pilietybe

Rasuolė Bauraitė. Emigrantė: „Užtenka akcentuoti tik vienos rūšies išvažiavusius lietuvius“

Written by Biciulystė Siūlo · 7 min read

„Labai liūdna, kad yra skirstoma į „mes“ ir „jie“. „Mes“ – gyvenantys čia, „jie“ – gyvenantys ten. Aš kartais galvoju, kodėl pykstama ant emigrantų, nes tai yra pasekmė, ne priežastis“, – sako Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. Anot jos, nors emigracijoje gyvenantiems tautiečiams labai svarbi dviguba pilietybė, Lietuvoje iniciatyvos spręsti šį klausimą nėra. Dar neaišku, ar įvyks referendumas, taip pat nenuspręsta dėl referendumo formuluočių. Anot D.Asanavičiūtės, jeigu situacija nepasikeis ir neatsiras politinės valios, nemažai emigravusių lietuvių tiesiog atsisakys Lietuvos pilietybės. „Ne vieną atvejį žinau, kai darbdaviai prašo darbuotojų įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę tam, kad būtų užtikrinti, kad darbo jėga, profesionalai nepaliks šalies. Jeigu niekas nepasikeis, kitos išeities nėra. Išsaugoti pasą galimybės neturime“, – teigia ji. Žurnalistės Daivos Žeimytės ir D.Asanavičiūtės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.Jūsų bendruomenė kelia bene daugiausia klausimų apie tai, ar bus referendumas, ar Lietuva pagaliau apsispręs dėl dvigubos pilietybės. Ar to reikia ir kam to reikia? Gal tik emigrantams ir tereikia?

– Dažnai keliamas klausimas, kad to reikia tik tiems, kurie gyvena užsienyje. Bet norisi kartais kalbėti ir apie tai, kad Lietuvai naudinga turėti piliečius, kurie turi galimybę išsaugoti savo pilietybę įgijus kitos šalies pilietybę. Tikriausiai Lietuvai per didelė prabanga prarasti kad ir 50 tūkst. savo piliečių. Mūsų skaičius yra mažėjantis, demografinė padėtis irgi džiaugsmo daug neteikia. Todėl kad ir 10 tūkst. savo piliečių praradimas Lietuvai būtų tikrai didelis. Jau nekalbant apie visas pinigines perlaidas, labdaras, intelektualinį indėlį į Lietuvos visuomeninį, politinį gyvenimą. Jeigu pastebėsime, tikrai daug vadinamųjų dipukų ar tų žmonių, kurie iki 1990 m. išvažiavo ir turėjo galimybę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, tikrai yra nemažai tų, kurie savo jėgomis, visuomeniškumu, pilietiškumu, kultūros, lietuvybės puoselėjimu labai daug prisideda prie dalelės Lietuvos kūrimo toje šalyje, kurioje gyvena. Jie didžiuojasi tuo, kad yra Lietuvos piliečiai.

– Bet jie yra toje šalyje. Išvažiavai – pats kaltas. Reikėjo likti ir kurti pridėtinę vertę savo šalyje.

– Bet migracija nėra naujas dalykas. Lietuviai migruoti pradėjo XVIII amžiuje. Lietuviai migravo ir migruos, Lietuvos ribos kito per amžius, okupacija buvo 6 kartus. Apskritai mūsų valstybė nuolat yra pokyčių kryžkelėje. Dėl to didelė migracija – tik išdava kažkokių veiksmų, kurie vyksta pačioje valstybėje. Kameros ikona 3 nuotr. Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė.

– Bet jūsų sprendimas yra išvykti.

– Be abejonės. Kartais yra tokia sąvoka: kokybiškas santykis su valstybe. Jeigu tu esi pilietis, tavo santykis su valstybe turi būti kokybiškas. Bet kaip mes apibrėšime kokybišką santykį su valstybe, kuris jį kokybiškesnį turi? Ar tas, kuris atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, bet turi teisę balsuoti ir reikšti savo nuomonę? Ar tas, kuris talžo savo vaikus ir taip pat turi teisę balsuoti ir išreikšti savo pilietinę valią? Ar tas, kuris galbūt neteks pilietybės, bet tikrai nepeikia Lietuvos valdžios, – jis pasirinko ne peikti, o išvažiuoti ir savo gyvenimą kurti užsienyje. Tuo labiau nereikėtų labai stipriai akcentuoti tik vienos rūšies išvažiavusių emigrantų, kurie išvažiavo dėl darbo, ekonominės situacijos. Yra be galo daug studijuoti išvažiavusių, susituokusių. Taip, mes kiekvienas darome pasirinkimą, galbūt vienas daro pasirinkimą būti Lietuvoje ir keiksnoti, neiti balsuoti, būti nepatenkintas, kad dar kartą ne tą valdžią išrinko, o kitas išvažiavo ir yra pilietiškai aktyvus.

