Ar Seime tėra tik vienuolika Lietuvos patriotų?!

Ketvirtadienį, kovo 15 d., Lietuvos Respublikos Seimo nario Gintaro Songailos iniciatyva Vilniaus miesto savivaldybei perduotas 11 Seimo narių pasirašytas pareiškimas dėl kovo 17 d. išduoto leidimo Lietuvos lenkų mokyklų streikų komitetams mitingui ir eitynėms. „Atsitiktinai ar ne, ši data sutampa su Lenkijos Respublikos ultimatumu Lietuvai prieš 74 metus (1938 m. kovo 17 d. – red.).  Sprendžiant iš pranešimų spaudoje ir kitų

duomenų, yra realių galimybių, kad šiame renginyje gali dalyvauti ir iš Lenkijos atvyksiantys kriminaliniai elementai. Tokiu būdu mitinge gali būti sukeltos riaušės, kurios paaštrintų ir taip gana įtemptus santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos, pasėtų nesantaiką tarp valstybių ir jų piliečių.
Kaip rodo „lenkų sirgalių“ riaušės po futbolo rungtynių Kaune ir Vilniuje, Lietuvos policijos veiksmai pasienyje su Lenkija, siekiant užkirsti kelią tokioms provokacijoms, buvo nepakankami“, – rašoma parlamentarų pareiškime.
Šį pareiškimą pasirašė tik… 11 seimūnų iš įvairių frakcijų: Gintaras Songaila, Laimontas Dinius, Petras Luomanas, Valentinas Stundys, Arimantas Dumčius, Pranas Žeimys, Mantas Varaška, Rima Baškienė, Kazimieras Uoka, Jonas Juozapaitis ir Gediminas Navaitis. Tik vienuolikai rūpi mūsų valstybės reikalai?!  Tik vienuolika nepamiršo, kad po 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutarties pasirašymo, nutrauktas Lenkijos puolimas ir užbaigtas Lietuvos ir Lenkijos karas. Deja, jau spalio 9 d. ši sutartis buvo sulaužyta. Lenkijos valdžia organizavo Lietuvos užpuolimą, Vilniaus bei Rytų Lietuvos užgrobimą – taip prasidėjo karas prieš Lietuvą ir  lietuvybes naikinimas. Per 19 metų buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, bibliotekos, kultūrinės ir mokslo draugijos, organizacijos, periodinė spauda. Nutrūko diplomatiniai santykiai. 1938 m. kovo 17 d. Lenkija išdrįso pareikšti ultimatumą Lietuvai dėl Vilniaus ir diplomatinių santykių atstatymo. Taip buvo pažeminta Lietuva II pasaulinio karo išvakarėse.
Skaitau ir sudrebu – ką išrinkome į Lietuvos respublikos Seimą?! Nejau tik vienuolikai išrinktųjų svarbus Lietuvos valstybingumas ir jos nepriklausomybė  –  nuo Lenkijos, Rusijos ar net ES (deja, įklimpta gana giliai)? Kuo šiandien susirūpinę seimūnai – papildomų išlaidų pasididinimu?! O Vilniaus meras Zuokas, taip svaiginamai greitai apsukęs galvas rinkėjams, nejau  jis nežino istorijos? Lenkų streikuotojų pasirinkta data nėra atsitiktinis sutapimas! Meras, matyt, nepamiršo  Lenkijos futbolo ,,sirgalių“, atvykusių į Lietuvą  – tikrų tikriausių chuliganų, kėlusių riaušes, tad ne veltui skyrė papildomai 300 policininkų lenkų rengiamam streikui apsaugoti (streikuotojai reikalauja pakeisti Švietimo įstatymą – mat jiems nepatinka mokytis valstybinės lietuvių kalbos, kas reikalaujama naujame įstatyme!Tikriausiai moksleiviams neugdomas pilietiškumas, patriotizmas valstybei, kurioje gyvenama). Kaip  gi ne?  – Juk atvyks ultranacionalistai iš Varšuvos  palaikyti tomaševskininkų  ir kartu su jais žygiuos Gedimino prospektu. O gal dar suplevėsuos ir kitos valstybės vėliavos? Kas garantuos, kad nenuskambės  „Wilno nasze“?!
