Kai nuomininkai užsimiršta…
Šių metų pradžia pasauliui nieko gero nežadėjo – Čikagoje ir kitur siautėjo baisi vasario pūga, kurios metu į sniegą ir ledą ,,įsimūrijo“ šimtai automobilių, nutrūko tūkstančiai skrydžių, o kovą pasaulis sutriko nuo žemės drebėjimo ir cunamio Japonijoje. Pasislinko žemės ašis…
Kovo antrojoje pusėje ir visą balandį – šiaurinėje Afrikoje dėl nepakenčiamo beribės valdžios siautėjimo prasidėjo gyventojų neramumai, kuriems sutramdyti Egipto ir Libijos valdovai-diktatoriai nepasibodėjo žudančių kulkų…
Kaip besiklostytų įvykiai globaliame pasaulyje, o mūsų mažyčiame užjūrio lietuvių gyvenime eilinį balandžio sekmadienį (10 d.), įvyko Čikagos Jaunimo centro ataskatinis-rinkiminis susirinkimas. Neaprašinėsiu ataskaitos – tai palieku kitiems. Tik apie kelis faktus, kurių negalima nutylėti. Gal pirmą kartą savo gyvenime mačiau ir girdėjau, kaip namo šeimininką puola nuomininkai – mat šeimininkas pareikalavo laikytis tam tikrų nuomos sąlygų-taisyklių, kurios galioja visame pasaulyje: šeimininkas jas diktuoja, o nuomininkas jų laikosi. Jei nesilaiko – šeimininkas pasiūlo išsikraustyti. Ir baigtas kriukis.
Jau pasiūlius kandidatus ir pabalsavus, Čikagos lituanistinės mokyklos, įsikūrusios Jaunimo centre, direktorė Jūratė Dovilienė šliukštelėjo pirmojo benzino, įžiebdama ugnį – kunigasAntanas Gražulis reikalauja mokykloje mokyti katalikų tikėjimo: mat aukštesniojoje mokykloje ,,dvasingumą“ ar etiką dėsto liuteronų kunigas. J. Dovilienė ,,Drauge“ (2011 m. kovo 12 d.) teigė, kad jokio skirtumo nėra kas dėsto – juk liuteronai irgi tiki į tą patį Dievą…. Taigi, atmosfera pradėjo tirštėti, kai kunigas A. Gražulis ramiu balsu pakvietė laikytis jėzuitams katalikams priklausančio Jaunimo centro reikalavimų – po katalikų stogu įsikūrusioje mokykloje pripažinti katalikų tikėjimą.
Susirinkime praplyšo ir pabiro gana netikėta, nors gal ir nujaučiama staigmena – jėzuitams katalikams priklausančiame centre jų vadovas kunigas A. Gražulis buvo puolamas, nesigėdinta įvardinti jį melagiu ir pan. Mokyklos vadovybė, prijaučiantys, kaip tie prasti nuomininkai, barėsi, kėlė savo reikalavimus aukščiau už šeimininko ir nurodinėjo net ką jis turėtų daryti, tarsi kunigas būtų kaltas, kad šioje mokykloje įtaisytas dirbti kitos konfesijos atstovas. Gal galima suprasti tuos, kuriems ir Lietuvoje nereikėjo bažnyčios, bet kai dypukų atžalos puola kunigą!.. Nereikėtų pamiršti ir to, jog buldozerinis ateizmas buvusioje sovietinėje Lietuvoje paliko gilias žaizdas žmonių tikėjime. Užaugo visa karta, nuo kurios tėvai slėpė savo religingumą – jei eidavo į bažnyčią, tai dažniausiai ne savo gyvenamosiose vietose, neretai vaikų nė nekviesdami kartu, kad jie neišsipasakotų mokykloje.
Be to, daugelio šiandieninių jaunų tėvų tėvai priklausė komunistų partijai ir namuose apie Dievą ar religiją net nekalbėdavo, nesituokė bažnyčioje, nekrikštijo vaikų. Išpažinti religijos nebuvo poreikio. Tad visai nenuostabu, kad veždami vaikus į lituanistinę mokyklą, tėvai tesirūpina tik lietuvių kalbos žiniomis. Per 30 mokslo metų savaičių pamokose išmokstama skaityti, bandoma įtvirtinti gramatikos pradmenis, dainuojama, šokama. O katalikų tikyba? Pasirodo, šioje mokykloje mokosi trys liuteronų tikėjimą išpažįstatntys mokiniai ir nemažai jokio tikėjimo neišpažįstančių tėvų vaikų. Taigi, į ką ir kur lygiuojasi mokykla?
Nuo vaikystės mus mokė, mes mokėme savo vaikus, kad religija blogio nemoko. Ji įtvirtina tas žmogiškąsias tiesas, kuriomis įtikėjęs susigaudai nelengvuose gyvenimo vingiuose. Be pagrindinių, skirtų Dievui, Bažnyčiai, yra ir kitos, tokios paprastos tiesos: gerbk savo tėvą ir motiną, nežudyk, nesvetimauk, nevok, nekalbėk netiesos… Jau vaikystėje supažindintas ir išmokytas šių tiesų, vaikas lengviau atskirs blogį, nes žinos kas yra gėris. Tikyba – ypatingas mokslas, galintis pripildyti vaiko sielą gerumo. Be abejo, labai svarbu kas ir kaip viską perteikia.
