Lukas Radžiūnas, Mantas Kuncaitis. Išsižadame savo brolių ir seserų užsienyje?

Nepaisant to, kad teisė išlaikyti Lietuvos pilietybę buvo išrinkta viena iš trijų „šimtmečio idėjų Lietuvai“, skepsio šiai idėjai yra labai daug – tai vienareikšmiškai neprisideda prie tautos vienijimo. Atidžiai stebint viešąją erdvę, darosi aišku, kad abejonių ir baimių yra daug, paprasčiausiai, dėl to, kad dvigubos pilietybės klausimu vykstančios diskusijos apsiriboja paviršutiniškais ginčais bei kaltinimais ir baigiasi be vaisių – aiškiai nesuformuluojami atsakymai į rūpimiausius klausimus.
Taigi, norėdami šioje diskusijoje įvesti racionalumo ir aiškumo, čia trumpai atsakysime į kelis esminius klausimus bei paneigsime mitus, tam tikras baimes, o galbūt ir išprovokuosime naujus klausimus, į kuriuos taip pat būtinai turėsime rasti atsakymus. Tačiau iš pradžių trumpai prisiminkime, kodėl maža tauta atsidūrė tokioje situacijoje, kad turime milijoną lietuvių užsienyje ir Lietuvos pilietybės išsaugojimas tapo aktualia tema tokiai didelei daliai žmonių. Ši tema asmeniškai liečia išvykusius po 1990 m. kovo 11 d. bei jų vaikus (na ir netiesiogiai kiekvieną Lietuvos šeimą). Taigi iš esmės kalbame apie savo išeiviją, kuri susidarė per paskutinius 28-erius metus. Absoliuti dauguma išvykusiųjų po Nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos išvyko ieškodami geresnio gyvenimo. Sovietų Sąjungos žlugimas ir sienų į laisvą Vakarų pasaulį atsivėrimas buvo tarsi stebuklas – visi drąsesni, ištroškę naujų patirčių, mokslų, neturėtų galimybių, naujų iššūkių, neturintys arba nebijantys kalbos barjero, galėjo pabandyti pasinaudoti atsiradusia nauja galimybe. Tačiau didelė dalis lietuvių emigravo ne iškart po Nepriklausomybės atgavimo, o praėjus geram dešimtmečiui – Lietuvai tapus ES, NATO nare ir pilnaverte Vakarų bendruomenės dalimi. Visgi išvykstančiųjų motyvai iš esmės nepasikeitė ir dėl to kaltos visos mūsų pačių rinktos valdžios (vadinasi, mes patys) nuo pat pirmų Nepriklausomų rinkimų. Nesugebėjome sukurti tokios Lietuvos, kurioje oriai galėtų gyventi visi, kurie dirba. Lietuviai verslūs, darbštūs, tad, kai už savo darbą negauna deramo atlygio, valstybei sumokėdami solidžius mokesčius, o nori išlaikyti vaikus, jiems suteikti pilnavertį gyvenimą, geresnį, nei turėjo patys, viena iš galimybių tampa emigracija. Ir šia galimybe pasinaudojo didelė dalis lietuvių. Ar galime juos dėl to kaltinti? Ar galime dėl to kaltinti emigravusių lietuvių užsienyje užaugintus vaikus? Taigi, trumpai prisiminę pagrindinę prielaidą susiklosčiusiai demografinei situacijai, grįžkime prie rūpimų klausimų, susijusių su pilietybės išsaugojimo teise. Jau kuris laikas stengiamės performuluoti visuomenėje ydingai keliamą klausimą „kam jiems reikalinga ta Lietuvos pilietybė, jei patys nusprendžia gauti kitos valstybės pilietybę?“. Tokiu klausimu minėti lietuviai netiesiogiai pavadinami valstybės išdavikais, patys pasirinkę nebūti lojaliais Lietuvai. Bet ar tikrai sprendimas priimti pilietybę valstybės, kurioje susikūrei gerbūvį, reiškia, kad nesi lojalus Lietuvai? Atsakykime į klausimą – ar Lietuvai reikalingi jos piliečiai? Ar mums, broliai ir seserys, reikalingi mūsų broliai ir seserys ar mes išsižadame jų? O gal vis dėlto mylime savo tautiečius, nepaisant jų gyvenimo sąlygų nulemto pasirinkimo gyventi svetur?

O dabar apie žadėtus klausimus ir mitus. Lietuvos pilietybės niekas neatima, jos atsisakoma savo noru. Šio teiginio šalininkai turi omenyje, kad lietuviai, gaudami valstybės, kurioje gyvena pilietybę, patys atsisako Lietuvos pilietybės, nes juk žino, kad kartu turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę yra draudžiama. Tačiau tai labiau primena sovietinį „savanoriškai per prievartą“ principą. Juk ne kas kitas, kaip tie užsienio lietuviai ir šaukiasi pagalbos! Juk būtent jie prašo sudaryti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę, nes nenori jos atsisakyti! Norėdami saugumo jausmo, socialinių garantijų ar dėl kitų priežasčių siekdami kitos valstybės pilietybės, lietuvišką pasą dažnai atiduoda per ašaras. Niekas iš lietuvių Lietuvos pilietybės neatsisako savo noru, priešingai, su ja atsisveikinama emocingai.
