Verta prisiminti: dr. Jonas Ramanauskas. Dvi pilietybės – konstitucinė vertybė (2017-07-24, ekspertai.eu)

LR Konstitucinio Teismo 2003-12-30 nutarimą „Dėl Respublikos Prezidento dekreto“, byla Nr. 40/03 jau nagrinėjau 2017-07-16 straipsnyje „LR KT dviejų pilietybių reveransai Seimo idiotizmui“ ir padariau išvadą, kad „LR KT duoti LR Konstitucijos išaiškinimai dviejų pilietybių klausimu yra grubiai sulaužantys LR Konstituciją, antikonstituciniai ir todėl negali būti teisėti, legitimus panaudoti juos LR Pilietybės įstatyme.“

Kadangi dviejų pilietybių klausimas pasidarė labai aktualus net LR Seime, tai tikslinga kritiniu požiūriu įvertinti ir 2006-11-13 LR KT nutarimą „DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“, Byla Nr. 45/03-36/04.Šioje byloje Nr. 45/03-36/04 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismasyra šios sudėties: KT teisėjo Armano Abramavičiaus, KT teisėjos Tomos Birmontienės, KT teisėjo Egidijaus Kūrio, KT teisėjo Kęstučio Lapinsko, KT teisėjo Zenono Namavičiaus, KT teisėjos Ramutės Ruškytės, KT teisėjo Vytauto Sinkevičiaus, KT teisėjo Stasio Stačioko, KT teisėjo Romualdo Kęstučio Urbaičio.

Konstitucinio teismo buvo paprašyta ištirti „ar Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.“

Šio prašymo analizė. Puikiai žinome, kad LR Konstitucija yra priimta 1992-10-25. Konstitucija tai toks aukščiausias įstatymas, pagal kurį susitarėme kaip toliau gyvensime, kokią valstybę kursime. Prašyme matome, kad LR KT yra prašomas aiškinti 1992-10-25 Konstituciją dėl asmenų „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse.“ Kaip žinome, įstatymai, tame tarpe ir Konstitucija galioja tik į priekį, bet ne atgalios, todėl taikyti Konstituciją atgalios ar svarstyti jos taikymą atgalios nėra jokio pagrindo. Dar labiau, LR Pilietybės įstatymas neturi prieštarauti Konstitucijai ir taip pat negali būti taikomas atgalios. Todėl pilietybės požiūriu ką daryti su asmenimis „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse.“ yra pilnai Seimo, įstatymų kūrėjo, kompetencijoje formuluojant atskirą atvejį Pilietybės įstatyme. Atkuriant valstybę ir tęsiant jos gyvenimą po įvykdytos 1940-06-15 okupacijos visiškai aiškus yra kriterijus, pagal kurį turi būti atkurtos piliečių teisės: visų Lietuvos piliečių pilietybės, kurie jas turėjo iki 1940-06-15 okupacijos, turi būti besąlygiškai atkurtos, nes kitaip bus pripažinta okupanto teisė sujaukti mūsų gyvenimus. Visiškai aišku, kad 1920 metų spalio 9-tą Lenkijos įvykdyta dalies Lietuvos okupacija padarė tą kraštą nepriklausomu nuo Lietuvos. Ir tik tie, kurie okupuotame lenkų krašte išsaugojo Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15 galėtų pretenduoti atkurti savo pilietybę atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje.

Jokio prašymo LR Konstituciniam teismui nereikėjo. Reikėjo tik išsiaiškinti, ar pagal tų laikų įstatymus repatrijavę turėjo galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę 1940-06-15 datai.

Taigi stebėkime ką mano apie tai LR KT.

Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais:

„Pareiškėjas teigia, kad pagal šią nuostatą kiekvienas lietuvis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, galės turėti kartu ir Lietuvos Respublikos pilietybę, o lenkams, rusams, žydams ir kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams galimybė turėti dvigubą pilietybę nesuteikta.“

Seimo narių grupė aiškiai rūpinosi dėl tam tikrų aplinkybių iš Lietuvos repatrijavusiais asmenimis. Nes jeigu nebūtų tos skliausteliuose padarytos išimties, tai jokių problemų tikriausiai nebūtų kilę. Tai sprendžiant paminėtą klausimą dėl repatrijavusių asmenų, reikia spręsti klausimą ne dabartinės Konstitucijos atžvilgiu, o tuo laiku galiojusių įstatymų pagrindu. Jeigu repatrijuojantieji pagal tada galiojusius įstatymus neteko LR pilietybės, tai jų Lietuvos pilietybės atkūrimui nėra jokio pagrindo, nes kalba eina tik apie tuos, kurie turėjo LR pilietybę. O atsikūrusi Lietuvos valstybė privalo pasirūpinti tik tais, kurie turėjo Lietuvos pilietybę. Tai esant tokiai situacijai, nesvarbu ar repatrijavo, ar ne, svarbu ar buvo Lietuvos piliečiu iki 1940-06-15. Jeigu repatrijavęs, pagal tų laikų įstatymus, neteko Lietuvos pilietybės, tai apie tokių asmenų pilietybės atkūrimą negali būti ir kalbos. Tokia mano nuostata, požiūris, koncepcija. Paanalizuosime kaip problemą sprendė LR KT.

LR KT nutarimo konstatuojamoji dalis

„Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.“

Su tokia pareiškėjo nuostata, net jeigu ji yra ir teisinga, sutikti negalima todėl, kad teismo „manymas“ turi būti pagrįstas įstatymu. Įstatymu, kuris tada galiojo repatrijavimo laiku. Jeigu repatrijavęs pagal įstatymą neteko Lietuvos pilietybės, tai tada tokie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai negali būti laikomi LR piliečiais. Teismas negali remtis manymu, teismas privalo remtis įstatymu. Berods elementaru?

Byloje Nr. 45/03-36/04 teigiama:

„11.Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 18 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas“ buvo nustatyta:

1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:

1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;

2) įgijus kitos valstybės pilietybę;

3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.

Ką reiškia „LR pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę“? Berods paprasta? Tai antikonstituciška ir štai kodėl. Ogi todėl, kad pagal Konstituciją atskirais atvejais LR pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu. Taigi LR pilietis atskiru atveju įgijęs ir kitos valstybės pilietybę NEGALI netekti LR pilietybės, kadangi tai yra konstitucinė nuostata. Čia nėra pilietybės įstatymo prerogatyva atiminėti LR pilietybę, kai tai Konstitucija leidžia įstatymo nustatytais atskirais atvejais ją turėti. Suprantama, iš kur tokia nuostata atsirado. Toji nuostata atsirado iš Konstitucijos metmenų, kurie buvo tam tikra pagalba kuriant Konstitucijos tekstą. Tačiau Konstitucijos kūrėjai atmetė tą nuostatą, nes jos neįtraukė į Konstituciją. Būtų labai kvaila įtraukti tokią nuostatą į Konstituciją, kai Konstitucija leidžia LR piliečiui įstatymo nustatytais atskirais atvejais įgyti ir kitos valstybės pilietybę. Konstitucijos kūrėjai visgi aiškiai nenorėjo tos nuostatos išplėsti visiems, todėl nurodė aplinkybes, atvejus, kada tai yra konstituciškai leidžiama. Ir tas aplinkybes, atvejus apibūdino kaip „atskirus“. Visai nesvarbu ką kas ir kaip iš Konstitucijos kūrėjų galvojo, kaip suprato žodį „atskiras“, yra svarbu, kad jie tokį žodį įrašė į Konstituciją ir toks įrašytas žodis privalo būti suprastas tik pagal jo žodynuose sunormintą reikšmę. Ir tą žodžio “atskiras” reikšmę yra davęs pats kalbininkas Jonas Jablonskis. Taigi Jono Jablonskio negalima apkaltinti, kad jo žodžio reikšmės apibrėžimui padarė įtaką šiuolaikiniai politikai ar LR KT teisėjai. Tos sunormintos žodžio „atskiras“ reikšmės jau niekas pakeisti negali, taigi tik tai reikšme tas žodis ir turi būti suprantamas ir aiškinamas. Na nebent patenka į teisės šarlatanų rankas, tada viskas galima. Taigi išvada yra paprasta: Pilietybės įstatymo nuostata, kad „LR pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę“ yra antikonstitucinė ir privalo būti pašalinta iš Pilietybės įstatymo.