1990 metų Nepriklausomybė Lietuvoje pripildė bažnyčias, o vasaromis jos braška nuo vaikų gausos, kurie priima Pirmąją komuniją. Todėl neturėtų būti tiek daug antagonistiškai nusiteikusių mokytojų ir vaikų tėvų. Tačiau yra kaip yra. Kai jauna moteris nesidrovėdama puolė kunigą, vadino jį melagiu ir t.t., buvo nejauku ir gėda. Manau, Jaunimo centro senbuviai, kurie dar sugebėjo išgirsti, iš nuostabos pakėlė akis ir, gal pagaliau, susivokė, kad ne viskas taip jau ir gerai šioje mokykloje, kaip buvo įtikinėjama, paskelbus apie naujai kuriamą Šiluvos Marijos lituanistinę katalikiškąją mokyklą Čikagos Marquette Parko parapijoje. Sakiau ir sakysiu, kad buvusieji komunistai neturi teisės mokyti lietuvių literatūros bei Lietuvos istorijos, kurių įtaka jaučiama mokyklos pasirinktai krypčiai. Tiesa, dabar visi mušasi į krūtinę, vos nerėkia – nebuvau komunistu, tik tėveliai priklausė… Atkūrus Nepriklausomybę, daugelis depolitizavosi (kai iš partijos nebeliko naudos, nebereikėjo ir partijos), komunistai tarsi išgaravo. Deja, raugas tai liko.
Kaip ten bebuvę, mokyklos vadovybė turi surasti bendrą kalbą su Jaunimo centro savininkais – jėzuitais katalikais ir įsiklausyti į jų reikalavimus, nepamiršti pagarbos namo šeimininkams.
Rinkimai ir balsavimas
Susirinkimas, kaip niekad buvo gausus žiūrovų (mokyklos sirgalių), nes narių, turinčių balsavimo teisę, tebuvo tik 38 su 540 balsų. Po visų ataskaitėlių ir pasiūlytų kandidatų, prasidėjo pasisakymai. Žinoma, normaliame gyvenime jie turi vykti iki kandidatų siūlymo ir balsavimo. Nes tik per debatus labiau išryškėja kas yra kas ir kam kas labiau rūpi. Tačiau sendami žmonės tingi galvoti, nenori laužyti patogiai nusistovėjusių ,,tradicijų“, nors tai ir prieštarauja sveikam protui.
Prisimenu, kiek Bronius Nainys ir aš pati, reikalavome, siūlėme Lietuvių fondo ataskaitiniuose metiniuose suvažiavimuose pertvarkyti įkyriai ir ,,gudriai“ peršamą dienotvarkę: pirmiausia – rinkimai,o po to – pasisakymai, sukeisti vietomis, t.y. prieš kandidatų siūlymą ir balsavimą. Bet mūsų balsai prapuolė tyruose: tai grupei žmonių, kuri niekaip nepaleidžia Fondo valdybos ar Tarybos narių kėdžių, tik persėda tai į dešinę, tai į kairę, juk taip patogiau ir ramiau…
Balsavimas – tai tikras kriminalas ir jis turi būti panaikintas, rezultatai neužskaityti. Kodėl? Todėl, kad jie klastojami jau nuo seno. Kažkodėl sugalvojau pasisiūlyti į balsų skaičiavimo komisiją. Viena apkūni ponia K. tiesiai šviesiai į akis pareiškė – apsieisime be tavęs. Žinoma, buvau ,,maloniai“ nustebinta tokia bendravimo kultūra – šiaip jau priimta, kad nepažįstami ar net ne artimi žmonės tikrai vienas kito ne ,,tujina“, bet kreipiasi – ,,Tamsta“, ,,Jūs“ ir pan. Bet jau tiek to – apkūniosios ir sunkiai bejudančios moters amžius leidžia man neužsigauti – juk kuproto net ir karstas neištiesina. Kažkodėl ir mokyklos direktorės pavaduotoja, staigiai apsiėmusi surasti skaičiuotojus, niekaip nenorėjo manęs prileisti prie balsų skaičiavimo darbelio. Suintrigavo – kodėl? Šiaip taip įsisiūliau. Ir ką aš pamačiau – susirinkime, kaip minėjau, dalyvavo 38 nariai su 540 balsų. Pasiūlyti keturi nauji, o du asmenys perrenkami. Viso – šeši kandidatai. Taigi, skaičiuojame balsus. Štai žmogus jų turi – 52. Kaip jis juos paskirsto? Ogi – niekaip. Jis tuos 52 balsus surašo kiekvienam pasirinktam kandidatui. Jei keturi, tai visiems surašo po 52 ir suma sumarum – žmogus paskyrė net 208 kažkokius, ne savo balsus… Ir taip toliau.