Ar turintiems dvigubą pilietybę nereikės tarnauti kariuomenėje? Kurią šalį jie gintų karo atveju? Paprastas bekompromisis atsakymas – žinoma, kad jaunuoliai turi tarnauti (ar dalyvauti dabar vykstančioje šaukimo loterijoje) Lietuvos kariuomenėje vienodomis sąlygomis su gyvenančiais Lietuvoje. Vengiantiems kariuomenės taikomos sankcijos, nepaisant to, kiek pilietybių turi ar kurioje šalyje gyvena. Žiniasklaidoje pasirodo emigrantų „grasinimų“, kad jei reikės tarnauti Lietuvos kariuomenėje, geriau atsisakys Lietuvos pilietybės. Tokie atvejai vienetiniai ir neatspindi bendro vaizdo, tačiau visi turi pasirinkimo laisvę. Prieš atsakant į klausimą, kurią šalį karo atveju gintų pilietis, turintis abiejų kariaujančių šalių pilietybes, reikia priminti, kad ne vieną pilietybę galės turėti tik mūsų Vakarų sąjungininkėse šalyse gyvenantys piliečiai. Taigi karo tikimybė su šiomis šalimis yra artima nuliui (o jeigu taip ir atsitiktų, žinoma, kad Lietuva tokiomis sąlygomis visus piliečius turi traktuoti tik, kaip savo piliečius), o būti agresyvių Rytų valstybių piliečiais ir kartu Lietuvos piliečiais galimybės nebus.
Emigrantai nemoka mokesčių Lietuvoje, už juos sumokame mes, gyvenantys čia. Pirmiausia, prisiminkime, kodėl, apskritai, mokame mokesčius – tam, kad gautumėm tam tikras viešąsias paslaugas, pavyzdžiui, apšviestas gatves ir šaligatvius, tvarkingas viešas vietas ir pan.

Taigi, jeigu išeiviai Lietuvoje negyvena, kaip suprasti, kad mokesčius už juos moka gyvenantys čia? Sakysite, o kaip su pensijomis? Kiekvienas dirbantysis sau pensiją kaupia ir paskui ją gauna būtent iš tos valstybės, kurioje mokėjo mokesčius. Tiesa, kai kurių valstybių lietuviai susiduria su paradoksalia situacija – jeigu būdami pensijoje nori gyventi Lietuvoje ir gauti pensiją iš tos valstybės, kurioje ją kaupė, turi turėti tos šalies pilietybę, tačiau gaudami tos šalies pilietybę, netektų Lietuvos pilietybės. Taigi taip užkertamas kelias namo senjorams, norintiems savo senatvę praleisti gimtinėje – Lietuvoje, nepaisant to, kad nei Lietuva, nei Lietuvoje gyvenantys piliečiai pensijos mokėti šiems senjorams neturėtų. O galbūt, sakydami, kad mes mokame už emigravusiuosius, jūs turite galvoje, jog mes mokame už jų sveikatos apsaugą? Jei taip manote, vis dėlto, klystate. Visi piliečiai (ir ne tik piliečiai), mokesčius mokantys ne Lietuvoje, bet medicinines paslaugas gaunantys Lietuvoje, už jas turi atsiskaityti lygiai taip pat, kaip ir prekybos centre už duonos kepalą, t.y., valstybė (o tai reiškia – jūs) už išvykusiųjų sveikatos apsaugą nemokate. Tiesa, yra atvejų, kai emigravusieji grįžta, kad, pavyzdžiui, jiems atliktų tam tikras chirurgines operacijas, tačiau net ir tokiais atvejais už šias operacijas pagal Europos Sąjungos įstatymus sumoka ta valstybė, kurioje žmogus moka socialinio draudimo įmokas. O tai reiškia, kad valstybė ar medicinines paslaugas teikiančios įstaigos gauna papildomas pajamas, kurių negautų, jei šie žmonės į Lietuvą neatvyktų. Beje, kasmet emigrantų perlaidos į Lietuvą sudaro nemenką dalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto (apie 3 proc), maža to, kai kurie išeiviai uždirbtus užsienyje pinigus investuodami Lietuvoje sumoka tiek mokesčių, kiek dažnas, gyvenantis Lietuvoje, nesumoka per visą savo gyvenimą. Maža to, didelė dalis užsienyje gyvenančių tautiečių grįžta į Lietuvą atostogauti, taigi ir pirkti Lietuvoje teikiamų paslaugų bei produktų. Tai reiškia valstybei sumokamą pridėtinės vertės mokestį ir akcizą, kuris, kaip jau minėjome anksčiau, nebūtų sumokėtas, jei šie žmonės neatvyktų į Lietuvą. Tačiau paklauskime savęs – ar pilietybė tikrai turi būti skirstoma ir atimama pagal tai, kas, kiek ir kokių mokesčių sumokėjo? O ką daryti su tais, kurie mokesčių nemoka gyvendami Lietuvoje? O su tais, kurie yra sumokamų mokesčių rekordininkai? Ar taip jie tampa lygesni tarp lygių? Juk ne.
