnauja ir mūsų politikai. Mūsų Konstitucija bus laužoma ir trupinama, tuo nereikia net abejoti.

G.JAKAVONIS: Jūs, gerbiamas Alfonsai, nevengiate pareikšti kitokios nuomonės. Mums stojant į Europos Sąjungą, vienas iš įsipareigojimų buvo panaikinti mirties bausmę. Jūs tuo metu buvote vienas iš tų, kuris teigė, kad šito nereikėtų daryti. Kokie būtų jūsų pamąstymai šiuo atveju?

 A.VAIŠVILA: Manau, šiandien mums svarbu ne tiek reikšti savo nuomones, kiek analizuoti realią situaciją, kuri yra susijusi su mūsų teisinės valstybės likimu. Dabar apie teisinę valstybę imta kalbėti labai neapibrėžtai. Štai Europos Sąjunga pareiškė Vengrijai ir Lenkijai priekaištus, kad teisėjų pensinį amžių sutrumpinus iki 65 metų, bus pažeistas teisėjų nepriklausomumo principas, tarsi nukentės visa teisingumo vykdymo sistema. Gerbiamieji, jeigu pensinio amžiaus riba tampa principiniu teisės klausimu, mes visiškai nežinome, kas yra teisinė valstybė. Teisinė valstybė yra ne įstatymo viešpatavimas, nors pas mus ir Europoje nuolat kalbama apie įstatymo viršenybę. Apie įstatymo viršenybę esame ne tik girdėję, bet ir taip gyvenę, todėl žinome, kaip elgėsi hitlerinė Vokietija, kaip Sovietų Sąjunga. Įstatymas yra teisinis, jeigu jis atitinka teisę. Teisė remiasi principiniu fundamentiniu teiginiu, būtent visų subjektų lygiateisiškumu. Jeigu piliečiai inicijuoja referendumą, jo įgyvendinimo tvarka, jo propagavimas yra vienoks. Bet jeigu referendumą inicijuoja Seimas, tai jau kyla klausimas, kad galbūt reikia referendumo įstatymą ir konstitucinę normą keisti, siekiant lengviau įgyvendinti norimus tikslus. Matome, kad čia mes susiduriame su vienokiu ar kitokiu lygiateisiškumo principo ignoravimu. Tokiu atveju, apie teisę nėra ką kalbėti. Referendumas yra tiesiogiai susijęs su demokratija ta prasme, kad padeda įgyvendinti mūsų Konstitucijos antrą straipsnį, sakantį, kad suverenitetas priklauso Tautai ir Tauta sprendžia. Konstitucijos devintame straipsnyje yra aiškiai įtvirtinta – viskas sprendžiama referendumu. Čia mes susiduriame su tokia situacija, kad vienas straipsnis teigia, o kitas straipsnis toje pačioje Konstitucijoje siekia užblokuoti, kad Tauta savo teise spręsti svarbiausius valstybės ir Tautos klausimus negalėtų pasinaudoti.

G.JAKAVONIS: Ne tik Seimas ar Vyriausybė, bet visa „dvaro rūmus“ aptarnaujanti žiniasklaida prisideda prie to referendumo skelbimo, viską pateikia tik iš gerosios pusės. Niekas net nesvarsto, neišnagrinėja iki galo, ar čia yra gerai, ar blogai.

 A.RUDYS: Svarstyti bijoma todėl, kad rimtai svarstant reikia diskutuoti. Vadinasi, pirmiausia turi pasisakyti tribūna, galvojantys kitaip, ne tik tie, kurie nori tam tikro rezultato ir turi politinę galią. Galbūt kitaip galvojančių argumentai yra verti dėmesio. Pirmiausia mes matome tai, kad Europos Sąjungos lyderiai, kurie šiuo metu turi lemiamą politinę galią, tiesiog siekia Europos Sąjungą padaryti federacine valstybe. Kitaip sakant, kad būtų vieninga valstybė. Didžiausia kliūtis šiame kelyje yra nacionalinės valstybės, kurios dar tebeturi savo Konstitucijas ir kuriose tos nacionalinės valstybės išlikimas paprastai yra deklaruojamas ir teisiškai ginamas. Seniai pastebėjome, kad Lietuvoje šiuo metu realią politinę galią turi tos politinės jėgos ir tie politikai, kurie yra viešai matomi ir tie, kurie viešai nematomi, tačiau faktiškai aptarnauja šį Europos Sąjungos lyderių siekį. Pats ryškiausias pavyzdys – Europos Konstitucijos svarstymas ir priėmimas. Svarstymas – rašyčiau kabutėse todėl, kad jokio svarstymo nebuvo. Lietuva pirmoji pasisakė už šią Konstituciją ir apsijuokė, nes kitos valstybės, kitos tautos, pasirodo, savo suverenitetą ir savo valstybingumą gina stipriau. Nuo mes turėtume pradėti. Stodami į Europos Sąjungą, savo Konstituciją nuleidome į žemesnį lygį. Buvome priversti ir labai sėkmingai padarėme pakeitimus straipsniuose, kurie nereikalauja referendumo, pavyzdžiui, dėl žemės pardavimo. O reikalai, susiję su daugybinės pilietybės klausimais, yra esminis žingsnis, siekiant sunaikinti nacionalinę valstybę.

