Popiežiaus Pranciškaus homilija: Apie valdančiųjų ir pavaldinių maldą

 Šio pirmadienio, rugsėjo 18 dienos ryto, Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie tam tikrą maldos atmainą: apie maldą tų, kurie valdo, ir tų, kurie yra jiems pavaldūs.

Šventasis Tėvas pakomentavo Bažnyčios liturginio kalendoriaus numatytus pirmadienio skaitinius iš Šventojo Rašto: apaštalas Paulius patarė Timotiejui melstis už „už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“, o Evangelijos pagal Luką epizodas papasakojo apie romėnų šimtininką, kuris paprašo Jėzaus išgydyti jo branginamą tarną. Šį prašymą perdavę jo draugai žydai pažymi, kad jis myli jų tautą. Šimtininkas įsitikinęs, kad Jėzus gali tarti tarnui išgyti taip, kaip jis gali nurodyti savo pavaldiniui ką daryti. „Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių“, – sako šimtininkas.Pasak Pranciškaus, krikščionys turi pareigą melstis už valdančiuosius net ir tada, kai šie klysta. Panašiai valdantieji turi pareigą melstis, nes kitaip rizikuoja prarasti supratimą, kad ir jie yra „valdiniai“, rizikuoja užsidaryti savyje arba mažoje grupėje.

Šimtininkas, anot popiežiaus, meldžia Jėzaus: ir todėl, kad myli, brangina savo tarną, ir todėl, kad supranta savo sąžinėje, kad nėra visko šeimininkas, nėra paskutinė instancija. Kad taip, kaip jis turi valdinių, taip ir jis pats yra valdinys.

Valdantysis, kuris nesimeldžia, užsidaro – rėmdamasis tik savimi pačiu ar savo partija – rate, iš kurio neišeina. Tai savyje uždarytas žmogus. Bet taip pat jis gali ir pats matyti tikras problemas ir jausti sąžinėje, kad pats yra pavaldus, kad yra kitas, kuris turi daugiau galios už jį. O kas turi daugiau galios už valdantįjį? Tauta, kuri jam davė galią, ir Dievas, iš kurio galia ateina per tautą. Kai valdantysis savo sąžinėje jaučia tokį pavaldumą, meldžiasi.

Valdantysis, pasak popiežiaus, turi melsti Dievo malonės valdyti gerai – pagal Saliamono pavyzdį: šis Dievo neprašė aukso ar kitokio turto, bet išminties valdyti ir suprasti, kad jo jėga nėra jame pačiame ar mažoje grupelėje. Jeigu valdantysis yra netikintis ar ateistas, negali melstis, tai jis vis tiek gali stoti akistaton su savo sąžine, su tautos išminčiais, nesiremdamas vien savimi pačiu.

Iš kitos pusės, yra pareiga melstis už valdančiuosius, kad jie neliktų vieni ir vieniši, melstis ir už tuos, kurie nepatinka, kurie yra padarę bjaurių dalykų – jiems tokios užtarimo maldos reikia dar daugiau, reikia atgailos už juos.

„Aš jūsų prašau, – Mišių dalyviams sakė popiežius Pranciškus, – paslaugos: tegu kiekvienas tam skiria penkias minutes, ne daugiau. Jei yra valdantysis, savęs tepaklausia: „meldžiuosi tam, kuris man davė galią per tautą?“. Ir jei nėra valdantysis: „ar meldžiuosi už valdančiuosius?“. „Taip, už šį ir kitą, nes man patinka, o už tuos ne“. O būtent jiems to labiau ir reikia! „Ar meldžiuosi už visus valdančiuosius?“.

Ir jei atlikdami sąžinės patikrą išpažinčiai matote, kad nesimeldėte už valdančiuos, pasakykite tai. Nes nesimelsti už valdančius yra nuodėmė.

Vatikano radijas