Taigi, tik Gintaro Songailos dėka pasipriešinta tautinės mažumos didelėms užgaidoms. Dėkui Dievui, nors keliems LR seimūnams rūpi nesibaigiančios lenkų intrigos. Seniai laikas visas tautinių mažumų mokyklas perduoti  jų pačių globai ir išsilaikymui, kaip ir visame laisvame demokratiniame pasaulyje. Mokyklos, kurias išlaiko Lietuvos valstybė, privalo visus moksleivius mokyti pagal vieningą programą valstybine – LIETUVIŲ kalba. Ryškus pavyzdys JAV – čia yra lenkų, rusų, žydų, rusakalbių, lietuvių ir kt.tautinių mažumų šeštadieninės mokyklos, kuriose visi dalykai dėstomi tų tautų kalbomis. JOS IŠLAIKOMOS TĖVŲ IR TAM SUKURTŲ SAVO LĖŠOMIS FONDŲ! Visi moksleiviai – ar jie gyventų Kalifornijoje, kur daugumą sudaro ispanokalbiai, ar Čikagoje –  kur gyvena apie 2 mln. lenkų 0,5 mln. rusakalbių, ar Floridoje, kur daugybė meksikiečių, kubiečių imigrantų – vaikai mokomi valstybine anglų kalba. Tegul lenkai nustoja kūrenti nesantaikos laužą. Reikia jiems priminti, kad dauguma jų – kolonistai, atvykę po Vilniaus užgrobimo (1920. 10. 09) ir iki 1940 m. birželio 15d. galimai turėjo Lenkijos pilietybę. Todėl apie jų reikalavimą  grąžinti žemes, privaloma atlikti išsamius tyrimus: kada jie ar jų tėvai, seneliai atvyko į Lietuvos teritoriją – iki 1920 m. spalio 9 d. ar vėliau – po Želigovskio invazijos ir Vilniaus krašto užgrobimo.
Atsidūstu ir klausiu  savęs – į ką pavirto mūsų pačių atstovėta prie to paties Seimo, tiesa, tada – Aukščiausiosios Tarybos, TV bokšto, NEPRIKLAUSOMYBĖ,  LAISVĖ? Juk tada mes stovėjome visai arti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kiekvieną sekundę pasirengę savo kūnais  uždengti juos – mūsų išrinktuosius. Tada mes buvome taip reikalinga jėga AT apginti. Paradoksalu, kad šeštadienį, kovo 17d., visuomenininkų rengiamas mitingas ,,Už Lietuvą! Už teisingumą!“ neturi teisės mitinguoti prie Seimo! Po 22 nepriklausomybės  metų, pagal įstatymą, prie Seimo –  mitinguotojai gali prisiartinti ne arčiau, kaip per 70 m. Štai, kaip apdairiai apsidraudė seimūnai! Matyt, nėra tikri jog dirba savo tautai.
Viešpatie, už ką Sausio 13-ąją žuvo Loreta, aštuoniolikmetis Darius, šeštą dešimtį pradėjęs Apolinaras, mano sūnėnas Titas ir dar dešimt kitų  taurių lietuvių? Nejau jų auka tik tiek teverta, kad vėl reikia kilti į kovą, mitinguoti?! – Dabar, deja, su savaisiais.  Kaip, kada ir kas leido subujoti klanui, leido teismams pakilti virš įstatymų, Konstitucijos, o teisėjams suteikė viršenybę jų ,,nuomonei“, nesivadovaujant  Kodeksais. Kur nuėjo, mūsų Lietuva?
Nejau LR Seime yra tik 11 Lietuvos valstybės patriotų?! Kur dar dingo 130 mūsų išrinktųjų? Tad kas valdo Lietuvą?!