Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena. Tuščio kapo žinia

Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena. Tuščio kapo žinia

Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,

per amžius tveria jo ištikima meilė!

Tesako Izraelis:
„Jo ištikima meilė amžina“.

VIEŠPATIES dešinė išaukštinta!
VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!“

Nemirsiu, bet gyvensiu

ir skelbsiu VIEŠPATIES darbus.

Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.

Taip VIEŠPATIES padaryta, –
koks mums nuostabus reginys! (Ps 118, 1–2. 16ab–17. 22–23)

* * *
Prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta

Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.

Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. (Rom 6, 3–11)

* * *

Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais.

Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“

Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę. (Lk 24, 1–12)

* * *

Didįjį šeštadienį išgyvendami Viešpaties kapo tylą – Dievo meilės iki galo slėpinį – melskimės asmeniškai ar bendruomenėje ir už Lietuvą Tiesoje. Tėve, vardan savo Sūnaus, nugalėjusio mirtį ir sugrąžinusio mums Dievo vaikų laisvę, leisk ir mums patirti tuščio kapo atradimo nuostabą ir džiaugsmą, išmokyk tuo dalytis, kad ir mes taptume Jo pergalės dalininkais – Prisikėlimo žmonėmis.

* * *

Kun. Algirdas Akelaitis. Ko gi stebiesi, akmenie, ritinamas nuo kapo?..

Ko gi stebiesi, akmenie, ritinamas nuo kapo? Argi ne tuo, kad atpažinai, jog Tas, kurį paslėpei, yra tavo Šeimininkas? Argi ne iš paklusnumo, argi ne iš džiaugsmo pasitraukei Jam iš kelio ir pirmasis pasveikinai Prisikėlusįjį? Dabar pasveikink ir savo brolį – akmenį – mano krūtinėje. Liudyk jam, Kapo akmenie, apie Prisikėlusįjį.

Ko gi sutrikote, moterys, radusios vartus tarp mirties ir gyvenimo atvirus? Argi ne dėl to, kad išgirdote, jog Tas, kurį ketinote patepti, yra Pateptasis?

Ko gi stebiesi, Petrai? Ar ne savimi pačiu? Argi ne tuo, kad tiek laiko vaikščiojai su Viešpačiu ir Jo nepažinai? Minios kurias tu maitinai Viešpaties duona, vaikai kuriems draudei artintis prie Jėzaus, paleistuvės, kurias laikei nevertas pagarbos – visi tave, Petrai, aplenkė.

Mortos sesuo tave aplenkė. Pagydytas ir iš gulto prisikėlęs luošys tave aplenkė. Muitininkas, prisikėlęs nuo muitinės stalo, tave aplenkė. Visi jie anksčiau už tave nustebo. Visi jie anksčiau, nepažinodami Viešpaties, pažino Jo dovaną.

Argi neaptemdė tau, Petrai, žvilgsnio ilgas buvimas su Viešpačiu? Argi negalvojai geriausiai Jį pažįstąs? Argi būdamas pirmas netapai paskutinis?

Nubėgai ieškoti mirusio Viešpaties, tačiau nepastebėjai Jo gyvo, atėjusio pas tave su moterimis. Jos nuleido akis iš pagarbos slėpiniui. Tu gi ieškojai akimis patvirtinimo savo žinojimui, kad Viešpats mirė. Jos nerado kape Kūno, tačiau priėmė Žinią. Tu gi nepriėmei Žinios ir kaip paskutinis tarp paskutinių skubėjai, kad spėtum nustebti.

Palaimintas tu, Petrai, iš kurio Viešpats atėmė žinojimą, kad galėtų duoti tikėjimą.
Palaimintas tu, Uola, kurią Viešpats sudaužė, kad atvertų šaltinį.
Palaimintas tu, Ryžtingasai, išsigynimu, pamokytas silpnumo.
Palaimintas tu, Apaštale, moterų liudijimo išsiųstas prie kapo.
Palaimintas tu, Pirmasai, su paskutiniais atskubėjęs nustebti.

