Paulius Gritėnas: Be sutarimo dėl dvigubos pilietybės gali nelikti Lietuvos

Praėjusią savaitę Seime užgimė dar viena iniciatyva plėsti dvigubos pilietybės galimybes. Konservatorių siūlymą parėmė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, paremti žada ir premjeras Saulius Skvernelis. Toks solidarumas demonstruoja augantį suvokimą, kad be dvigubos pilietybės Lietuvos demografinė padėtis bus dar sudėtingesnė. Nepaisant parlamentui neįtikėtino politinio solidarumo (daugiau nei 110 parašų), entuziazmą greitai panaikino prezidentė Dalia Grybauskaitė, priminusi, kad Konstitucinis Teismas dar 2013 metais išaiškino, jog dvigubos pilietybės instituto plėtimas gali vykti tik referendumo būdu. Šiuo metu dviguba pilietybė leidžiama tik tiems piliečiams, kurie išvyko iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo, ir jų vaikams bei anūkams, tačiau nėra suteikiama išvykusiems nepriklausomybės metu. Taip pat numatytos išlygos, kad dvigubą pilietybę išlaikyti gali užsienyje gimę vaikai, jei kitos šalies pilietybę įgijo gimdami, taip pat tie, kurie kitą pilietybę įgijo automatiškai per santuoką su kitos šalies piliečiu. Jei dvigubos pilietybės įstatymas nebus pakeistas, Lietuvai gresia rimtas nukraujavimas.

Po Jungtinės Karalystės „Brexit“ proceso dalis ten įsitvirtinusių lietuvių gali būti priversti rinktis, kurios valstybės piliečiais jie nori likti. Ekonominės ir socialinės gerovės svertai kryps į Jungtinę Karalystę. Apie referendumo dėl dvigubos pilietybės būtinybę 2015 metų pavasarį kalbėjo tuomet augančių partijos reitingų į viršų keltas liberalų lyderis Eligijus Masiulis. Tačiau nei tuomet, nei vėliau realus veikimas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo referendumo būdu neįvyko. Nacionalinį susitarimą siūlanti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga užsimena, kad toks referendumas galėtų įvykti kartu su prezidento rinkimais. Tai reiškia, kad maždaug po dvejų metų, 2019 metų pavasarį. Emigracijos mastai, kaip rodo statistika, nemažėja, o laikas priimti sprendimus senka.

Pirmuoju žingsniu gelbėjant demografinius rodiklius turėtų būti ne iliuzinis gimstamumo didinimas ar emigracijos mažinimas. Šias problemas dažniausiai sprendžia socioekonominiai veiksniai ir valdžios sprendimų bei veiklos tęstinumas. Pirmiausia reikia užtikrinti galimybę, kad tie žmonės, kurie bus priversti rinktis, turėtų galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę. Pirmiausia reikia užtikrinti galimybę, kad tie žmonės, kurie bus priversti rinktis, turėtų galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę. Tuo pat metu, kad Lietuvos pilietybė būtų lengviau prieinama tiems, kurie savo ateitį sieja su mūsų šalimi. Parlamente pademonstruotas solidarumas žadina viltį, kad dvigubos pilietybės idėja jau pradedama suprasti ne kaip grėsmė, o kaip galimybė. Išoriniai priešai bus žymiai mažiau baisūs, jei leisime išsaugoti pilietybės ryšį tiems, kurie priversti pasirinkti. Įvairių apklausų duomenimis, šiek tiek daugiau nei pusė lietuvių teigiamai vertina dvigubos pilietybės įstatymo plėtimą, tačiau referendumo sėkmei užtikrinti teks dar ir sulaukti daugiau nei 50 proc. rinkimų teisę turinčių lietuvių aktyvumo. Likus dvejiems metams iki galimo sprendimo, būtina dvigubos pilietybės idėją ir jos būtinybę pradėti aiškinti jau dabar. Neabejotina, kad prieš tokią idėją sukils uždaros ir tautinės valstybės iliuziją puoselėjantys veikėjai. Kaip ir žemės pardavimo referendumo atveju, bus daug gąsdinimų ir spekuliacijų apie galimas grėsmes, neskaitant net paties siūlymo formuluočių ir nežiūrint visų įterpiamų saugiklių. Stebint tai, kad net didžiųjų partijų pirmininkų rinkimai vargiai sulaukia 50 proc. aktyvumo, kyla nerimas, kad lietuviai ne tik netaps politiškai aktyvesni, bet svarbius sprendimus gaubs abejingumas ir abstraktus nusivylimas viskuo, išreiškiamas politiniu nedalyvavimu. Dvigubos pilietybės galimybių plėtimas jau dabar turėtų solidarizuoti ne tik politikus, bet ir kitų visuomenės sluoksnių atstovus. Dvigubos pilietybės galimybių plėtimas jau dabar turėtų solidarizuoti ne tik politikus, bet ir kitų visuomenės sluoksnių atstovus. Įsivėlus į ankstesnių nesutarimų nulemtas diskusijas, prarasime brangų laiką ir dar kartą numarinsime svarbų klausimą. Globaliame pasaulyje nacionalinės ir vienos pilietybės valstybės idėja yra gražus artefaktas, kurio išsaugojimas gali kainuoti pačios valstybės sunykimą. Kuo greičiau priprasime prie britų lietuvių ar Lietuvos britų, tuo greičiau galėsime pereiti prie kitų demografijos problemų sprendimo. Be to, griežtas dvigubos pilietybės suteikimo traktavimas atbaido ir tuos, kurių tėvai, seneliai ar proseneliai išvyko iš Lietuvos prieš Nepriklausomybės praradimą. Dalis šių žmonių mielai atkurtų savo ryšį su Lietuva, tačiau dėl nežinomybės nėra nusiteikę atsisakyti gimtosios šalies pilietybės. Galiausiai, pilietybės siejimas tik prie tautybės nebeatspindi kultūrinės, kalbinės tikrovės. Tautiškumas ir pilietiškumas nėra tapačios ir, tiesą sakant, žvelgiant į bet kurį Lietuvos istorijos periodą niekada nebuvo tapačios sampratos. Patriotiškas pilietis ir lietuvis nebūtinai privalo būti čia gimęs ar augęs tik lietuviškoje kultūrinėje aplinkoje. Toks pats patriotiškas ir aktyviai dalyvaujantis pilietis jis gali likti ir išvykęs gyventi į kitą pasaulio valstybę. Būtent tokie argumentai jau dabar privalo garsiai skambėti viešojoje erdvėje ir įtikinti skeptiškai ar piktdžiugiškai nusiteikusius lietuvius, kurie nenori įsileisti atvykstančių ar grįžtančių arba įtariai žiūri į išvykusius. Kad ir kaip bežiūrėtume, dviguba pilietybė šiame istorijos etape ir šioje modernioje tikrovėje yra Lietuvos ateities pagrindas. Atidėliojamas klausimo sprendimas atsisuks prieš mus pačius.