– Kiek tokių aktyvių yra? Jei paskaičiuotume, kiek emigrantų ateina balsuoti, kai vyksta Seimo rinkimai, jų yra mažai.

– Taip, tikrai nedaug. Bet turint mintyje, kad iki paskutinių Seimo rinkimų ir politikų dėmesys užsienyje gyvenantiems lietuviams buvo absoliučiai minimalus. Turiu pagyrimo žodžius pasakyti politikams, kurie važiavo, kalbėjo su paprastais žmonėmis prieš rinkimus – tai normalu, nes didesnė auditorija yra Lietuvoje. Jeigu balsavo 15–16 tūkst., tai tikrai labai nedideli skaičiai. Todėl neapsimoka važiuoti ir raginti būti pilietiškus.

– Jei kalbėtume apie dvigubą pilietybę ir referendumą, įrodyti, kad emigrantams reikia dvigubos pilietybės, reikia ne politikams, o tautai? Reikia, kad tie, kurie eis ir balsuos, ateitų į referendumą.

– Aš tikrai nemažai važinėjau, buvau ne tik Vilniuje ir Kaune, kalbėjau su Alytaus, Radviliškio žmonėmis. Man sako: kodėl jūs manote, kad mes nusiteikę neigiamai? Tu atvažiavai iš Jungtinės Karalystės, tai, ko gero, kalbėsi apie pilietybę – tai lyg svarbiausias klausimas, nors toli gražu tai ne pats svarbiausias. Gavau daug teigiamų emocijų, žmonės sako: mes už, mes tikrai nesame nusiteikę, gal jūs, gyvenantys užsienyje, turite susidarę klaidingą nuomonę, kad mes Lietuvoje esame nusiteikę prieš jus ir pilietybę. Iš tų paprastų pokalbių aš linkusi tikėti, kad nėra toks neigiamas nusistatymas prieš išvažiavusius. – Jeigu tokia abejonė kyla, vadinasi, neigiamas nusistatymas jaučiamas? – Apskritai labai liūdna, kad yra skirstoma į „mes“ ir jie. „Mes“ – gyvenantys čia, „jie“ – gyvenantys ten. Aš kartais galvoju, kodėl pykstama ant emigrantų, nes tai yra pasekmė, ne priežastis. Kaip ir ligos simptomai, tai rodo rimtesnę ligą ir slopindamas simptomus ar pykdamas ant jų ligos neišsigydysi. Pykdami ant emigrantų mes stovime vietoje. Nuo 2003 m. Pasaulio lietuvių bendruomenė intensyviai dirba pilietybės klausimu, buvo ieškoma formuluočių, būdų, kaip būtų galima, nekeičiant Konstitucijos, leidžiant tam tikras išimtis, nediskriminuojant tų, kurie išvažiavo po 1990 m., turėti dvi pilietybes. Nes jau yra leista vaikams, kurie gimė užsienyje, išvažiavus po 1990 m., turėti dvi pilietybes. Išeina toks tarpas, pilkoji zona, kur išvažiavę suaugusieji po 1990 m. tos galimybės neturi. Tuo metu vaikai, litvakai, palikuoniai tą galimybę turi. Čia irgi išskiriama žmonių grupė, tai lyg diskriminacija.

– Pilietybė nėra kaip žemės sklypas, kurį būtų galima paimti ir paduoti. Čia yra subtilūs dalykai, labai didelė rizika. Sprendimai iki šiol nėra priimti pradedant dėl geopolitinių grėsmių, baigiant tuo, kaip suformuluoti ir kaip referendumą padaryti, kad žmonės ateitų. Ar visuomenė turi pakankamai informacijos?

