Justina Gafurova. Vietoj lietuviško – Peru pasas

renata Povilaityte Peru Renata Povilaitytė su dukra jau kelis mėnesius kovoja dėl galimybės pasigaminti prarastus Lietuvos pasus. Tačiau – bergždžiai. Renatos Povilaitytės asmeninio albumo nuotr.

Tokį sprendimą greitai gali tekti priimti Peru gyvenančiai Renatai Povilaitytei. Ji su dukra jau kelis mėnesius kovoja dėl galimybės pasigaminti prarastus Lietuvos pasus. Tačiau – bergždžiai. Kaistant diskusijoms dėl dvigubos pilietybės, politikai bando įrodinėti, kaip jiems rūpi po pasaulį išsibarstę Lietuvos piliečiai. Renatos praktika rodo, kad į bėdą patekę Lietuvos piliečiai valstybei nerūpi.

Prieš septynerius metus į Peru gyventi atvykusi Renata Povilaitytė ištekėjo, susilaukė dukros. Šeimos atžala auga turėdama dvi pilietybes – Lietuvos ir Peru. Pati Renata sako niekada neplanavusi atsisakyti Lietuvos pilietybės ir nukirsti ryšių su savo tėvyne. Gyvenimas susiklostė taip, kad ji su vyru nusprendė pasukti skirtingais keliais. Deja, skyrybos užsitęs. Prieš kelis mėnesius Renata, norėdama pradėti skyrybų procesą, suprato, kad prarado savo ir dukros Lietuvos Respublikos piliečio pasus. Be dokumento ir neturėdama Peru pilietybės, Renata ėmė ieškoti būdų, kaip pasigaminti naują pasą. Dar rugpjūčio mėnesį Renata kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją ir Lietuvos generalinį konsulatą San Paule, prašydama pagalbos.

„Be dokumentų negaliu pabaigti skyrybų proceso. Neturiu nei lietuviškų, nei Peru galiojančiu dokumentų. Vyras spaudžia užbaigti skyrybas, bet kol mes neišsiskyrę, galiu Peru gyventi ir dirbti neįgydama pilietybės. Po skyrybų turėčiau kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi, bet tam reikalingas pasas“, – „Vakaro žinioms“ pasakojo Renata. Paprasčiausia būtų moteriai grįžti į Lietuvą su specialiu dokumentu kelionei ir užsakyti paso gamybą. Tačiau Peru gyvenančiai vienišai mamai, gaunančiai apie 320 eurų siekiantį atlyginimą, tokia neplanuota kelionė yra finansiškai nepakeliama. Ne ką pigiau kainuotų ir kelionė į Braziliją, kur San Paule veikia Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas.

Pabandžiusi tai paaiškinti institucijoms, Renata sužinojo, kad įstatymuose numatytas būdas užsakyti paso gamybą pačiai neišvykus iš šalies. Konsulinis pareigūnas į Peru, pasirodo, gali atvykti pats. Tačiau ne nemokamai. Pasirodo, konsulinis pareigūnas gali atvykti į Peru abipusiai suderintu laiku. Tokiu atveju dėl konsulinių veiksmų besikreipiantis asmuo privalo įsipareigoti atlyginti su konsulo kelione į konsulinių veiksmų atlikimo vietą susijusias išlaidas ir sumokėti dvigubą konsulinį mokestį. „Konsulinio pareigūno komandiruotės išlaidas sudarytų kelionės lėktuvu iš San Paulo į miestą, kuriame būtų atliekami konsuliniai veiksmai, kaina, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta dienpinigių norma ir nakvynės kaina, jei nakvynė būtų neišvengiama. Be to, asmuo turėtų sumokėti dvigubą konsulinio mokesčio tarifą“, – „Vakaro žinioms“ paaiškino Lietuvos Respublikos generalinio konsulato San Paule trečioji sekretorė Saulė Rasickienė.

Paprašyta įvertinti, kiek tokia kelionė galėtų kainuoti pilietei, sekretorė konkrečios sumos negalėjo nurodyti, tik dar kartą pakartojo, kokias išlaidas reikėtų apmokėti. „Man buvo pasakyta, kad pigiausias skrydis vasario pradžioje kainuotų apie 450 eurų, dar 146 eurai – konsulo nakvynė viešbutyje, 50 eurų – dienpinigiai ir apie 200 eurų pats pasas. Man tai yra didžiuliai pinigai. Gyvename XXI amžiuje, nejau nėra galimybės per bet kurią ES valstybės ambasadą, veikiančią Peru, paimti mano biometrinius duomenis ir užsakyti paso gamybą? Juk Peru yra garbės konsulas, kuris galėtų dalyvauti ir patikrinti duomenų tikrumą. Jis pats man apie tai užsiminė telefonu“, – svarstė Renata.

