Samuelis tepriklauso Viešpačiui visą savo gyvenimą
Atėjus metui, Hana pagimdė sūnų ir praminė Samueliu, „nes, – ji taip sakė, – aš išmeldžiau jį iš Viešpaties“. Po to Elkanai su visa šeimyna vel išsiruošus aukoti Viešpačiui metinės atnašos ir pažadėtų gėrybių, Hana su juo nebevyko, tik savo vyrui pasakė: „Vaikelį aš paaukosiu tik nujunkiusi; tada jis tegu stoja Viešpaties akivaizdon ir ten visuomet pasilieka“.
Nujunkiusi sūnų Samuelį, Hana iškeliavo su juo į Šilą; kartu ji pasiėmė treigį jautuką ir saiką miltų bei vynmaišį vyno. Ji nuvedė vaiką į Šilą Viešpaties šventovėn. Tasai tebebuvo dar labai mažas. Jautuką jie ten papjovė kaip auką, o berniuką perdavė Eliui. Tuomet Hana prabilo: „Atleisk, gerbiamasis, galiu aš prisiekti savo gyvybe! Esu ta pati moteriškė, kuri prieš tave čia stovėjo maldaudama Viešpatį. Meldžiausi dėl šito berniuko. Ir Viešpats išklausė mano maldavimą – suteikė man, ko prašiau jį. Aš išmeldžiau vaiką kaip dovaną, kurios reikalauti sau gali Viešpats. Todėl tepriklauso jis Viešpačiui visą savo gyvenimą“. Ir jie ten pagarbino Viešpatį.
Viešpatie, laimingi, kurie namuose tavo gyvena
Kaip miela man tavo buveinė,
Dangaus kariuomenių Viešpatie!
Siela man ilgisi, alpsta
Viešpaties kiemo atšlainių.
Mano širdis ir mano kūnas
džiūgaudami sveikintų gyvąjį Dievą. –
Laimingi, kurie namuose tavo gyvena,
nuolatos teikia tau, Viešpatie, šlovę.
Laimingas žmogus, kurį remia tavo pagalba,
kuris šventąją vietą lankyti panūdo. –
O dangaus kariuomenių Dieve, išgirsk mano maldą!
Tegu ją tavo ausys pagauna, Dieve Jokūbo!
Tu mūsų skydas, o Dieve! Maloniai pažvelki,
pažvelki į veidą savo pateptinio. – (Ps 83, 2–3. 5–6. 9–10)
Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.
Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.
Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes ramiai pasitikime Dievu ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka.
O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Šventosios Dvasios, kurią jis mums davė. (1 Jn 3, 1–2. 21–24)
Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo jo jo ieškoti tarp giminių bei pažįstamų.
Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.
Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“
Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2, 41–52)
„Nazareto Šeima yra pirmutinis pavyzdys Bažnyčios, kurioje, susibūrę apie čia ir dabar esantį Jėzų ir jo tarpininkaujami, visi gyvena sūniškuoju santykiu su Dievu Tėvu, sykiu perkeičiančiu žmonių tarpasmeninius santykius. […]
Šventoji Šeima yra namų Bažnyčia, pašaukta melstis kartu. Šeima yra namų Bažnyčia ir turi būti pirmoji maldos mokykla. Šeimoje vaikai nuo jauniausio amžiaus gali mokytis Dievo pajautos klausydamiesi tėvų pamokymų bei sekdami jų pavyzdžiu – gyvendami Dievo artumo paženklintoje aplinkoje.
Autentiškas krikščioniškasis auklėjimas negali atsisakyti maldos patirties. Neišmokus melstis šeimoje, bus sunku užpildyti šią tuštumą.
Todėl norėčiau jus pakviesti Nazareto Šventosios Šeimos mokykloje iš naujo atrasti bendros maldos šeimoje grožį. Per tai tikrai tapsite vienos širdies ir dvasios, tikra šeima.“
Kalbant apie šeimas, pirmiausia tenka priminti, kad šeima nėra paprasta sutartis. Tai Kristaus įsteigtas sakramentas, įpareigojantis ištikimybei iki vieno ar kito sutuoktinio mirties. Šia proga mums svarbu žinoti, ką šiuo klausimu skelbia pats Kristus. Juk santuoka – tai ne popiežiaus ar kokio Bažnyčios susirinkimo įsteigta institucija, bet paties Kristaus priesakas. Fariziejai ne kartą egzaminavo Kristų: „Ar galima atleisti žmoną dėl kurios nors priežasties?“ Kristus tuomet atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Vadinasi jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 3–6). Šie žodžiai pabrėžia, kad santuokos pirmasis autorius yra Dievas, sutvėręs žmogų kaip vyrą ir moterį, ir santuokinis ryšys tarp jų neišardomas. Katalikiškoji šeima grindžiama ne kieno kito, o Dievo valia, ir joks žmogus negali keisti prigimties įstatymų. Žmonos meilė ir ištikimybė vyrui remiasi ne tuo, kad jis nepaprastas, protingas, kantrus, švelnus ir geras. Jeigu šios vertybės būtų lemiamos, greitai atsirastų kitas ne mažiau nuostabus, dar protingesnis, dar švelnesnis, dar gražesnis. Taip pat vyro meilė savo žmonai remiasi ne tuo, kad ji gražiausia, švelniausia, geriausia, bet kad yra jo būties antroji dalis. Pasak Pauliaus, „Vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus“ (Ef 5, 28).
