Religija

Antonio-Carlosas Pereira Menautas: „Viešpatie, grąžink senus gerus pagonis“

Written by Biciulystė Siūlo · 3 min read
Antonio-Carlosas Pereira Menautas: „Viešpatie, grąžink senus gerus pagonis“ Po akivaizdaus krikščionybės, kaip jėgos, veiksmingai formuojančios Vakarų kultūrą, sunykimo, keli filosofai džiaugsmingai prakalbo apie Vakarų sugrįžimą į pagonybę. Tai nėra nauja idėja; taip manė Nietzsche‘ė jau prieš 130 metų. 1906 m. Chestertonas aptarė pagonybę savo „Eretikų“ 12 skyriuje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad sekuliarizacijos jėgos, veikiančios nuo Apšvietos, pagaliau nugremš krikščioniškų dažų sluoksnį, subjaurojusį senovės graikų-romėnų šventyklą.

O kad šis naujasis pagonybės klestėjimas būtų realus. Kaip sakė Chestertonas: „jei tik jaunuoliai tikrai būtų pagonys!“ Man, kaip katalikui, pagonybė yra toli gražu ne pirmasis pasirinkimas, ypač kai prisimenu romėnų pomėgį karts nuo karto žudyti krikščionis viešai pramogai. Vis dėlto klasikinė pagonybė galėtų būti neblogas antrasis pasirinkimas.

Dirvos purenimas krikščionybei

Krikščionybė dažnai buvo vaizduojama kaip mirtinas pagonybės ir jos Prometėjiško humanizmo priešas. Tačiau ne mažiau teisingas teiginys, kad krikščionybė graikų-romėnų kultūroje rado derlingą dirvą. Pauliaus iš Tarso diskursas Atėnų Areopage, 50 m. po Kristaus, paprastai laikomas nesėkme. Tačiau atidžiai perskaičius „Apaštalų darbų“ 17 skyrių matome, kad jo pašnekovai – politiškai korektiški to laiko atėniečiai, kurių pagrindinė veikla buvo klausytis ir dalintis naujausiomis žiniomis – iš pradžių jį pagarbiai išklausė.

Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Kiti: „Atrodo, kad jis – svetimų demonų skelbėjas“. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą. Pagaliau jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų“. Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką pasakodami naujienas arba jų klausydami.

Jie Paulių traktavo rimtai iki pat to momento, kai jis paminėjo mirusiųjų prisikėlimą. Visa, kas buvo pasakyta iki tol, pasak Luko, jų nestebino. Apaštalo žodžiai apie rūpestingą Dievą, apdovanojantį geruosius ir baudžiantį bloguosius, visiškai nenustebino jo auditorijos, sudarytos daugiausiai iš epikūrų ir stoikų. Jo klausytojų taip pat nešokiravo mintys, kad mes visi turime ieškoti Dievo, nes „esame jo palikuoniai“ (čia Paulius citavo graikų poetą Aratusą), kad stabmeldystė yra neteisinga ir kad vieną dieną sulauksime Paskutiniojo teismo.

Taigi Pauliui buvo suteikta galimybė paaiškinti savo mintis. Ar taip būtų ir šiandien? Ar jo žodžių neužgožtų pasipiktinusių protestuotojų balsai. Ar 2019 m. Vakarų universitetų auditorijos ramiai priimtų mintis apie protingą pasaulio surėdymą ir apie atlyginančią bei baudžiančią Dievo apvaizdą?