Net LR KT 2003-12-30 Nutarimo (Byla Nr.40/03) išaiškinimuose teigia: „Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims – piliečiui ir valstybei – atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą.

Todėl kitos valstybės pilietybės įgijimas automatiškai neduoda teisės kam nors atimti LR pilietybę, jeigu „pilietis ir asmuo“, kas reiškia kartu, neatlieka tam tikrų teisinių veiksmų. O kitaip, tai tą situacija tame pačiame nutarime įvertina LR KT taip pat: Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.

Todėl darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo nuostata LR pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę“ yra antikonstitucinė, nes Konstitucija įstatymo nustatytais atskirais atvejais leidžia LR piliečiui turėti LR ir kitos valstybės pilietybę. O jeigu leidžia, reiškia dėl tos priežasties LR pilietybės netekimas (atėmimas) yra antikonstitucinis.

Nagrinėjamame LR KT nutarimo konstatuojamoje dalyje yra taip kalbama:

„Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

Komentuojant tokią nuostatą akivaizdžiai rėžiasi į akis išsireiškimas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus“. Dėl draudimo absoliutumo, kai to absoliutumo ir to draudimo nėra, nes „įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tai yra visiškai nereikia kalbėti apie draudimus ar jų absoliutumą, kaip bereikalingą, kadangi turime aiškią nuostatą, kurią ir patvirtina LR KT. O tas bereikalingas išsireiškimas atsiranda todėl, kad aiškiai yra vykdomas teisinis šarlatanizmas Konstitucijoje vartojamo žodžio „atskiras“ atžvilgiu, pakeičiama šio žodžio žodyne Jono Jablonskio sunorminta reikšmė. Apie tai galima detaliai pasiskaityti 2017-07-16 straipsnyje „LR KT dviejų pilietybių reveransai Seimo idiotizmui“.

Nežiūrint į tai LR KT daro pagrįstą išvadą: „Vadinasi, iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik įstatymu nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, bet ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

Labai svarbios yra tokios LR KT nuostatos:

Tai, kad Lietuvos valstybė kūrėsi lietuvių tautos pagrindu, atsispindi ne tik Konstitucijos preambulėje, bet ir kitose Konstitucijos nuostatose: valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 straipsnis); kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje (32 straipsnio 4 dalis). Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis.

Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.“

O dabar palyginkime tą 2006-11-13 konstitucinį pagrindą lietuviams, gyvenantiems kitose valstybėse, tapti LR piliečiais lengvesnėmis sąlygomis, negu kiti siekiantys LR pilietybės su 2003-12-30 konstituciniu pagrindu, kuris pateiktas LR KT byloje Nr. 40/03:

Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka institutas yra susijęs su kitokia teisine situacija ir taikytinas kitiems asmenims. Šį institutą sudarančios teisės normos nustato palankesnes sąlygas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikai nusipelniusiems užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurie niekada nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

Kaip matome 2003-12-30 išaiškinime, jeigu turime kada nors buvusį Lietuvos pilietį, tai jis neturi palankesnių ar net lygių sąlygų įgyti LR pilietybės palyginus su užsieniečiais, kurie niekada nebuvo LR piliečiais arba be pilietybės. Kaip matome 2006-11-13 LR KT nuomonė per tris metus pasidarė PRIEŠINGA, atsiranda lengvesnės sąlygos. Ir kaip taip galėjo atsitikti, Konstitucija tai juk nepasikeitė, o LR KT sudėtis per tris metus pasikeitė tik trimis LR KT teisėjais?