Nesakykime, kad Bažnyčia per griežta, nemoderni, negyvenimiška. Ji būtų bloga ir neištikima savo Kūrėjui, jeigu laikytųsi ne Kristaus Evangelijos, o vadovautųsi neatsakinga pasaulio dvasia. Skaitydami Šventąjį Raštą matome ypatingą Kristaus rūpinimąsi šeimomis. Antai savo pirmąjį stebuklą Kristus padarė Galilėjos Kanoje, per vestuves. Padaugindamas vyną Kristus parodė savo ypatingą palankumą kuriantiems šeimą žmonėms. Padaugintas vynas yra akivaizdus dieviško Kristaus rūpesčio šeimomis ženklas. Jis parodė, kad yra pasirengęs visiems pasirinkusiems šeimos gyvenimą teikti brangiausio savo malonės vyno. Kaip kunigystę, taip ir santuoką Kristus pašventino, nes tai žmonių bendruomenės kertiniai akmenys. Kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, o sutuoktiniai – Dievo bendradarbiai plečiant žmonių giminę ir Dievo karalystę. Ir kunigystėje, ir santuokoje slypi daug nematomų aštrių erškėčių, bet tiek kunigystę, tiek santuoką Dievas remia ypatingomis malonėmis.
O ką daryti tiems, kurie jau sulaužė duotą prie altoriaus priesaiką – paliko savo žmonas, vyrus ir savo gyvenimą susiejo su kitomis ar kitais? Ar gali jie save vadinti Bažnyčios nariais, naudotis sakramentais? Bažnyčia ir toliau jiems lieka Motina, nes jie yra priėmę Krikšto sakramentą. Bažnyčia primena, kad jie yra krikščionys ir kviečia juos dalyvauti šv. Mišiose, ragina melstis, prašyti Dievą šviesos. Vis dėlto, paniekinę vieną sakramentą, tokie žmonės patys sau užkerta kelią naudotis kitais sakramentais. Kaip eisi išpažinties, jeigu gyveni be palaimintos santuokos? Kaip priimsi šv. Komuniją, jeigu nesi gavęs išrišimo? Telieka maldauti Dievą, kad padėtų surasti kelią prie Eucharistijos stalo.
Kalbant apie šeimą, tenka paliesti dar vieną sritį, kur Bažnyčia nepalenkiama, nesitaikstanti, ir, kai kurių žmonių akimis žiūrint, nemoderni. Tai žmogaus gyvybės globa. Šiuo metu visuomenė sunerimusi dėl negimusios gyvybės naikinimo. Vieni reikalauja moterims laisvės pačioms apsispręsti gimdyti ar vaisių pašalinti. Kiti, pasibaisėję baltosios mirties siautėjimu, reikalauja įstatymais uždrausti negimusios gyvybės naikinimą.
Bažnyčia čia neturi pasirinkimo. Jai visada galioja Dievo įsakymai, kad ir ką apie tai kalbėtų liberalus pasaulis. Penktasis Dievo įsakymas – nežudyk! Ne tu, žmogau, esi gyvybės šeimininkas ir negali su žmogaus gyvybe elgtis kaip nori! Bažnyčia tėvą ir motiną vadina Dievo bendradarbiais plečiant žmonių giminę. Teologija skelbia, kad tėvai pradeda žmogiškąją gyvybę, o Dievas nuo amžių pasirūpino, kad tas žmogiškosios gyvybės daigelis gautų žmogaus sielą. Kokiu būdu ir kada tai įvyksta – to nežino nei mokslas, nei tikėjimas. Tai didysis žmogiškosios gyvybės slėpinys. Todėl į tą bejėgę, bevardę gyvybę po motinos širdimi reikia žiūrėti taip pat pagarbiai kaip ir į kiekvieną žmogų. Nei motinos gerovė, nei jos sveikata nėra tokios vertybės, dėl kurių galima būtų naikinti žmogiškąją gyvybę, juolab tokią silpną ir bejėgę.
Gerieji žmonės, laisvo žodžio sąlygomis visais klausimais galime išgirsti įvairių nuomonių. Kaip susigaudyti? Bažnyčia turi seną, išmėgintą visų gyvenimiškų klausimų sprendimo receptą. Tai Kristaus Evangelija. Ji ištisus amžius šviečia žmonijai kaip šviesus žiburys. Kiek kartų žmonija nuo jos traukėsi, tiek kartų patyrė didelį moralinį nuosmukį, ir kiek kartų prie jos grįžo – rado joje neišsemiamus dvasinius lobius.
Parengė V. S.
„Bažnyčios žinios“
