Justina GAFUROVA. Kaip nusipirkti dvigubą pilietybę?

Nors prieš kelias savaites Seimo taip spaustas Konstitucinis Teismas nepasidavė ir pareiškė, kad dvigubą pilietybę galima įteisinti vieninteliu būdu – referendumu, užsienio lietuviai ir pritariantys politikai ėmė regzti planus, kaip padėti referendumui tapti realybe. Keliamos idėjos referendumą organizuoti dvi, o ne vieną dieną, pasirinkti patogią datą, kaip, pvz., prezidento rinkimai, ir gal net spėti įteisinti elektroninį balsavimą.

Tokie valdžios atstovų siūlymai skamba mažų mažiausiai nesąžiningai. Dar 2014 m. piliečių iniciatyva surengtas Žemės referendumas kažkodėl nebuvo nusipelnęs išskirtinių teisių. Negana to, kad iniciatoriams surinkus daugiau nei reikiamą skaičių parašų buvo visaip stengiamasi išbraukti kuo daugiau parašų, pačiam referendumui galiausiai buvo parinkta ne itin palanki data – birželio 29 d., kai dauguma žmonių atostogauja. Be to, prieš pat referendumą buvę ir esami politikai ėmė raginti žmones boikotuoti referendumą ir prie balsadėžių visai neiti.Kažkodėl šį sykį nebuvo taupoma referendumo organizavimui ir jo nepasivarginta sujungti su kitais rinkimais, kaip daroma įprastai. Priešingai – pasirinktas pats atostogų įkarštis. Tačiau stojimo į ES referendumui taip pat buvo rasta galimybių skirti net dvi dienas. O kad rinkėjų nepritrūktų, buvo dalijami masalai – skalbimo milteliai ir alus.

– Ar normali praktika demokratinėje šalyje, kai skirtingų idėjų referendumams taikomos skirtingos organizavimo sąlygos?
– „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininko Vytauto BUDNIKO.

– Žinoma, nekyla net abejonių, kad vieni referendumai Lietuvoje ribojami, o kitiems sudaromos palankios sąlygos, kaip ir šiuo atveju matant, kokie yra siūlymai dėl dvigubos pilietybės referendumo.

Bet pirmiausia reikia suprasti, kad per mažai išdiskutuotas ir pats keliamas klausimas, dėl kurio siūlomas referendumas. Nepamirškime, kad tik paskelbus referendumo datą prasidėtų ir agitacinė kampanija, o šiuo metu vis dar neaišku, ar mes kalbame tik apie dvigubą pilietybę. Juk jei piliečiui leisime įgyti dvi pilietybes, turėsime leisti įgyti ir trečią ar ketvirtą. Ar trečią pilietybę iš jo atimsime?

Kitas klausimas, kokias garantijas suteiksime dvigubą pilietybę įgijusių tėvų vaikams ir anūkams? Jie turės teisę į pilietybę ar jau nebe? Regis, taip pradedame tiražuoti pilietybę neatsižvelgdami į nieką. Šis klausimas turi daug painių teisinių aspektų, apie kuriuos mes visiškai nekalbame.

Be kita ko, kalbėdami apie piliečio teises turėtume nepamiršti, kad kartu su teisėmis yra ir pareigos. Turime labai konkrečiai nustatyti, kokios pareigos tenka gyvenantiems Lietuvoje, ir kokios tiems, kurie gyvena užsienyje, turintys vieną, dvi ar net penkias kitų šalių pilietybes ir dar norintys būti Lietuvos piliečiais. Ar nėra taip, kad užsienyje gyvenantys piliečiai neįgyja pareigų mokėti mokesčius mūsų valstybėje ir ją ginti, tačiau įgyja teisę į turtą, valstybės teikiamas lengvatas ir čia sukurtą gerovę. Kol kas apie tai jokios diskusijos nėra, yra tik emocinis fonas, neva reikia gelbėti Tautą, nes ji nyksta. Nors žmogaus teisių požiūriu pirmiausia reikia žmones gelbėti ne todėl, kad jie pasirinks kitų šalių pilietybę, o kad jie iš viso nebėgtų iš Lietuvos.

– Kodėl politikai, užuot pabandę bent įsivaizduoti, kaip veiktų nauja pilietybė, jau kone puola ieškoti referendumo datos?

– Nes tai ir yra siauri politikų, o ne rinkėjų interesai. Mūsų valdžiai, kuriai tenka rūpintis mūsų gyventojais, ta emigracija yra net naudinga. Juk su visa emigracija emigruoja ir visos socialinės problemos, tokios kaip nedarbas ar žmonių aprūpinimas. Valdžiai situacija palengvėja, o kai kurie emigrantai dar ir siunčia pinigų į Lietuvą. Tad trumpalaikiu etapu emigracija valdžiai labai naudinga. Bet ilgalaikėje perspektyvoje, kai visi išsiveš savo vaikus ir senelius, niekas pinigų čia nebesiųs, o čia liks tik senstantys pensininkai.

Bet dvigubos pilietybės klausimas šių problemų neišspręs, tai tik gelbėjimosi ratas valdžiai išlikti valdžioje. Nes emigrantai, kurie gyvena užsienyje, jau mažai besidomi mūsų vietinėmis problemomis. Jiems tiesiog patinka pati dvigubos pilietybės idėja, kuri juos pamalonina, tad natūralu, kad turėdami teisę jie balsuos už tuos, kurie šią idėją ir siūlo. Šioje situacijoje įžvelkime daugiau politinių siekių. Visai ne dėl emigrantų sprendžiamas šis klausimas, o dėl politinių partijų reitingų, dėl partijų lyderių išlikimo. Įsivaizduokite, jei apie 1 mln. lietuvių gyvena užsienyje, šie balsai yra aukso vertės. Gal jie visi ir nebalsuotų, bet jei balsuotų bent pusė, įsivaizduokite, koks tai svertas vienai politinei jėgai rinkimuose. Štai kur šio klausimo esmė. Tačiau likusieji Lietuvoje bus laikomi antrarūšiais žmonėmis. Kitaip ir nepavadinsi. Jiems lieka tik pareigos ir socialinė atskirtis.