 G.JAKAVONIS: Gerbiamas Egidijau, esate teisininkas, kartu ir diplomatas, tad pažvelkime, kas pasaulyje darosi? Mes prisirišę prie Europos, bet šiemet teko lankytis Kinijoje ir pastebėjau, kad, palyginti su šia šalimi, mes atrodome „dinozaurėjantys“. Ten mačiau besivystančią ekonomiką, didelį pakilimą. Yra Amerika, yra Rusija, tarp kurių vyksta tokie žaidimai, kad mums išsaugoti savastį kažin ar įmanoma.

E.BIČKAUSKAS: Palietėte labai sudėtingą temą. Aš galiu tik pasakyti, kad jūs ką tik įvardijote dalį pasaulio galybės: Kinija, JAV, Rusija. Jeigu kalbame apie Europos ateitį, aš nežinau, kokia ji turi būti. Būkim biedni, bet teisingi, ar gali Lietuva kaip valstybė konkuruoti su šiais galybės centrais? Negali. Bet aš nemanau, kad dėl šių galios centrų turime aukoti savo pamatinius principus ir esu įsitikinęs, kad ir Europos Sąjunga gali egzistuoti mums nepaaukojant savo pamatinių principų. Kalbėdami apie referendumą dėl pilietybės, užduokime sau klausimą, kam mums reikalingi tie 4 mln.? Dėl statistikos? Ar dėl pilietybės ir valstybės turinio? Esu įsitikinęs, kad tik dėl statistikos. Referendumas, atrodo, bus dėl pilietybės ir dėl Seimo narių skaičiaus. Mano galva „neišneša“: vien tik referendumu mes didiname balsuotojų skaičių, o tuo pačiu referendumu mažiname juos aptarnaujančių. Aš nematau logikos, nes vienas kitam prieštarauja. Kada klausimas liečia gyvybinius Lietuvos interesus, neabejoju, kad visų politinių jėgų pastangomis dalyvaujančių referendume bus. Bet kai nėra tos būtinybės… Kita vertus, tie, kurie nedalyvauja referendume, taip pat išreiškia savo nuomonę, nes jie nemano, kad šis klausimas svarbus. Aš nematau tikslo kėsintis į konstitucinius pamatus, tuo pačiu sukeliant nepagarbą pačiai Konstitucijai.

G.JAKAVONIS: Ar nebus taip, kad sumažinus Seimo narių skaičių, ateityje politiniam elitui bus dar paprasčiau žaisti savo sugalvotus žaidimus?

V.BUDNIKAS: Solidi valstybė savo santykius su istorija saugo, gerbia, laikosi. Pavyzdžiui, JAV per šimtą metų jų Konstitucija mažai pakito. O pas mus per trisdešimt metų padarytas toks kratinys… Svarbiausia, kad tai padarė Konstitucinis Teismas, paimdamas į savo rankas Konstitucijos interpretacijas. Jeigu žiūrėsime į savo teisinę sistemą, reikia matyti visumą. Pavyzdžiui, Teritorijų planavimo įstatymas, kaitaliojamas su kiekviena valdžia, su kiekvienu logistiniu interesu, su verslo grupių interesais. Pas mus viskas kaitaliojama pagal kažkieno poreikį. Priėjome prie to, kad pagal poreikį reikia keisti ir Konstituciją.