Tęsiant apie investicijas – mūsų išeiviai yra sukūrę verslus, padarę įspūdingas karjeras, užmezgę vertingus kontaktus su užsienio įmonėmis. Mes galime tai išnaudoti pritaikydami jau išrastus diasporos pritraukimo metodus, kuriuos pritaikė, pavyzdžiui, Airija, per užsienio lietuvius galime pritraukti investicijas į Lietuvą, kurios sukurs naujas darbo vietas. Ir čia kyla retorinis klausimas – ar valstybei (mums) būtų lengviau pritraukti išsaugojusį Lietuvos pilietybę ar jos netekusį užsienio lietuvį?
Norint Lietuvos pilietybę galima susigrąžinti greitai. Visų pirma, šio argumento šalininkai, panašu, į teksto pradžioje keliamą klausimą, ar atsižadame savo brolių ir sesių, atsako – taip. Taip, mums gaila, kad lietuviai (įskaitant ir tuos, kurie Lietuvoje nugyveno ne vieną dešimtmetį, o tada emigravo) turėtų ir Lietuvos, ir kitos šalies, kurioje gyvena, pilietybę. Na, o Lietuvos pilietybės atkūrimo tvarka užsienio piliečiams (lietuviams – užsienio valstybių piliečiams, kurie emigravo po 1990 m. kovo 11 d.) nėra tokia ir lengva – reikia surinkti dokumentus, įrodyti savo kilmę, laukti 9 mėnesius, kol komisija priims sprendimą dėl pilietybės atkūrimo, tai taip pat kainuoja pinigus. Galiausiai, esminio požiūrio į mūsų tautiečius nekeičia ir nekeistų netgi tuo atveju, jei pilietybės „susigrąžinimo“ procesas būtų lengvesnis.
Dviejų valstybių mylėti negalima. 1949 m. birželio 14 d. Vyriausiasis Lietuvos išsilaisvinimo komitetas, besikuriant Pasaulio lietuvių bendruomenei, priėmė Lietuvių Chartą, kuri, Seimo ratifikuota 1999 m., tebegalioja iki šiol. Lietuvių Chartoje tryliktu straipsniu teigiama: „Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui.
„Dviejų valstybių mylėti gal ir negalima (o kas galėtų paneigti, kad galima?), tačiau yra tokių atvejų, kai žmogus myli Lietuvą, nes ten gyvena jo draugai, šeima, sieja tradicijos, ten yra jo gimtinė, namai, į kuriuos svajoja ir planuoja vieną dieną grįžti, tačiau jau daugelį metų gyvena kitoje valstybėje, kurioje įgijo išsilavinimą, padarė karjerą, moka mokesčius, sukūrė šeimą, vadovaujasi tos valstybės įstatymais ir dalyvauja viešame gyvenime. Taigi, kaip tokiu atveju gali nerūpėti ir ta valstybė, kuri daugelį metų yra žmogaus kasdieniai namai? O kai rūpi, nori prie jos ir prisidėti, pavyzdžiui, balsuodamas rinkimuose, o gal ir kandidatuodamas pats. Ar tai blogai? Priešingai, tai ne tik ne blogai, tačiau ir yra pavyzdinis pilietiškumas. Tačiau dar nereiškia, kad aktyviai dalyvaudamas kitos valstybės gyvenime žmogus nustos domėtis Lietuva, jos aktualijomis, nedalyvaus rinkimuose. Tokie piliečiai, kurie balsuoja rinkimuose ir dalyvauja visuomeninėje Lietuvos veikloje, tai daro ne dėl to, kad nuspręstų, kaip mes čia turime gyventi, o dėl to, kad taip pat jaučia atsakomybę už savo Tėvynę, į kurią kada nors planuoja grįžti. Tie, kurie čia grįžti neplanuoja, nepergyvenkite, rinkimuose ir nebalsuoja, ir nieko už mus, gyvenančius čia, nesprendžia – galime prisiminti, koks yra emigrantų dalyvavimo rinkimuose procentas. Apibendrinant norėtųsi palinkėti, kad diskutuodami apie teisės išsaugoti pilietybę argumentus už ir prieš, nepaskęstumėm detalėse, antraeiliuose klausimuose. Tai dažnai užgožia šios idėjos esmę ir siekį – suvienyti po pasaulį pasklidusią lietuvių tautą. Kurkime prielaidas grįžti. Grįžti, net jei tai įvyks ir ne dabar, o po 10 metų. Netgi jei tai padarys ne patys emigrantai, o jų vaikai ar vaikaičiai, kurie jau turės Lietuvos pilietybę ir teisinį ryšį su Lietuva, tačiau šias prielaidas kurkime ir saugokime savo piliečius. Neišsikapokime tarpusavyje – vienybės ir taip trūksta. Lukas Radžiūnas yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Tautininkų frakcijos pirmininkas, Mantas Kuncaitis – Jungtinės Karalystės Lietuvių bendruomenės valdybos narys
15min.lt