Liudyk mano širdžiai, Kapo akmenie, liudykit mano širdžiai, moterys, liudyk mano širdžiai, Petrai. Tai ne šnekos yra tuščios. Tai mano širdis paklydo ir išsibarstė. Pamiršo, kas yra jos Ganytojas ir kaip skamba Jo balsas. Tai ne Viešpats mirė. Tai aš esu miręs nuodėmėse ir bijau tai pripažinti.

Per visą dieną Tavęs, miręs ir prisikėlęs Karaliau, Tavo Sužadėtinė šaukiasi. Per visą naktį ji Tavęs ieško. Skubėk sugrįžti pas tą, kuri Tau priklauso, Karaliau.

bernardinai.lt

Benediktas XVI. Malda ir tyla

„Bažnyčios žinios“ | 2012 (3 / 381)

2012 m. kovo 7 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnėse katechezėse kalbėjau apie Jėzaus maldą ir šių apmąstymų nenorėčiau užbaigti trumpai nestabtelėjęs prie Jėzaus tylos, tokios svarbios puoselėjant santykį su Dievu, temos.

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Verbum Domini atkreipiamas dėmesys į tylos vaidmenį Jėzaus gyvenime, pirmiausia ant Golgotos: „čia susiduriame su žodžiu apie kryžių (1 Kor 1, 18). Žodis nutyla, virsta mirtina tyla, nes išsisakė iki galo, nieko iš to, ką turėjo pasakyti, sau nepasilikdamas“ (12). Turėdamas prieš akis šią kryžiaus tylą, šv. Maksimas Išpažinėjas Dievo Motinai į lūpas įdeda šį pasakymą: „Bežodis yra Tėvo Žodis, sukūręs kiekvieną kalbantį kūrinį; negyvos akys to, kuriam tariant žodį ar duodant ženklą juda visa, kas gyva“ (La vita di Maria: Testi mariani del primo millennio, 2. Roma 1989, p. 253).

Kristaus kryžius ne tik pateikia Jėzaus tylą kaip jo galutinį žodį Tėvui, bet ir parodo, kad Dievas kalba per tylą: „Dievo tyla, visagalio Tėvo tolybės patyrimas, yra Dievo Sūnaus, įsikūnijusio Žodžio, žemiškojo kelio esmingai svarbi atkarpa. Kabodamas ant kryžiaus, jis dejavo dėl šios tylos jam keliamo skausmo: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mk 15, 34; Mt 27, 46). Klusnus ligi paskutinio atodūsio, Jėzus mirties tamsybėje šaukėsi Tėvo. Jam jis save patikėjo perėjimo iš mirties į amžinąjį gyvenimą akimirką: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią (Lk 23, 46)“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum Domini, 21). Tai, ką Jėzus patyrė ant kryžiaus, daug pasako apie besimeldžiančio žmogaus situaciją ir apie maldos viršūnę: išklausę Dievo žodį ir jam pritarę, turime lygiuotis į Dievo tylą, kuri yra svarbi to paties Dievo žodžio išraiška.

Žodžio ir tylos dinamika, būdinga Jėzaus maldai per visą jo žemiškąją egzistenciją, pirmiausia ant kryžiaus, dviem aspektais užkliudo ir mūsų maldos gyvenimą.