– Tikrai ne. Yra suteikta labai paviršutiniška informacija, kad pasaulio lietuviai nori pilietybės ir mes ieškome būdų, kaip ją suteikti, arba panaikiname visus būdus, kaip ją suteikti. Viskas, informacija labai paviršutiniška. Nuodugnios diskusijos tikrai iki šiol nebuvo. Taip, yra tam tikros diskusijos su politikais, bendruomenės atstovais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, teisininkais. Tai tarsi diskusijos grupėse, bet visuomenei tos diskusijos nėra viešai parodytos, paviešintos. Diskusijos rakursas labai priklauso nuo prioritetų. Jeigu įteisinti dvigubą pilietybę nėra prioritetas, tada ir nebus dedamos pastangos. Mes prisimename stojimo į Europos Sąjungą referendumą, kokia buvo stipri politinė valia. Per metus laiko buvo suorganizuotas milžiniškas referendumas. Tam buvo ir išlygos, ir didelė agitacinė kampanija, ir daug lėšų tam skirta. Tai rodo aiškų valstybės prioritetų sudėliojimą ir politinės valios buvimą. Sprendžiant pilietybės klausimą norėtume tikėtis politinės valios, tuo labiau kad yra rinkimų pažadai, kiekvienos partijos programose pilietybė yra kaip vienas iš arkliukų, ant kurių dauguma partijų atjojo į Seimą. Emigrantų korta sužaidė jiems kaip bilietas į Seimą. Bet matome, kad tuo veiksmai ir pasibaigė. Taip, pilietybės įstatymo projektą pasirašė 114 narių, tai labai sveikintina ir gražu, bet, Konstituciniam teismui dar kartą išaiškinus, kad tai gali būti keičiama tik referendumo būdu, – vėl tyla, ramybė ir štilis. Tiesa, dabar kalbama apie referendumą kaip vienintelį būdą, bet daugiau kalbama apie patį referendumą, o ne apie jo prasmę. Visuomenė tikrai nėra šviečiama.

– Referendumas turėtų įvykti 2019 m. Manote, įmanoma per metus suspėti, kai nėra nei formuluočių, nei pasiruošimo?

– Formuluočių nėra paskelbta, ar bus referendumas – irgi, todėl niekas negali vykti. Darbai turėtų prasidėti, finansavimas skiriamas tik tada, kai bus paskelbtas referendumas. Mes nesame orakulai ir negalime pasakyti, bus praloštas, ar ne. Tiesiog yra numatymai, analitinis mąstymas. Šansų, ypač kai tiek mažai laiko, suprantu, kad yra mažai. Bet kokia išeitis? Kol kas kitos išeities nėra. Vėl lieka tas pats status quo ir niekas absoliučiai nepasikeitė. – Jungtinės Karalystės lietuviams reikia, kad į klausimą dėl dvigubos pilietybės būtų atsakyta kuo greičiau. Kodėl? – Apskritai dvigubos pilietybės klausimas suaktyvėjo po „Brexit“ referendumo. Mes, čia gyvenantys, labai aiškiai suvokiame, kad mūsų padėtis labai greitai keisis. Koks mūsų statusas bus po Jungtinės Karalystės išėjimo iš Europos Sąjungos, mes nežinojome ir net negalėjome spėti. Po 11 mėnesių numatomas atsiskyrimas ir mūsų statusas jau pasikeičia. Dėl to pilietybės klausimas ypač aktualus, nes tai susiję ir su praktiniais dalykais – mokesčiais už mokslą, galimybe dirbti, sveikatos apsauga, pensijomis. Todėl ypač lietuviams, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje, tai yra labai aktualus klausimas. Ne vieną atvejį žinau, kai darbdaviai prašo darbuotojų įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę tam, kad būtų užtikrinti, kad darbo jėga, profesionalai nepaliks šalies.

– Kitaip sakant, jie atsisakys Lietuvos pilietybės.

– Jeigu niekas nepasikeis, kitos išeities nėra. Išsaugoti pasą galimybės neturime.

Kiek tokių žmonių galėtų būti?