Jeigu kalbėsime apie grėsmes, kurios kyla iš Europos Sąjungos, pirmiausia mes turėtumėm aiškiai įvardyti, kad pati Europos Sąjunga mums nėra grėsmė. Grėsmė yra jos kaita, kuria kryptimi ji juda. Pati Europos Sąjunga mums yra gėris ir mes turėtumėm dėti visas pastangas išlaikyti ją tokią, kokia buvo iš pradžių kuriama. Turime kalbėti konkrečiai, tiksliom pavardėm, kaip ir apie mūsų iniciatyvas. Mes dažnai sakome „valdžia“. Valdžia yra įvairi, bet yra konkretūs žmonės. Reikia kalbėti apie tuos konkrečius žmones, kurie inicijuoja, kurie tai daro. Pradžioje jūs minėjote, kas inicijavo tas įstatymo pataisas. Reikia dar labiau akcentuoti, kad žmonės pamatytų ir suprastų, kas yra kas. Atrodo, kad viskas vyksta nepriklausomai nuo mūsų. Tačiau nuo mūsų labai daug kas priklauso. Kalbėdami apie referendumą, turime suprasti, kad tai nėra dvigubos pilietybės klausimas, tai yra daugybinių pilietybių klausimas. Įteisinus dvigubą pilietybę, nebėra mechanizmo, kuris sukontroliuotų trečios arba ketvirtos pilietybės klausimą. Valstybė negali sukurti tokio mechanizmo. Tokiu atveju Lietuvos pilietybė netenka savo reikšmės. Kita vertus, jeigu lietuvis gyvena kitoje valstybėje, kaip jis atliks pareigas mūsų valstybei. Apie tai mūsų viešojoje erdvėje diskusijų visiškai nėra. Dar labai svarbus klausimas – apie pilietybės paveldėjimą. Jeigu piliečiai, turintys Lietuvos pilietybę, gyvena kitose šalyse ir gimsta jų vaikai, tai jie paveldi tėvų pilietybę? Iki kurios kartos? Lietuvos pilietybė netenka savo prasmės.

A.VAIŠVILA: Mums ir visai Europos Sąjungai yra būdingas liberalizmas, o liberalizmu yra suinteresuotas didysis kapitalas, kuris nori laisvų sienų, būti nevaržomas, visur pirmauti ir dominuoti. Žmogaus teisės suskyla į tris lygmenis: žmogaus teises, piliečio teises ir tautybių teises. Europa remiasi žmogaus teisėmis apskritai, tad tautybių nėra, yra biologinis žmogus. Pavyzdžiui, tautinis žmogus yra konkretizuotas tam tikroje erdvėje. O čia iškeliami biologiniai interesai, todėl visi žmonės yra lygūs, iš to išeina ir sienų atvirumas. Taip išeina, kad Europos Sąjunga rūpinasi žmonėmis apskritai. Tokiu atveju, nacionalinių valstybių visai nėra. Į pirmą vietą turi iškilti teisės. Apie pareigas dabar nekalbama, nes pareiga yra ne tik mūsų teisių riba, bet ir artimojo pripažinimas ir savo interesų derinimas su artimu. Kai teisės pirmauja, vadinasi, žmonių santykiuose pirmauja agresyvumas ir reikalavimas. Vokietijoje mes matome pabėgėlius. Ten sukurta tokia problema, kad Angela Merkel, man atrodo, vokiečių tautai pakenks daug daugiau nei Adolfas Hitleris. Tas svetimtaučių integravimas į visuomenę kelia Vokietijoje didelius neramumus. Praktika rodo, kad nė viena valstybė nėra sukūrusi patikimo ir efektyviai veikiančio integravimo mechanizmo. Lietuvoje matome lenkų problemą. Lenkai Lietuvoje gyvena seniai, tačiau ar mes galime sakyti, kad juos integravome? Jie kelia įvairius reikalavimus, kurie kertasi su Konstitucija. Jie sako, kad yra Lietuvos piliečiai, tačiau tai, kad Konstitucijoje nurodyta, jog pavardės turi būti rašomos pagal lietuvių rašmenis, šitas dalykas, jų teigimu, pažeidžia lenkų teises. Formuojasi piliečiai, kurie dėl savo etinio savitumo pasiruošę nepriimti Konstitucijos visa apimtimi ir tai kelia neišsprendžiamus konfliktus.