„Vakaro žinioms“ ėmus domėtis Renatos situacija, paaiškėjo, kad tris mėnesius su institucijomis susirašinėjusi moteris prasitarė institucijoms apie planą kreiptis į žiniasklaidą. Ir ledai pajudėjo. „Gavau laišką iš Užsienio reikalų ministerijos, kad pasą man visgi gali pagaminti ir per garbės konsulą Peru. Tačiau dokumentas būtų be biometrinių duomenų, o išduodamas tik metams. Kodėl apie tai niekas neinformavo iš karto, tik po to, kai pradėjau kalbėti, kad kreipsiuosi į žiniasklaidą. Gali būti, kad mano atvejis nėra vienintelis, tik niekas nenori vargintis. Be to, lieka neaišku, ar pasas be mano biometrinių duomenų bus tinkamas norint susitvarkyti nuolatinio Peru gyventojo leidimą. Kitaip po skyrybų nebeturėsiu teisės gyventi Peru. Ar nėra taip, kad galimybė pagaminti pasą su mano duomenimis, kaip minėjo konsulas iš Limos, visgi yra, tik to niekas nepasako? Juk pasas privalomas man, kaip pilietei, dokumentas. Valstybė įpareigoja jį turėti, tačiau sąlygos jį gauti nesudaromos. Dabartinėje situacijoje man būtų daug lengviau tiesiog atsisakyti Lietuvos pilietybės ir tapti Peru piliete. Nenoriu prarasti Lietuvos pilietybės, net jei reikės dėl to kovoti su institucijomis, turinčiomis ginti piliečius“, – sakė Renata.

***

Interviu su Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariu Povilu URBŠIU:

– Piliečiai reikalingi tik tuomet, kai moka mokesčius, o jei pateko į bėdą – paliekami kapstytis patys?

– Ši situacija yra dar vienas pavyzdys, parodantis, kaip valstybė išsižada savo piliečių. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva iš kitų ES valstybių išsiskiria tuo, kad mūsų žmonės mažiausiai nori save tapatinti su valstybe. Nes piliečiui patekus į bėdą, jis pajunta, kad yra valstybės našta, kuria bandoma nusipurtyti bet kokia kaina.

Štai turime Lietuvos pilietį, kuriam nesugeba padėti. Dar blogiau – iškelti reikalavimai, prilygstantys geležinėms kurpėms, kurias reikia sunešioti. Logiška, kad tokioje situacijoje atsidūręs žmogus iškels sau klausimą, ar Lietuvos pilietybė jam numato tik prievoles, o valstybė jo atžvilgiu neturi jokių įsipareigojimų?

Valstybinės institucijos teikia paslaugas valstybės piliečiams. Bet mūsų valstybėje sistema yra tokia, jog žmogui pasibeldus į valdžios duris pirmiausia jam leidžiama suprasti, kad tai jis, pilietis, neva yra valstybės samdinys. O taip būti neturėtų. Valdžios ir žmogaus santykis yra labai svarbus valstybei. Jis neturi priklausyti nuo to, tas ponas už valdžios durų norės šiandien būti piliečiui geras ar nelabai. Tenka tik apgailestauti, kad eilinį kartą galime prarasti žmogų, kuris vis dar tiki Lietuva ir vis dar nori būti Lietuvos Respublikos piliečiu.

– Ar mums neturėtų rūpėti kiekvienas mūsų pilietis?

– Normalioje valstybėje kiekvienas pilietis yra svarbus ir kiekvieno piliečio bėda yra valstybės bėda. Nežiūrint į tai, kokio amžiaus tas pilietis ir kokio dydžio pajamas jis gauna. Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiui patekus į bėdą, bus sukeltos visos institucijos, kad jam padėtų.

Tačiau valstybėse, kur dominuoja partijų ar valstybinių institucijų diktatas, žmogaus problema tampa mažiau reikšminga nei institucijos interesai. Lietuvoje per daug įsigalėjęs institucinis totalitarizmas, pavertęs žmogų sraigteliu. Procedūros sukuriamos taip, kad institucijos interesas visada yra svarbesnis už žmogaus interesus. Vietoj to, kad mes sudarytume sąlygas žmogui didžiuotis, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, mes liepiame jam prisiderinti prie institucijos poreikių, o ne atvirkščiai. Be to, imama matuoti, kas tai per žmogus, prašantis pagalbos, koks yra jo socialinis statusas ir pan. Tikiu, tokioje pačioje situacijoje atsidūrus Seimo nario dukrai ar sūnui, ko gero, ir pats konsulas rastų galimybių, kaip atvažiuoti nereikalaujant apmokėti viską iš piliečio kišenės.

Aš suprantu, kad mes neturime galimybių išlaikyti konsulų Lotynų Amerikoje, bet kodėl mums nekyla klausimas, kaip mes užtikrinsime savo piliečiams paslaugas, kurias privalome teikti. Konsulo funkcija yra atstovauti valstybei. Valstybė ir yra jos piliečiai, o ne ministerija.

– Vykstant diskusijoms apie dvigubą pilietybę, politikai nuolat tikina, kad jiems rūpi emigravę piliečiai. Praktika rodo, kad tai melas, išvykusius mes jau nurašėme?

– Daug kalbama apie dvigubos pilietybės referendumą, bet tai neišspręs problemų. Man atrodo, politikų rūpestis dėl emigrantų, bandant juos paguosti dviguba pilietybe, yra veidmainystė. Argi dviguba pilietybė privers valstybę labiau gerbti savo piliečius? Pirmiausia mums reikėtų pradėti gerbti savo piliečius taip, kad jie ir nenorėtų turėti antros pilietybės. Jeigu mes gerbiame savo piliečius, turime realizuoti jiems teisę kurti savo valstybę.

respublika.lt