Todėl darytina išvada, kad Konstitucijos aiškinimas labai priklauso nuo LR KT sudėties, matome ne tik, kad nevienodą aiškinimą, matome net PRIEŠINGĄ aiškinimą. Todėl teiginiai, kuriuos dažnai girdime, kad LR KT negali pakeisti savo aiškinimų nepakeitus Konstitucijos neatlaiko kritikos.

LR KT pasikartoja: „Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).“

Berods pakankamai nuodugniai šitą LR KT nuostatą sukritikavau 2017-07-16 straipsnyje „LR KT dviejų pilietybių reveransai Seimo idiotizmui“, tačiau linkęs tą patį pakartoti kitokiu būdu.

Abiejose LT KT analizuojamo nutarimo teismo sudėtyse esantis prof. V. Sinkevičius taip pat išsiaiškina žodžio „atskiras“ reikšmę taip. Savo moksliniame darbe „DVIGUBA PILIETYBĖ: PASIŪLYMO PAPILDYTI KONSTITUCIJOS 32 STRAIPSNĮ ANALIZĖ“ JURISPRUDENCIJA, mokslo darbai, 2008 3(105); 16-26, 19-ame puslapyje teigia:

Būtų beprasmiška ginčytis, kad žodis „atskiras“ lietuvių kalboje reiškia „tam tikras, vien tam skirtas“ [20, 58], kad žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis, ypatingas“ [20, p. 234], o žodis „retas“ reiškia „atsitinkantis, pasitaikantis didesniais laiko tarpais“ [20, p. 655]“.

Matome, kad LR KT teisėjas, prof. V.Sinkevičius aiškinasi žodynų pagalba žodžių reikšmes. Labai šaunu. Iš to ką prof. V.Sinkevičius aiškinasi, tai aiškinasi trijų skirtingų žodžių reikšmes, žodžio „atskiras“, žodžio „išimtinis“ ir žodžio „retas“ reikšmes. O tai reiškia, kad prof. V.Sinkevičius puikiai supranta, kad tai yra SKIRTINGI žodžiai su skirtingomis reikšmėmis. Šiame kontekste reikia būtinai pažymėti, kad prof. V.Sinkevičius kažkaip pasirenka antrą žodžio „atskiras“ reikšmę „tam tikras, vien tam skirtas“. Sunku suprasti tikslą ir tą logiką, kodėl profesorius V.Sinkevičius nepasirenka pirmosios žodžio „atskiras“ reikšmės, kurią sunormino kalbininkas Jonas Jablonskis :

„„ãtskiras, -à adj. (3b)

1. atskirtas, atsiskyręs nuo kitų, pavienis: Draugės jis neieško, jis ãtskiras gyvena J.Jabl. Ir šuo ãtskiras vilko nepapjaus J.Jabl. Kam esat atskiri̇̀, būkiat iš vieno Plng. 

atskirai̇̃ adv.: Jo vieno atskirai̇̃ paklausk Gs. Atskirai̇̃ padėk kepurę, kad nesusimaišytų J. Dobilus sukraukiat atskirai̇̃ nu šieno Grg.