Pažiūrėkime į Europos Parlamentą, ar jis atstovauja kuriai nors valstybei? Jis atstovauja gyventojams. Jeigu mūsų europarlamentarai atstovautų Lietuvai, tikriausiai Valdemaro Tomaševskio nebūtų Europos Parlamente. Europos Sąjunga atstovauja teritorijos, kuri vadinama Lietuva, gyventojams, bet ne valstybei. Norima pabrėžti, kad tautinės valstybės yra nepageidaujamos. Jos laipsniškai yra ignoruojamos. O jeigu nėra valstybės, tai nėra kam kontroliuoti. Mes dabar kalbame apie teises ir pareigas, bet kas gali pareikalauti pareigų vykdymo? Jeigu nėra valstybės, tai tauta yra pasmerkta.

G.JAKAVONIS: Arvydas Juozaitis, iškėlęs savo kandidatūrą į Lietuvos prezidentus, manau, vienintelis iš pretendentų kalbės apie Tautą. Vytautas Radžvilas, A.Juozaitis, labai tautiškai nusiteikę politikai, buvo tie, kurie buvo liberalų sąjūdžio kūrėjai. Po tarybinio muštro atrodė, kad viskas labai gerai, tačiau žmonės greitai „atsikando“. Kas čia per metamorfozės – žmonės norėjo išsilaisvinti, bet greitai pamatė, kad tas grynas liberalizmas nėra toks geras?


A.RUDYS: Žmonės, kurie analizuoja situaciją, mato pasekmes ir sugeba keisti savo elgesį pagal tai, kas įvyko. Prisiminkime tuos 1989-1990 metus. Visiškai nesupratome, kaip funkcionuoja kapitalistinės visuomenės. O kai pamatėme, tuomet daug žmonių pakeitė savo mąstyseną, supratimą tiek apie liberalią politikos kryptį, tiek apie socialdemokratinę ir pan. Dėl to nereikia smerkti žmonių. Aš laikausi principo, kad vieną kartą gyvenime galima suklysti.

Kai jūs uždavėte klausimą apie galių centrus, tai aš galvoju, kad mums reiktų pradėti situacijos analizę nuo nacionalinių interesų apibrėžimo. Aš asmeniškai manau, kad pats svarbiausias, pirminis nacionalinis lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės interesas šiuolaikiniame pasaulyje – išlikti. Čia nekalbama apie plėtotę iki 4 mln. Klausimas toks: ar po 50 metų bus Lietuvos Respublika kaip valstybė, ar jos nebus. Ar bus lietuvių Tauta kaip tokia, kuri istoriškai yra subjektas, ar jos išvis nebus, arba bus kokių nors gyventojų kratinys. Dar kartą pabrėšiu, kad Tautos išlikimas yra didžiausias pirminis nacionalinis interesas. Vėliau eina antro lygio nacionaliniai interesai, kurie reikalingi, kad būtų realizuotas pirmasis. Tai yra organizacinis pagrindas. Net jei dėl istorinių aplinkybių būsime priversti susilpninti valstybę ir nuvesti ją iki provincijos būsenos, vis tiek turi išlikti galimybė tam tikru istoriniu momentu ją atkurti. Ką tai reiškia? Mūsų antro lygio nacionaliniai interesai turi būti siekis, kad Lietuvoje lietuvių nemažėtų. Antra, kad Lietuvoje nemažėtų lietuvių procentas, nes nuo to priklauso politinių sprendimų tam tikru momentu galimybė. Trečias dalykas, kad Lietuvos teritorija nemažėtų. Ketvirta, kad nesiaurėtų lietuvių kalbos funkcionavimo sfera, nes šiaip ar taip lietuvių kalba yra, mano nuomone, pagrindinis Tautą vienijantis dalykas.

Politinės jėgos, siekiančios pasaulinio liberalizmo įsigalėjimo, nacionalinių valstybių panaikinimo, kol kas sėkmingai lėtai, bet užtikrintai naikina mūsų Tautos galimybes išlikti istorine prasme. Šiuo atveju reikia kalbėti apie tai, kad turime ginti, turime saugoti dabartinę Konstituciją, o ne įvairiausiais būdais, bandydami apgauti Konstituciją, apgauti piliečius ir jos turinį „išvėdinti“. Ateitis šiuo metu yra nenuspėjama. Prieš 20 metų buvo galima prognozuoti ateitį, dabar – ne. Kur Lietuva atsidurs šių galios centrų susidūrime ir kovoje, sunku pasakyti. Jeigu išliks Tautos supratimas, kad ji yra Tauta, jeigu išliks valstybė, nors ir įjungta į Europos Sąjungos konfederaciją, lieka šansas, kad kai didieji centrai tarpusavyje suves sąskaitas, čia liks Lietuva su lietuviais.