– Ar dvi dienas organizuojamas referendumas tikrai gali priartinti prie galimybės, kad būtų surinktas reikalingas balsų skaičius?

– Jeigu visuomenė bus klaidinama, net ir organizuojant referendumą dvi dienas visuomenė gali pasiskirstyti į netolygias stovyklas. Ir tos dvi dienos gali niekuo nepadėti. Juk pagal dabartinį Referendumo įstatymą turi ateiti ne mažiau kaip 51 proc. rinkėjų, kurie beveik visi turėtų balsuoti už dvigubą pilietybę. Nes įstatyme nustatyta, kad turi būti ne atėjusių į balsavimą dauguma, o rinkėjų, kurių yra beveik 2 mln., dauguma. Žinant, kad ligi šiol daugiausiai būdavo 52 proc. atvykusiųjų į referendumą, net jei 7 ar 10 proc. jų balsuotų prieš, referendumas būtų veltui. Gal dvi dienos bei didžiulė agitacija ir užtikrintų, kad susirinktų bent tas 51 proc., bet užtikrinti, kad jie vienbalsiai pasisakytų už dvigubą pilietybę, man atrodo yra nerealus uždavinys.

– Mes jau kartą dalyvavome dvi dienas trukusiame referendume dėl stojimo į ES, kai rinkėjams buvo dalijami skalbimo milteliai ir alus. Ar tai reiškia, jog valdžiai parankūs klausimai sprendžiami geresnėmis sąlygomis?

– Dabar daug kas su šypsena klausia, kiek reikėtų skalbimo miltelių nupirkti antram tokiam referendumui. Tačiau tuomet visiems labiausiai rūpėjo saugumas ir net su tomis miltelių dalybomis visų mūsų interesai šioje situacijoje sutapo. Tačiau dviguba pilietybė nėra labai svarbi mūsų saugumui. Gal net atvirkščiai – mūsų saugumui atsiranda didelė grėsmė. Pirmiausia dėl to, kad nežinome, kiek pilietybių bus galima turėti, nes Lietuvos pilietybė taip netenka savo juridinės reikšmės, ji nebebus vertybė. Kitas dalykas yra Lietuvos piliečiai iš kitų šalių. Jei mes suteiksime Lietuvos pilietybę užsienyje gyvenantiems lietuviams, turėsime suteikti tokias sąlygas ir kitų tautų atstovams Lietuvoje. Ar mes dėl to tikrai nesusikursime papildomų problemų ir nepadidinsime esamos įtampos? Juk mes negalėsime uždrausti Vilniaus krašto gyventojams įgyti ir Lenkijos pilietybę. Tokiu atveju Lenkija turės teisę rūpintis savo piliečiais, nors jie gyvena mūsų valstybėje. Net sunku įsivaizduoti, kokią Pandoros skrynią galime atidaryti… Tiesa, politikams šios pasekmės visai nerūpi.

– Po sužlugdyto žemės referendumo įstatymuose bent jau atsirado šiokių tokių saugiklių, kurie po kurio laiko pradėti trinti, taip tarsi aiškiai parodant, kad valdžiai Tautos nuomonė nieko nereiškia?

– Mūsų asociacija pirmoji pareiškė, kad Lietuvos piliečiai pirmiausia diskriminuojami dėl išmokų, nors saugikliai panaikinami, kad visi ES piliečiai turėtų vienodą teisę įsigyti žemę. Tačiau įsivaizduokime, kad Vokietijoje fermeris gauna kelis kartus didesnes dotacijas, todėl yra gerokai turtingesnis ir gali įsigyti Lietuvoje žemės pusvelčiui. O lietuviui ūkininkui ši žemė neįperkama, nes jo kitokios dotacijos. Dėl to mes kreipėmės į Europos Komisiją, kad taip pažeidžiama net stojimo į ES sutartis. Komisija atsakė, kad iki 2020 metų tai išsispręs ir viskas bus sulyginta. Tad dabar saugiklius naikina ir, matyt, prasidės kažkokie prekybos žeme reikalai. Žemė nebėra mūsų nacionalinė vertybė, ji jau tampa prekybos objektu. Visa tai mes matome, bet šiam EK spaudimui.

– Kodėl nuolat pasiduodame ne tik Briuselio, bet ir kaimyninių šalių spaudimui, nors tas spaudimas nežada nieko gero mūsų piliečiams?

– Spaudimas politikoje visada buvo ir visada bus. Nebuvo nei vienos epochos ir, matyt, nebus, kad politikai nejaustų kokios nors didžiulės valstybės spaudimo. Tačiau mes turėjome įvairaus rango politikų. Pavyzdžiui, prieškario politikus, kurie sugebėjo atsispirti įvairiems spaudimams, išlaviravo ir atvedė šalį į klestėjimą. Tokioje šalyje žmonės norėjo auginti šeimas ir niekur nebėgo. Dabar mūsų politikai ne tik neieško kompromiso, jie, vos tik gavę signalą, tuojau pat paklūsta. Kai politikų toks požiūris, nereikėtų kaltinti kitų valstybių.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“