Rezultatai: Audrė Budrytė Nakienė –351, Rekašius – 326, Reda Blekienė – 315, Milda Šatienė – 304, Kerulis – 225, Mindaugas Bielskus – 214.
Iš viso:1735 balsai. Stebuklas! Kaip iš 540 turimų balsų jų atsirado daugiau nei tris kartus? Klastojimas, klaida ar sąmoningas kvailinimas? Klausiu Antano Paužuolio, – žmogus ir pats pasimeta. – Bet taip visada balsavome… – Taigi, nuo kada? Kodėl? Jei aš turiu penkis balsus, tai skaičiuoju ir galvoju kam iš jų atiduoti pirmenybę. O čia matematika paprasta – visiems dosniai, po lygiai. Vos ne komunizmas. Todėl tvirtinu, kad rinkimai yra neįvykę ir viešai suklastoti. Juk iš turimų 540 balsų tokia ir turėjo susidaryti galutinė suma. Gal iš čia tas nenoras įsileisti į balsų skaičiavimo virtuvę?
Kitas dalykas – kodėl iš lituanistinės mokyklos tiek daug asmenų dalyvauja Tarybos ar valdybos darbe? Ir valdybos pirmininkė Neringa Aleksonis susijusi su mokykla. Blogai, kad Tarybos pimininkė Marytė Utz irgi pučia vieną dūdą su mokykla – ji entuziastingai pritaria kažkokiam vertelgiškam pasiūlymui – įrengti dar vieną automobilių stovėjimo aikštelę (projektą pristatęs Kerulis mykė apie leidimą-neleidimą įrengti tą aikštelę, aiškiai pasakydamas, kad reikia savininkui duoti kyšį, tada viskas bus gerai), kuri reikalinga tik mokyklai. Laiku įsikišo A. Ramanauskienė, pasiūliusi pasamdyti dar vieną apsaugininką, jei būtų tiek žmonių, kad automobiliai nebetilptų arčiau centro. Taip ir pigiau, ir ekonomiškiau. Juk Jaunimo centre, kai iškeliavo skautų rengiamos Kaziuko mugės į Lemont‘ą (nors, būtent čia yra pati geriausia vieta joms rengti, ne PLC), seniai nebėra žmonių antplūdžio ir jis tolygiai mažėja, tik retsykiais, kokiai ,,Žaltvykslei“ blykstelėjus jis dar atgyja…
Nuomos mokesčiai
Nustebau, sužinojusi, kad Lituanistikos studijų ir tyrimų centras kartu su archyvu moka panašų nuomos mokęstį, kaip ir mokykla – per dvylika tūkstančių dolerių metams. Mokykla turi apie 368 mokinius. Mokslapinigiai vienam vaikui – 500 dolerių per metus, registracijos mokestis – 50. Dar visokie reikalavimai susimokėti, jei tėvai negali budėti ir t.t. Mokyklai trūksta patalpų ir jau grąsinamai siaurinamos Lituanistikos Centro užimamos patalpos, netgi kalbama, jog jis bus iškeldintas. Archyvas, kuris užima rūsius ir gal tris kambarius viršuje, jokių pinigų ,,negamina“. Kai išgirstu, kad jis Jaunimo centre nereikalingas (pvz., Mildos Šatienės nurodymu BALF‘o archyvo dokumentai buvo išmesti į koridorius, prieinamus visiems…), tai susimąstau – kokį išsilavinimą ar bent žinias turi tie, kurie nurodo tokius veiksmus? Archyvas – tai praeitis, be kurios neįsivaizduojama ateities. Reiktų nepamiršti, jog Juozo Žilevičiaus įsteigtas Lietuvių muzikos archyvas 1961 metais perkeltas į Jaunimo centrą. Dr. Mildos Budrienės įkurti Lietuvių foto, medicinos archyvai taip pat pelno neatneša. Archyve kaupiami dokumentai, susiję su JAV LB veikla, Balf‘o istorija ir kt. organizacijomis. Čia daugelis JAV lietuvių bendruomenės veikėjų atsiuntė asmeninius dokumentus, neretai kuriuose randama istorinių įvykių aprašymų, susijusių su Lietuvos laisvinimo byla, išeivijos kultūra ir t.t.
Jaunimo centrui didžiausią pelną atneša svetimųjų rengiamos vakarienės-pokyliai. Štai už salės nuomą meksikiečiai suneša net 24 tūkstančius dolerių per metus. Nė neabejoju, kad nuomos mokestis paskirstytas netolygiai, neretai ,,iš akies“. Savo kailiu patyriau Mildos Šatienės nemalonę, išaiškinusi, kad iš mano įkurtos Meno mokyklėlės buvo reikalauta 3,5 karto didesnio nuomos mokesčio nei iš lituanistinės mokyklos. Todėl buvau priversta Čikagos skyrių uždaryti, nes protingai išsiaiškinti nepavyko, o ir savų nervų buvo per gaila – juk gyveni vieną kartą.
Tad tokie apmąstymai po Jaunimo centro atsakaitinio susirinkimo.