Tai tokį aktą, kai aiškinamasi antroji žodžio reikšmė, pamirštant pirmąją, įvardinčiau prof. V.Sinkevičiaus gudrybe. Tačiau kai į Konstitucijos reikšmės aiškinimus yra neįtraukiama nei pirmoji, nei antroji žodžio „atskiras“ reikšmės, o įvedami papildomi du žodžiai su visai kitomis reikšmėmis ir tų žodžių nėra Konstitucijoje, tai tokio dalyko pavadinti gudrybe negalima, tai teisinis ŠARLATANIZMAS, o LR KT teisėjai, kurie tokią aferą, šarlatanizmą sutiko įrašyti į Konstitucijos reikšmės aiškinimą yra teisės šarlatanai. Taigi toks paaiškinimas: „reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“ yra to šarlatanizmo įrodymas. Pasižiūrėkite, žodį „reti“ paaiškina kaip „atskiri“, pačio išsiaiškintos žodžio „retas“ reikšmės „o žodis „retas“ reiškia „atsitinkantis, pasitaikantis didesniais laiko tarpais“ nepanaudoja. Dar gražiau, kai visiškai Konstitucijoje nesančius skirtingus žodžius, kurių reikšmes išsiaiškino, sutapatina per brūkšnelį: „reti – išimtiniai“ ir juos pritaiko Konstitucijos reikšmės išaiškinimui, visai atmesdami pagrindinę žodžio „atskiras“ žodyne sunormintą reikšmę. LR KT yra neįsivaizduojamo lygio ŠARLATANAI. Šarlatanai, šarlatanais, tačiau čia turime ypatinguosius šarlatanus, nes jie savo šarlatanizmu jau daug metų yra pasikėsinę ir LR piliečių Konstitucines teises. Šarlatanų sąrašas yra pateiktas straipsnio pradžioje.

Mano supratimu, kad sprendžiant repatrijavusių, sugrįžusių, ar kitaip išvykusių į kitą šalį asmenų ir įgijusių kitos šalies pilietybę iki 1940-06-15 klausimas šioje byloje (Byla Nr. 45/03-36/04) gali būti sprendžiamas panaudojant šiame nagrinėjamame LR KT nutarime pateikta įstatymine baze:

Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją. Jos II dalyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ inter alia buvo nustatyta, kad pilietybės teisė įgyjama ir jos netenkama vadovaujantis pilietybės įstatymu (§ 8 pirmoji dalis), kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis (§ 9).“

Panaudojant šią nuostatą, repatrijavę, išvykę iš Lietuvos į kitą šalį piliečiai ir įgiję kitos šalies pilietybę, laikomi netekusiais LR pilietybės, todėl tokiems atkurti LR pilietybę nėra galima.

Yra ir toks LR KT Byla Nr. 45/03-36/04 sakinys:

Tuo tarpu minėtą dvigubos pilietybės draudimo išimtį lėmė Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio su tose užsienio valstybėse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, į kurias jie tuo metu emigravo masiškai. Būtent dėl to, kad Lietuvos piliečiai tuo metu daugiausia emigravo (masiškai, dėl įvairių priežasčių) į Amerikos žemyno valstybes (Argentiną, Braziliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų), minėta dvigubos pilietybės draudimo išimtis buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie įgijo „kurio nors Amerikos krašto“ pilietybę. Pažymėtina ir tai, kad dalis Lietuvos piliečių išvykdavo iš Lietuvos laikinai ir net įgiję kitų valstybių pilietybę vėliau grįždavo į Lietuvą.“

LR KT Byla Nr. 45/03-36/04 sako: „Pažymėtina, kad 1938 m. Konstitucijoje buvo įtvirtinta ne tik dvigubos pilietybės draudimas, bet ir šio draudimo išimtis: įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės (13 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymų leidėjas turėjo pareigą nustatyti atvejus, kai asmuo galėjo būti ne tik Lietuvos, bet ir kitos valstybės pilietis“.

LR KT Byla Nr. 45/03-36/04 kalba ir apie LR pilietybės atiminėjimą:

22. Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 16 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio papildymo“, kuriuo Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo papildytas 4 punktu.

Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1991 m. balandžio 16 d. redakcija) buvo išdėstytas taip:

Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:

1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;

2) atėmus Lietuvos Respublikos pilietybę;

3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais;

4) įgijus kitos valstybės pilietybę.“

Atkreipsiu dėmesį, kad LR Konstitucija, kuri priimta 1992-10-25 tokios pilietybės atiminėjimo nuostatos neturi. Aukščiau išaiškinau, kad nuostata, kad „LR pilietybės netenkama, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė“ yra antikonstituciška.