G.JAKAVONIS: Nuskambėjo žodžiai, kad labai gerai, jog mes esame Europos Sąjungoje, tik kaip padaryti, kad tas buvimas būtų kaip Tautos išlikimo garantas. Ar mes galime turėti įtakos procesams, kurie vyksta Europoje. Mes prarandame savastį. Kaip keisti Europos Sąjungą, kad ir ji išliktų, ir mes?

E.BIČKAUSKAS: Pas mus per mažai diskusijų apie Europos Sąjungą, apie jos ateitį. Pritariu Audriui, kad pagrindinis mūsų tikslas yra Tautos išlikimas. Tačiau Tautos išlikimo garantas yra valstybė. Valstybės egzistavimo garantas yra Konstitucija. Bet koks pasikėsinimas į pamatines Konstitucijos vertybes yra, mano nuomone, pasikėsinimas į Tautos išlikimą. Todėl aš labai neigiamai žiūriu į tokius panašaus pobūdžio pasikėsinimus. Jeigu tai nekenkia pačiai valstybei, nekelia grėsmės jos išlikimui, tai nejudinkime to akmenėlio, kurį pajudinus, galima sugriauti visą piramidę.

V.BUDNIKAS: Aš gal kiek naiviai pasakysiu, bet vienintelis išsigelbėjimas yra mūsų politinio elito ir verslo elito ambicijos. Estija irgi yra posovietinėje erdvėje. Jų sąlygos buvo tos pačios, o gal net sunkesnės, bet estų Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad estų tauta, kalba ir kultūra yra išsaugojama amžiams. Lietuvoje politikai nedrįsta kelti tokio klausimo, nors galėtų tą įtvirtinti. Pas mus strategijoje „Lietuva 2030“ Lietuva yra išsivaikščiojanti. Priešingai nei estai, mes visiškai kitaip deklaruojame. Tai rodo mūsų politinio elito nuostatą ir jokių pastangų ką nors pakeisti nėra.

A.VAIŠVILA: Aišku, pagrindinis mūsų Tautos tikslas yra išlikimas, o jis yra siejamas su Europos Sąjunga. Juk mes į Europos Sąjungą ėjome ne šiaip „pasipinigauti“, bet užtikrinti savo saugumą, interesų bendrumą. Jeigu mes ir toliau ribosime tautinių valstybių suverenitetą, tai, manau, greičiau sugriausime Europos Sąjungą. Neaišku, kokį išsirinksime prezidentą, tačiau jis turėtų aiškiai ir nuosekliai suvokti, kad reikia stiprinti valstybę, nes dabar valstybėje yra per daug liberalizmo. Valstybė dabar labai daug ko negali, nes yra pažeidžiamos žmogaus teisės. Tie žmonės, kurie yra išvykę iš Lietuvos, nori naudotis valstybės globa, čia gyvenančių piliečių sukurta gerove, bet nenori niekuo prisidėti prie tos valstybės stiprinimo. Yra dvi pagrindinės piliečio pareigos: išlaikyti valstybę ir tarnauti kariuomenėje, t.y. ginti valstybę. Jie nė vienos iš šių pareigų nedeklaruoja.

A.RUDYS: Aš manau, kad mūsų valstybei reikia pirmiausia išsikelti tikslą – kokios Europos Sąjungos mes norime? Aš asmeniškai pasiūlyčiau siekti, kad tai būtų tokia Europos Sąjunga, į kokią mes stojome. Kitaip tariant, tai turėtų būti valstybių sąjunga. Ar galime mes to siekti ir daryti įtaką? Taip, jeigu viduje turėsime politinę valią ir atitinkamą politinę galią tiems, kurie atstovauja mūsų valstybei. Kad mūsų valstybei atstovaujantys žmonės, išvykę į Europos Sąjungą, bendraudami su kitais, prisidėtų prie sprendimų, kurie grąžina mus truputėlį atgal.

respublika.lt