Pirmasis susijęs su Dievo žodžio priėmimu. Norint išgirsti tą žodį, būtina išorinė ir vidinė tyla. O mūsų dienomis tai ypač sunku. Mūsų amžius neskatina susikaupimo; priešingai, kartais susidaro įspūdis, kad žmonės tiesiog bijo bent akimirkai atsiplėšti nuo žodžių ir vaizdų srauto, ženklinančio ir pripildančio mūsų kasdienybę. Dėl šios priežasties jau minėtame paraginime Verbum Domini priminiau būtinybę mokyti branginti tylą: „Iš naujo atrasti Dievo žodžio centrinę vietą Bažnyčios gyvenime taip pat reiškia vėl atrasti vidinio susikaupimo ir ramybės prasmę. Didžioji Bažnyčios tėvų tradicija moko, kad Kristaus slėpiniai susiję su tyla ir kad tik joje Dievo žodis gali surasti sau buveinę, kaip surado Marijoje, kuri buvo neperskiriamai ir žodžio, ir tylos moteris“ (66). Šis principas – tai, kad be tylos žodžio negirdime, nesiklausome, nepriimame, – pirmiausia galioja asmeninei maldai, bet sykiu ir mūsų liturgijai: kad padėtų autentiškai įsiklausyti, joje irgi turi nestigti tylos ir neverbalinio priėmimo akimirkų. Visada aktuali išlieka šventojo Augustino pastaba: Verbo crescente, verba deficient – „Žodžiui augant, žodžių mažėja“ (plg. Sermo 288, 5: PL 38, 1307; Sermo 120, 2: PL 38, 677). Evangelijose dažnai pasakojama, kad Jėzus – ypač lemtingų apsisprendimų momentais – pasitraukia nuo minių bei mokinių į vienumą tyliai pasimelsti ir išgyventi savo sūniško santykio su Tėvu. Tyla geba pačioje mūsų gelmėje atverti vidinę erdvę gyventi Dievui, kad jo žodis liktų mumyse, meilė jam įsišaknytų mūsų protuose bei širdyse ir gaivintų mūsų gyvenimą. Tad pirmasis aspektas yra štai toks: vėl mokytis tylos, atvirumo klausymuisi, atveriančio mus kitam, Dievo žodžiui.

Tačiau tylos santykiui su malda būdingas dar ir antras svarbus elementas. Mat ne tik mes tylime, norėdami įsiklausyti į Dievo žodį; melsdamiesi dažnai atsiduriame Dievo tylos akivaizdoje, jaučiamės apleisti, mums atrodo, kad Dievas mūsų nesiklauso ir neatsako. Tačiau tokia Dievo tyla – patirta ir Jėzaus – nėra jo tolumo ženklas. Krikščionys gerai žino, kad Viešpats yra arti ir klausosi net kančios, atmetimo ir vienatvės tamsoje. Jėzus nuramina mokinius ir kiekvieną iš mūsų patikindamas, kad Dievui kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką gerai žinomi mūsų poreikiai. Jis moko mokinius: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 7–8): atidi, tyli, atvira širdis yra daug svarbiau už žodžių gausą. Dievas artimai mus pažįsta, daug giliau negu pažįstame patys save, jis mus myli – ir to žinojimo turi pakakti. Čia labai reikšminga tai, ką Biblijoje patyrė Jobas. Šis vyras greitai netenka visko: šeimos, turto, draugų, sveikatos. Atrodo, kad Dievas jį visiškai apleido, jo atžvilgiu laikosi visiškos tylos. Vis dėlto Jobas nenutraukia santykio su Dievu, kalbasi su juo, šaukia jam; maldoje, nepaisydamas visko, išsaugo savo tikėjimą ir galiausiai atranda savo patirties ir Dievo tylos vertę. Tada, kreipdamasis į Kūrėją, padaro išvadą: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (Job 42, 5): mes beveik visi pažįstame Dievą iš gandų, ir juo labiau atsiveriame jo tylai, juo labiau jį iš tikro pažįstame. Šis didžiausias pasitikėjimas, atveriantis kelią į netikėtą susitikimą su Dievu, bręsta tyloje. Šventasis Pranciškus Ksaveras melsdavosi sakydamas Viešpačiui: „Myliu tave ne todėl, kad gali man dovanoti dangų ar pasmerkti į pragarą, bet kad esi mano Dievas. Myliu tave, nes tu esi tu.“