LR KT Byla Nr. 45/03-36/04 kalba: „Galiausiai buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmenų, kurie tuo pat metu galėjo būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai, ratas buvo išplėstas taip, kad tai sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.“

Nekalbant apie negražaus, idiotiško termino „dviguba pilietybė“ panaudojimą matome, kad LR KT tekstas pasižymi nekonkretumu, ratas buvo išplėstas“, tapti ne ypač reta išimtimi“, plačiai paplitusiu reiškiniu“. Atrodo, kad ne teisininkai kalba, o plepiai. Jeigu tamstos nori teisinio tikslumo, tai turi apibrėžti, kas tai yra „ypač reta išimtis“ ir iš kokios peklos toks išsireiškimas atsirado? Ar ypač reta išimtis“ reiškia, kad per milijoną metų vienas lietuvis teisėtai gavo ir kitos valstybės pilietybę? Kokios yra ribos tarp „ypač reta išimtis“ ir „plačiai paplitęs reiškinys“? Kurioje vietoje Konstitucijoje yra apibrėžtos tokios LR KT teisėjų fantazija apibrėžtos ribos? Taigi kyla tokie keisti klausimai į dar keistesnes LR KT išvadas.

LR KT byloje Nr. 45/03-36/04 teigia, kad:

„48.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštaravo:

– Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės; …

– Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės;“

LR KT šuleriškai išfantazavo, kad LR Konstituicijos 2 dalyje yra kažkokie tai reikalavimai atstatant LR pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Esmė tame, kad LR KT 12 str. 2 dalis kalba tik apie įstatymo nustatytus atskirus atvejus, kada LR pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu, ir visiškai nekalba apie kitų valstybių piliečius, kurie galėtų tapti LR piliečiais. Pastarasis klausimas yra pilnai Seimo kompetencijoje nuspręsti kokiu būdu kitos valstybės pilietis gali tapti LR piliečiu. Akivaizdumo dėlei pacituokime LR Konstitucijos 12 str. 2 dalį: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ Taigi kur yra tai, apie ką kalba LR KT teisėjai išvardinti straipsnio pradžioje?

LR KT teigia: „Prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti ne tik tada, kai nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama (taip pat ir išimties tvarka) tokiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lietuvos visuomenę. Ir vienu, ir kitu atveju Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nuvertinama.“

Be abejonės, kad LR pilietybė yra konstitucinė vertybė, taip pat nekyla abejonės, kad ir dvi pilietybės yra konstitucinė vertybė, kuri įstatymiškai apibrėžiama „atskirais atvejais“. Tokių teiginių, kaip dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu“, Konstitucijoje paprasčiausiai nėra. Todėl tokie LR KT teiginiai yra šarlatanizmas. Įstatymo leidėjas nustato tuos „atskirus atvejus“, be abejo tada, kai išsiaiškina ką reiškia LR Konstitucijoje panaudotas žodis „atskiras“. O šio žodžio sunorminta reikšmė yra pateikta šiame straipsnyje taip pat.

Skaitydamas šitą LR KT išaiškinimą matau, kad LR KT teisėjai nepavargdami , kaip kokie komunistinės propagandos profesionalai, dėsto vis tą patį ir tą patį:

„68.1.1. Toks teisinis reguliavimas, kai iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama inter alia atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, sudaro prielaidas dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu ir yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

Tai visiškų nesąmonių šarlataniškas rinkinys, nes Konstitucija pirmiausiai visiškai nekalba apie „dvigubą pilietybę“, nes kalba apie dvi pilietybes. Konstitucija visiškai nekalba apie ypač retas išimtis, nekalba apie paplitusius reiškinius, Konstitucija kalba apie „atskirus atvejus“. O atskiri atvejai tai tokie, kurie kalba apie atskirai esančius, ne Lietuvoje gyvenančius, LR piliečius. Ta visa ezopinė komunistinė propaganda apie visokias ypač retas išimtis ir paplitusius reiškinius reikalinga tam, kad atimti iš LR piliečių jų Konstitucinę teisę, kai jie apsigyvena kitoje valstybėje, pagal tos valstybės įstatymus įgyti ir tos kitos valstybės pilietybę. Tai yra komunistinė propaganda savo LR piliečiams linki, kad jie kitoje valstybėje gyvendami būtų ne pilnateisiais žmonėmis, o būtų vergais. Tai komunistinės propagandos tikslas ir jam tarnauja LR KT teisėjai savo išaiškinimais. Tai patvirtina ir tokia citata:

68.1.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.“

Skaitant ir skaitant vis tą patį ir tą patį, niekaip negalima atsipurtyti minties, kad šiuo dviejų pilietybių konstituciniu klausimu LR KT teisėjai veikia kaip kokia penktoji kolona.