Ryšys tarp krikščionybės ir pagoniškosios filosofijos yra daug platesnis už Pauliaus diskusijas Areopage. Kai skaitome fragmentus iš Aristotelio ar Cicerono, jaučiamės panašiai kaip skaitydami kai kuriuos iš senųjų Bažnyčios tėvų. Garsus juristas Papinijus (142–212 m.) buvo vadinamas krikščionių teisininku, nors iš tiesų jis buvo pagonis. […]

Post-humanistinė pagonybė

„[…] Apgailestauju, kad visa tai paveiks mano vaikus ir anūkus, bet mes negrįžtame link nekaltesnio pagoniško ir į žmogų nukreipto pasaulio, kaip teigia kai kurie neo-pagonys. Greičiau mes įžengiame į post-humanistinę kultūrą. Po krikščionybės visuomenė nepanašės į didingą procesiją Partenono frize; taip pat ji neprimins jaunų tunikomis apsisiautusių žmonių šventės žydinčiame sode.“

Kai 1954 m. C. S. Lewisas priėmė profesoriaus pareigas Cambridge‘o universitete, jis perskaitė nuostabią inauguracinę paskaitą „De Descriptione Temporum“, kurią verta perskaityti nuo pradžios iki galo.  Čia pateikiu tik ištrauką apie tikrosios pagonybės atgimimo mūsų dienomis neįmanomumą:

„Sunku nepritrūkti kantrybės su tais kalbėtojais, spaudoje ar sakykloje, kurie įspėja mus, kad „grįžtame į pagonybę“.  Būtų visai smagu, jei taip būtų.  Būtų įdomu pamatyti, kaip ateityje Ministras Pirmininkas bando paaukoti didelį gyvą bulių Vestminsterio salėje. Tai, kas slypi už tokių tuščių pranašysčių, – jei jos apskritai yra kas nors daugiau nei nerūpestingos kalbos – yra klaidinga mintis, kad istorinis procesas leidžia grįžti atgal; kad Europa gali išeiti iš krikščionybės „tomis pačiomis durimis, pro kurias į ją įėjo“, ir rasti save ten, kur buvo. Taip nebūna. Žmogus po krikščionybės netampa pagoniu […] Post-krikščioniškas žmogus yra atkirstas nuo krikščioniškos praeities, taigi – dvigubai atkirstas nuo pagoniškos praeities.“

Galų gale, sekuliarizacija ne tiek nuvalė viduramžių dažus nuo klasikinio originalo, kiek perdėtu uolumu atkurti freską, nugramdė žemiau esančio akmens sluoksnius.

Šiandienos post-krikščionys nėra pagonys. Jų modeliai nėra Sokratas, Aleksandras Didysis ar Julijus Cezaris. Post-krikščionims trūksta beveik visko, ką turėjo klasikiniai pagonys. Mūsų pasaulis yra visiškai nusivylęs, o pagonių didžiulis prietaringumas rodo jų nepaprastą žavėjimąsi pasauliu. Pagonys ant savo mirusiųjų kapų statė paminklus, stovinčius iki šiol; post-krikščionys dabar svarsto, ar nereikėtų numirėlių kompostuoti. Pagonys šlovino herojus; mūsų kultūra mėgaujasi TV serialais. Prometėjiškas žmogus stengėsi pavogti dievų ugnį, o post-krikščioniška visuomenė vis sunkiau įžvelgia esminį skirtumą tarp žmogaus ir amebos. […]

Galutinė įžvalga yra ta, kad jūs galite, jei norite, nustoti būti krikščioniu, bet kartą atbūrus tai, kas buvo užburta – o atbūrimas įvyko prieš daugmaž 20 amžių – jūs negalite vėl gimti kaip ikikrikščioniškas pagonis. Pagonis galima paversti krikščionimis, bet jūs negalite post-krikščionių paversti pagonimis.

Būtų visai puiku, jei mūsų pasaulyje atsirastų būriai nuoširdžių ir labai žmogiškų iki-krikščioniškų pagonių. Kadangi žmogiškumas turi dieviškąją vertę, ypač po Jėzaus Kristaus įsikūnijimo, tokia visuomenė turėtų pagrindą tolimesniam bendram kūrimui. Nemažai šių pagonių galbūt taptų krikščionimis. Juk kaip sakė Chestertonas, pagonybė atvedė į krikščionybę. Tačiau šiai svajonei nelemta išsipildyti.

Trumpai apie autorių: Antonio-Carlosas Pereira Menautas yra konstitucinės teisės profesorius Santiago de Compostela‘os universitete Ispanijoje.

y-news.lt