KOMENTARAI:

Arnas Dalinkevičius „Pirmuoju žingsniu gelbėjant demografinius rodiklius turėtų būti ne iliuzinis gimstamumo didinimas ar emigracijos mažinimas. Šias problemas dažniausiai sprendžia socioekonominiai veiksniai ir valdžios sprendimų bei veiklos tęstinumas.“ Pritariu dvigubos pilietybės idėjai, bet nesutinku su šiuo autoriaus teiginiu. Valdžios sprendimų ir veiklos tęstinumas veda į augančią emigraciją, ne į jos mažėjimą. Turi būti labai aktyviai analizuojamos klaidos ir ieškoma naujų sprendimų, galinčių pakeisti emigracijos tendencijas ir valstybės požiūrį į jos pilietį.

jonas krutulis Yurek Valiukevich is kur tokios mintys – susaudyti? zmones isvaziavo, nusprende kad jiems ten geriau, gavo tu saliu pilietybes ir tegul sau ilgai ir laimingai gyvena. kas nori but Lietuvos pilieciu, tokiu lieka bet kur, jam keliu pasu nereikia ir nieks is ju lietuvisko nesiruosia atimineti. kam tas sarkazmas? i save paziurekit …

Mindis Albis Surado problema …… Dviguba pilietybe galetu suteikti visiems kurie yra isvyke ir gyvena kitose salyse … O kad tai priestarauja Lietuvos Konstitucijai tai is pirsto laustas dalykas. Lietuvos Konstitucija veikia Lietuvos Respublikoje o ne uzsienio salyse Taigi padarytu isimti gyvenantiems uzsienyja ir jokiu problemu nebebutu O Lietuvoje gyvenantiems dvigubos pilietybes net nereikia ………

Arūnas Teišerskis. Daugelis čia komentuojančių nelabai suvokia apie ką kalba. Diskusija apie „dvigubos pilietybės suteikinėjimą visiems“ nieko bendro su aptariama problema neturi. Niekas nesiūlo suteikinėti kažkam Lietuvos pilietybę. Esmė yra ta, kad tie žmonės, kurie nuo tokios tvarkos nukenčia, jau turi Lietuvos pilietybę nuo gimimo. Ir jie jau yra iš tų 3 milijonų tarpo. Tik išvažiavo gyventi ir dirbti į užsienį. Kalbama ne apie Lietuvos pilietybės suteikimą, o apie atiminėjimą. Apie tai, kad mūsų valstybė pati savo įstatymais atiminėja pilietybę iš jau esamų piliečių. Taip sunaikindama net galimybę, kad tas žmogus (ar jo vaikai) turės kokią nors motyvaciją sugrįžti į tą šalį, kuri iš jo atėmė teisę vadintis tos šalies dalimi. Ar tikrai į J. Karalystę, Airiją ar Vokietiją po Kovo 11-osios išvykę žmonės, dėl gyvenimo aplinkybių nusprendę imti gyvenamosios šalies pilietybę, yra daug didesnė grėsmė nacionaliniam saugumui, nei, pvz., prieš Kovo 11-ąją į buvusias Sovietijos šalis gyventi persikėlę tautiečiai, kurie dabar gali pasiskelbti tremtiniais ir teisėtai turėti Rusijos, Baltarusijos ar Kazachstano pilietybes lygia greta su Lietuvos? Nes pirmiesiems teisė pasilikti Lietuvos pilietybę yra uždrausta, o antriesiems – mielai prašo. Pastarieji, pasirodo, neturės problemų suderinti įsipareigojimus Lietuvai su įsipareigojimais tų šalių, kurios Lietuvą atvirai traktuoja, kaip priešišką. O štai įsipareigojimai demokratiškoms Europos šalims kategoriškai trukdys atlikti pareigą Lietuvą – bet ir tai tik tada, jei išvažiavai po Kovo 11-osios. Nes jei išvažiavai anksčiau – voila, niekas niekam netrukdo! Čia tik vienas iš pavyzdžių, kurie parodo tokio teisinio kalambūro, koks dabar veikia, absurdiškumą.

15min.