LR KT nutarimas ir jo kritika

Jau atėjo laikas, kai reikia pasižiūrėti, ką gi po tokių labai labai ilgų samprotavimų nutarė LR KT teisėjai straipsnio pradžioje paminėtu klausimu:

„1. nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-977) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

Kaip žinome iš šioje byloje paminėto tų laikų Lietuvos įstatymo, kad:

Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją. Jos II dalyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ inter alia buvo nustatyta, kad pilietybės teisė įgyjama ir jos netenkama vadovaujantis pilietybės įstatymu (§ 8 pirmoji dalis), kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis (§ 9).“

Taigi repatrijavę ir įgiję kitos šalies pilietybę buvę LR piliečiai neteko LR pilietybės. Todėl atkurti tokių asmenų teisę į LR pilietybę negalima, nes jie 1940-06-15 dienai nebuvo LR piliečiais. Nebėra ką atkurti.

Pagal LR Konstitucijos 29 str. pateiktą principą, kad visi asmenys prieš įstatymą yra lygūs, turime, kad ir repatrijavusiems asmenims turi būti atkurta LR pilietybė., kurios jie jau pagal tuo metu galiojusį įstatymą neturėjo. Todėl tokį LR KT nutarimą galima laikyti neteisingu, bereikalingai išplečiančiu dviejų pilietybių turėtojų sąrašą ir korupciniu, nes pasitarnaujama tiems, kurie tokios teisės neturi.

Taigi LR KT teisėjai savo tokiu nutarimu parodė, kada jiems naudinga, tai jie išplečia dviejų pilietybių turėtojų sąrašą, o kai jiems nenaudinga tai susiaurina. Teisė viršenybės neturi.

Apibendrinimas

Dvi pilietybės yra konstitucinė vertybė todėl, kad įstatymo nustatytais atskirais atvejais LR piliečiai gali būti ir kitos valstybės piliečiais. Tačiau LR Konstitucinis Teismas taip aiškina:

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

LR KT pabrėžia iš nežinia kur ištrauktais žodžiais: „Taigi Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis“, nors akivaizdu, kad šitas sakinys niekaip neatitinka LR Konstitucijos, nes LR Konstitucija sako taip: „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Todėl Iš nežinia kur ištrauktais žodžiais LR KT teigia, kad „dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus“, nors Konstitucija nekalba ne tik apie „dvibubą pilietybę‘, kaip kokią nesąmonę, Konstitucija nekalba iš viso apie jokį draudimą ir tuo labiau ne absoliutų. Visa tai yra tam, kad paslėpti tą faktą, kad dvi pilietybės yra konstitucinė vertybė. Tam faktui, kad dvi pilietybės yra konstitucinė vertybė, LR Konstitucinis Teismas yra įsigudrinęs vartoti dar keistesnius žodžius, kuriuos įveda į Konstitucijos aiškinimą : „reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“. Nėra Konstitucijoje nei „labai reti“, nei „turi būti ypač reti – išimtiniai“. Visa tai yra prigalvota dirbtinai, tai šarlataniškas LR Konstitucijos aiškinimas. Visa tai reikialinga tam, kad pridengti tikro, Konstitucijoje esančio žodžio „atskiras“ kalbininko Jono Jablonskio sunormintos reikšmės paneigimą panaudojant visai kitus žodžius su skirtingomis reikšmėmis. Kaip žinia, lietuvių kalba yra senovinė, archajiška ir turi nusistovėjusias žodžių reikšmes, o kai kurios žodžių reikšmės net apie 3000 metų yra nepakitę ir mes galime perskaityti net Sanskrito kalbos kai kuriuos sakinius. O va LR KT paima ir paneigia, iškreipia žodžio reikšmes, paniekina lietuvių kalbą ir atlieka šarlatanišką LR Konstitucijos išaiškinimą dviejų pilietybių klausimu. Jau nekalbant apie tai, kad ta sąvoka „dvibuba pilietybė“ yra idiotiška. Apie tai galima pasiskaityti 2017-07-21 straipsnyje „Ar dvigubi idiotai jau apginti“.

