Vakar Seimas labai pasistengė, kad pagausėtų Lietuvos piliečių ir rinkėjų gretos. Tiesa, ne Lietuvoje, o emigracijoje. Nors Konstitucija numato, kad dviguba pilietybė gali būti tik reta išimtis, Tautos išrinktieji beveik vieningai balsavo už tai, kad užsienyje gimusiems lietuvių kilmės vaikams ji būtų užtikrinta. Ar jie galės pretenduoti tapti Seimo nariais, prezidentais, ar privalės tarnauti Lietuvos kariuomenėje, vykdyti kitas piliečio pareigas? Šiandien parlamentarams tai nerūpi.
Dovana emigrantams
Seimo palaimintos Pilietybės įstatymo pataisos reiškia, kad gimusieji mišriose šeimose ir užsienio valstybėse, kur pilietybė įgyjama gimstant, lietuvių vaikai automatiškai išsaugos ir Lietuvos pilietybę. Pagal iki šiol galiojusią įstatymo nuostatą tokie asmenys, sulaukę 21 metų, turėjo pasirinkti pilietybę, o pasirinkę svetimą, lietuviško paso netekdavo.
„Tai žingsnis į didesnę Lietuvą, pažangesnę Lietuvą, kuri yra atvira visam pasauliui“, – džiūgavo Liberalų frakcijos seniūnas Eligijus Masiulis, kurio kolega Arminas Lydeka inicijavo įstatymo pataisas.
Prieš porą metų skelbtais duomenimis, kas šeštas lietuvaitis gimsta emigracijoje.
„Apie 700-800 tūkst. lietuvių gyvena įvairiose pasaulio valstybėse, kuria šeimas, gimsta vaikai, ir lengva ranka atiminėti ten gimusiems lietuvių vaikams jų pilietybę, mano galva, yra nesąžininga, nes esame maža Tauta“, – aiškino E.Masiulis.
Tiesa, parlamentaras truputį sutirštino spalvas, nes Lietuva iš emigrantų pilietybės neatiminėja – žmonės savo noru tampa kitų šalių piliečiais, o Konstitucija vienodai galioja visiems.
Tačiau liberalai neslepia, kad kitas žingsnis bus panaikinti Konstitucijoje esančius apribojimus dėl dvigubos pilietybės tai kartai, kuri į užsienį išvyko po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Tai įmanoma tik piliečių referendumu pakeitus Konstituciją, tačiau Pasaulio lietuvių bendruomenė ir dvigubos pilietybės šalininkai Seime jo purtosi ir kelia įvairias sąlygas: švelninti Referendumo įstatymą, įteisinti elektroninį balsavimą, ir kt.
Paminta Konstitucija?
Vienintelis iš balsavime dalyvavusių 89 Seimo narių, balsavęs prieš automatinį dvigubos pilietybės suteikimą iš nepriklausomos Lietuvos emigravusiųjų vaikams, „darbietis“ Mečislovas Zaščiurinskas teigė, kad įstatymo keitimas yra amoralus, nes taip bandoma apeiti Konstituciją, kad nereikėtų rengti referendumo.
„Iš Seimo siunčiama žinia – nevykdykite Konstitucjos, ieškokite įvairių būdų, kaip ją apeiti ir pasiekti savo egoistinių tikslų, – piktinosi parlamentaras. – Visi suprantate, kad kiekvienos šalies pilietybė turi savo vertę. Amžinatilsį Š.Kalmanovičius turėjo net 4 pilietybes, ir jam buvo labai patogu, kai reikėjo susigrąžinti turtą, spręsti kitus klausimus. Bet pilietybė yra šventas dalykas, įsipareigojimas savo Tėvynei, o ne siekis iš to turėti naudos. Tokiu įstatymu mes žeminame tuos savo piliečius, kurie lieka čia ir gyvena sudėtingomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis.“
Įžvelgia klastą
Latvijos pilietybės atsisakęs buvęs Seimo narys, dabartinis Biržų rajono meras Valdemaras Valkiūnas įsitikinęs, kad įstatymo pataisą inicijavę liberalai siekia visiškai kitų tikslų – prisidengdami patriotizmo lozungais, iš tikrųjų pučia į ES ir pasaulio globalistų dūdą, esą tautinės valstybės pasmerktos išnykti, o žmonės tampa „pasaulio piliečiais“.
„Jie nesako atvirai, kad naikina Lietuvos valstybę, veikia užsimaskavę, ir žmonėms, puoselėjantiems patriotinius jausmus, atrodo viskas gerai. Kaip psichologas galiu pasakyti, kad planas, kaip paveikti mūsų sąmonę ir pasąmonę ir patriotizmo idėjas transformuoti globalizmo naudai, veikia. Bet kur mūsų kiti politikai, kurie gina Lietuvos nacionalinius interesus, mūsų valstybę? Ar jų jau nebėra, gal jie užspausti, pridusinti, o gal nesupranta, kas iš tikrųjų vyksta?“ – stebėjosi V.Valkiūnas.