Baigiant mūsų apmąstymus apie Jėzaus maldą, į galvą ateina pamokomų žodžių iš Katalikų Bažnyčios katekizmo: „Maldos tikrovę mums tobulai apreiškė Žodis, tapęs kūnu ir pasiliekantis tarp mūsų. Stengtis suprasti Jo maldą, apie kurią mums kalba Jo liudytojai Evangelijoje, reiškia artintis prie švento Viešpaties Jėzaus kaip prie degančio krūmo: pirmiausia kontempliuoti Jį patį besimeldžiantį, paskui klausytis, kaip Jis mus moko melstis, ir pagaliau patirti, kaip Jis iš- klauso mūsų maldą“ (2598). O kaip Jėzus mus moko melstis? Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje aiškiai atsakoma: „Jėzus mus moko melstis ne tik Tėve mūsų malda, – tai tikrai pagrindinis mokymo melstis aktas, – bet ir melsdamasis pats. Taigi jis atskleidžia ne tik turinį, bet ir tikrai maldai reikalingas nuostatas: Karalystės ieškančios ir priešams atleidžiančios širdies tyrumą, drąsų ir sūnišką pasitikėjimą, peržengiantį tai, ką jaučiame ir suprantame, mokinius nuo pagundų saugantį budrumą“ (544).

Apžvelgdami evangelijas matėme, kokiu būdu Viešpats mums, kai meldžiamės, yra pašnekovas, draugas, liudytojas ir mokytojas. Jėzuje atsiskleidžia mūsų dialogo su Dievu naujybė – sūniškoji malda, kurios Tėvas laukia iš savo vaikų. Iš Jėzaus taip pat sužinome, kad nuolatinė malda padeda aiškinti savo gyvenimą, apsispręsti, atpažinti ir priimti savo pašaukimą, atrasti Dievo mums dovanotus talentus, kasdien vykdyti jo valią, kuri yra vienintelis kelias, vedantis į pilnatvišką savo egzistencijos įgyvendinimą.

Mums, kuriems taip dažnai rūpi darbo našumas ir pasiekiami konkretūs vaisiai, Jėzaus malda rodo, jog turime stabtelėti ir patirti artimo santykio su Viešpačiu momentų, atsiplėšti nuo kasdienio šurmulio, kad įsiklausytume, pasiektume „šaknį“, palaikančią ir maitinančią gyvenimą. Viena iš gražiausių Jėzaus maldos akimirkų kaip tik yra akimirka, kai jis, matydamas savo pašnekovų ligą, bėdą ar ribotumus, pirma malda kreipiasi į Tėvą, taip pamokydamas aplinkinius, kur reikė- tų ieškoti vilties ir išgelbėjimo šaltinio. Jau esu priminęs Jėzaus maldos prie Lozoriaus kapo jaudinantį pavyzdį. Evangelistas Jonas pasakoja: „Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: Lozoriau, išeik!“ (Jn 11, 41–43). Tačiau didžiausią maldos Tėvui gelmę Jėzus pasiekia per savo kančią ir mirtį ištardamas galutinį „taip“ Dievo planui ir atskleisdamas, kad žmogaus valia tinkamai įgyvendinama tada, kai visiškai laikosi dieviškosios, o ne jai priešingos valios. Į šią Jėzaus maldą, jo šūksnį Tėvui ant kryžiaus „įsilieja visos visų laikų žmonijos baimės, vergavimas nuodėmei ir mirčiai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas visa tai priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, išklauso prikeldamas Sūnų. Taip įgyvendinama ir atbaigiama maldos drama kūrimo ir išganymo ekonomijoje“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2606).

Brangūs broliai ir seserys, kupini pasitikėjimo prašykime Viešpaties, kad įgalintų mus gyventi sūniška malda, kasdien mokantis iš vienatinio Sūnaus, tapusio žmogumi mums parodyti, kaip turėtume kreiptis į Dievą. Šventojo Pauliaus žodžiai apie krikščioniškąjį gyvenimą galioja ir mūsų maldai: „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39).
baznycioszinios.lt