– Neseniai Londono Sičio lietuvių klubas atliko apklausą, ketvirtadalis, apie 1000 žmonių, atsakė, kad Britanijos pilietybę įgytų. Jeigu Jungtinėje Karalystėje gyvena apie 200 tūkst. lietuvių, tai apie 50 tūkst. jų gali atsisakyti Lietuvos pilietybės. Čia preliminariai. Nėra taip paprasta, tu negali atvažiuoti ir jau kitą dieną įgyti pilietybę, yra ilgas procesas, tam tikras laiko tarpas, finansai. Tai nėra taip paprasta ir lengva. Bet žmonės, kurie gyvena čia ir moka kalbą, ko gero, bus patys pirmieji, kurie įsigis Britanijos pilietybę. Ta dalis, kurie yra profesionalai, specialistai, mokantys kalbą, turintys kritinį mąstymą. – Kai kalba mūsų politikai, ypač tie, kurie netiki referendumo idėja, jie dažniausiai akcentuoja emocinį ryšį, kad dviguba pilietybė tikrai nesustabdys emigracijos ir nesugrąžins emigrantų į Lietuvą. Gal dvigubai pilietybei įteisinti tik to emocinio ryšio nepakanka? – Aš girdėjau dar vieną argumentą, kad įteisinus dvigubą pilietybę padidės emigracija. Dar toks nelogiškas teiginys. Ir taip emigracija gana didelė, nors tos galimybės neturime. Kokios nors didelės įtakos emigracijai nematyčiau, bet išlaikyti emocinį ryšį tikrai yra labai svarbu. Daugelio mūsų giminės gyvena Lietuvoje, mes jau ir taip išlaikome emocinį ryšį. Kita vertus, ant kortos pastatytas pasitikėjimas pačia valstybe, nes tuo klausimu kalbama jau daug metų, nieko nedaroma ir tas pasitikėjimas vis dar rusena, kad galbūt mes turėsim tokią dovaną kaip pilietybė. Jeigu tai neįvyks, žmonių nusivylimas gali padidėti. Dabar Seimo rinkimuose matome mažą procentą balsuojančių žmonių, o yra tikimybė, kad jis bus dar mažesnis. Čia viskas susiję su emocija, patirtimi – teigiama ar neigiama, bet mes esame žmonės. Mes visi turime emocijų ir jomis vadovaujamės. – Jeigu jums sakytų: gerai, duodame jums dvigubą pilietybę, bet jūs, kaip piliečiai, įgaunate ne tik teises, bet ir prisiimate pareigas. Ar jūs galite garantuoti už aktyvesnius bendruomenės narius, kad jie iš tiesų bus pilietiški, dalyvaus Lietuvos gyvenime, o ne tik pasiims pasą ir gyvens savo gyvenimą? Nėra tokios garantijos. – Bet kuo mes esame kitokie negu Latvijos piliečiai, Didžiosios Britanijos. Dabar lyg ir Norvegija leidžia, Vokietija. Mes, atrodo, esame išskirtiniai. Latvijoje 2013 m. įstatymu apibrėžta, kuriose šalyse gyvenantys Latvijos piliečiai gali išsaugoti savo pilietybę. Taip, diskusijos buvo didelės, bet priimtas sutarimas ir Latvija turi dvigubą pilietybę su tam tikromis išimtimis. Ir tai nebuvo didelė tragedija. Nei padidėjo emigracija, nei sumažėjo tarnaujančių, atliekančių karinę tarnybą ar mokesčių mokėtojų. Tie siaubai, kad dviguba pilietybė atidarys kelią chaosui, anarchijai, tikrai nepagrįsti. Jie kaip tik žmonių sąmonėje kelia dar didesnį pasipriešinimą. Reikėtų vengti tokių pasakymų, kad jūs ir taip turėtumėte išlaikyti ryšį, kam jums reikia. Tai yra tiesiog netiesa. Mes tikrai nesame kuo nors nei geresni, nei blogesni nei kitų šalių piliečiai, kurie turi galimybę dvigubą pilietybę turėti. Taip pat skaitykite: Įspėja emigrantus: 2 metus neprižiūrėtose kapavietėse bus laidojami jau kiti Lietuvos išeivių nerimas – dėl būsimo dvigubos pilietybės referendumo Į gimtinę grįžtantys emigrantai dažniausiai klausia, ką jiems duos valstybė – Bet Lietuvoje yra žmonių, prieš jus nusiteikusių labai priešiškai. – Žmonių yra visokių ir bus. Neturi visi mąstyti vienodai. Mes gyvenome santvarkoje, kai turėjome mąstyti vienodai. Dabar taip nebėra. Mes turime demokratijos ir laisvės dovaną. Su Europos Sąjunga atėjo ir judėjimo laisvė. Tiesiog žmonės naudojasi ta laisve. Kodėl turime uždrausti šią paprastą, Europos Sąjungos mums suteiktą laisvę? Nereikėtų jos uždrausti. Jeigu norima suvaryti visus atgal į Lietuvą varu, ko gero, nebepavyks. O tiesiog bendradarbiaujant, bendraujant, diskutuojant galima pasiekti kur kas daugiau.

lrytas.lt