Jis apgailestavo, kad pilietybės reikalus politikai tvarko chaotiškai, paskubomis, nėra kompleksinio ir racionalaus požiūrio.
„Kodėl nevyksta rimtos diskusijos, pavyzdžiui, apie tai, kokioje kariuomenėje tas „dvigubas“ pilietis tarnaus, kurią valstybę gins – ar tą, kuri pirma paskelbs mobilizaciją, ar tą, kurioje gyvena?“ – pašnekovas vardijo problemas, kurios turėtų rūpėti ir patiems emigrantams, pageidaujantiems dvigubos pilietybės.
Jo įsitikinimu, žmogus turi žinoti, ką jo vaikas ar anūkas privalės daryti, įgijęs Lietuvos pilietybę – ar jis turės būti pasirengęs sėsti į lėktuvą ir atvykti į Lietuvos šauktinių kariuomenę, karinius mokymus? Kokių sankcijų jis gali sulaukti, jeigu nevykdys prievolės – gal jį Lietuva susiieškos per Interpolą ir pasodins į areštinę?
„Viskas pagrįsta emocijomis – lietuvių trūksta, rinkėjų trūksta, tai sudaroma galimybė jų pagausinti, – ironizavo V.Valkiūnas. – Bet ar mums reikia tokių piliečių, kurie lietuvišką pasą nori turėti tik savo reikalams tvarkyti ar kaip kolekcionieriai?“
Prof. Vytautas RADŽVILAS, filosofas, Sąjūdžio pirmeivis:
Toks įstatymas toliau griauna Lietuvos valstybingumą, nyksta pačios valstybės idėja. Argumentavimas, neva lietuvių ir Lietuvos piliečių būsią daugiau, yra grynas savęs apgaudinėjimas ir akių dūmimas kitiems. Akivaizdu, kad tokiu įstatymu norima bent iš dalies paslėpti katastrofiškus 25 metus Lietuvoje vykdytos ekonominės ir socialinės politikos padarinius. Lietuvių tauta taip sparčiai nenyko niekada per visą savo istoriją, nebent išskyrus ypatingų badmečių ir marų laikotarpį.
Palaikoma iliuzija, kad tauta ir valstybė nenyksta. Bet visiškai akivaizdu, kad priėmus tokį įstatymą pilietybės institutas praranda reikšmę, nes galima būti šalies piliečiu visiškai realiai nebūnant susaistytam su savo valstybe ir nevykdant pilietinių pareigų. Nuo šiol Lietuvoje atsiranda ypatingos rūšies diskriminacija: piliečiai, kurie vykdo piliečių pareigas, ir piliečiai, kurie panorėję naudojasi tik piliečio teisėmis.
Tai vienas klastingiausių kada nors priimtų sprendimų. Nes iš tiesų daugeliui žmonių, taip pat, manau, ir politikų, kurių dauguma nėra itin raštingi, labai nelengva iš karto suvokti tą paslėptą logiką, kuri glūdi už tariamai gražaus ir naudingo veiksmo. Reikia bent jau minimalaus įžvalgumo suvokti, kad tariamas išvykusių lietuvių įtraukimas į tautą ir valstybę per tokį įstatymą tikrovėje yra priešingas veiksmas, kuriuo tauta ir valstybė galutinai naikinama.
Būtent tokios popierinės pilietybės plitimas yra tų, kurie svajoja apie pasaulį be tautų ir nacionalinių valstybių, idealas. Kitaip tariant, tokia efemeriška pilietybė yra suvokiama kaip labai efektyvus ištautinimo ir išvalstybinimo įrankis, nes jis veikia kaip savotiška pereinamoji grandis tarp tikros pilietybės ir tapimo vadinamuoju pasaulio piliečiu.
Beje, šis Pilietybės įstatymo priėmimas ypač tragikomiškai atrodo, kai Europoje vyksta tragiški įvykiai. Juk vadinamieji terorizmo aktai aiškiai rodo, kad su svajonėmis apie pasaulio piliečius reikėtų kuo greičiau atsisveikinti. Priešingai, šiuo metu radikaliai keičiantis geopolitinei situacijai ir pasauliui įžengiant į netikrumo ir nestabilumo epochą, vienas svarbiausių tikslų turėtų būti savos politinės bendruomenės stiprinimas, konsolidavimas ir, jei reikia, mobilizavimas atremti gresiančius vis didesnius iššūkius.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“