Tam, kad aiškiau suprasti šitą dviejų pilietybių išaiškinimo šarlataniškumą paimkime kitą akivaizdžią demokratinę konstitucinę vertybę, Seimo ar Prezidento rinkimus. Kadangi Seimo rinkimai vyksta kas keturi metai, tai galima teigti, kas Seimo rinkimai yra „ypač reti – išimtiniai“, kitaip tariant Seimo rinkimų „draudimas nėra absoliutus“, nes jie vyksta tik kas keturi metai, o ne kasmet ar kas mėnesį. O jeigu kalbėti apie Prezidento rinkimus, tai čia iš vis dar didesnis ne absoliutus draudimas, nes Prezidento rinkimai vyksta kas 5 metai. Kaip matome niekas tikrai negalvoja, kad Seimo rinkimai vyksta „ypač retai – išimtiniai“, ar jiems yra kažkoks neabsoliutus draudimas. Todėl visų tų prigalvotų nesąmonių „ypač retai – išimtiniai“ ir t.t. naudojimas kalbant apie dvi pilietybes yra dirbtinis, neteisingas, antikonstitucinis ir yra skirtas pridengti LR Konstitucijos labai grubius iškraipymus, kurių esmė yra ATIMTI iš LR piliečių jų konstitucines teises. Ir čia gali pasirodyti, kad gal LR KT suklydo? Gal Seimas nepastebėjo? Gal kas sutrukdė? Ne, tai sąmoningas antikonstitucinės valdžios veikimas. Toji antikonstitucinė propaganda sklinda iš televizijos, radijo, interneto. Tą propagandą skleidžia ne tik Seimo nariai, prezidentai, o taip pat signatarai ir t.t. Nepralenkiamas šioje srityje yra MRU prof. Vytautas Sinkevičius. Pasižiūrėkite į Seimo rinkimus. Seimo rinkimai, jei vyktų pagal Konstituciją, tai tūri būti realizuota lygi rinkimų teisė „vienas rinkėjas – vienas balsas“, tačiau taip nėra, todėl LR Seimo rinkimai yra antikonstituciniai ir todėl yra suformuojama antikonstitucinė Lietuvos valdžia, tame tarpe LT KT sudėtis tampa antikonstitucine, kaip ir LR Seimo sudėtis yra antikonstitucinė. Taip yra todėl, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Apie tai galima detaliai susipažinti 2016-9-11 straipsnyje „Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo“, 2017-3-11 straipsnyje „Okupuota nepriklausomybė“.

Išvados. Dvi pilietybės yra konstitucinė vertybė. LR KT Konstitucijos išaiškinimai dviejų pilietybių klausimu yra antikonstituciniai ir labai panašūs į šarlatanišką Konstitucijos aiškinimą. Tokie išaiškinimai privalo būti atmesti. LR Konstitucinis Teismas PRIVALO vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais atšaukti savo išaiškinimus dėl jų antikonstitucingumo. Jei LR KT neatšauks savo antikonstitucinių išaiškinimų, tai bus jų tiesioginis, piktybinis, tyčinis veikimas prieš Lietuvos valstybę, prieš LR piliečių konstitucines teises.

Straipsnyje nustatyta, kad priklausomai nuo LR KT sudėties LR KT išaiškinimai ne tik, kad gali keistis, tačiau kartais pasidaro priešingi ir net priešingi teisei.

ekspertai.eu 2017-07-24