Religija

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Written by Biciulystė Siūlo · 15 min read

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

„XXI amžius“

Angelo apsireiškimas

Fatimos miestelis yra apie 112 km į šiaurę nuo Portugalijos sostinės Lisabonos. Netoli nuo Fatimos, Aljustrelio kaime, gyveno dvi giminingos šeimos:

Antuanas ir Marija Santosai bei Manuelis ir Olimpija Marto. Antuanas ir Olimpija buvo brolis ir sesuo. Santosai turėjo septynis vaikus, iš kurių jauniausia buvo Liucija. Šeima buvo pamaldi ir kasdien kalbėdavo rožinį, tad Liucija Pirmąją Komuniją priėmė būdama jau šešerių metų. Manuelis ir Olimpija Marto turėjo keturis vaikus, tarp jų sūnų Pranuką ir dukrą Jacintą.

1916 metų vasarą tie trys abiejų šeimų vaikai – Liucija (devynerių metų), Pranukas (aštuonerių metų) ir Jacinta (šešerių metų) – drauge ganė avis. Vieną vidurdienį jie, sukalbėję rožinį, pradėjo žaisti akmenukais. Staiga pakilo vėjas ir pasirodė šviesus jaunuolio pavidalas. Kai jis prisiartino, vaikai galėjo įžiūrėti jo veido bruožus. Tai buvo 14–16 metų nežemiško grožio jaunuolis. Prisiartinęs prie vaikų, palaimino juos tardamas:

– Nebijokite. Esu taikos angelas. Melskitės su manimi.

Jis atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir sukalbėjo tris kartus:

– Mano Dieve, aš tikiu, aš garbinu, aš viliuosi, aš myliu Tave. Meldžiu Tave pasigailėti tų, kurie netiki, nesimeldžia, neturi vilties ir nemyli Tavęs.

Po to angelas atsistojo ir tarė vaikams:

– Taip melskitės, o Jėzaus ir Marijos Širdys išklausys jūsų prašymus.

Angelas pradingo, vėliau Liucija prisiminė: „Mes jautėme Dievo buvimą taip stipriai ir taip arti, jog nedrįsome kalbėtis vienas su kitu. Net kitą dieną jautėmės apgaubti tos atmosferos. Tik pamažu pranyko tas jausmas“.

Kitą kartą vaikai po pietų žaidė tėvų darže. Vėl staiga pasirodė tas pat jaunuolis ir tarė:

– Ką jūs čia darote? Melskitės! Daug melskitės. Švenčiausiosios Jėzaus ir Marijos Širdys nori jus panaudoti savo gailestingumo planams. Niekada nenustokite aukoti Aukščiausiajam maldų ir patys aukotis.

Liucija paklausė angelą, kaip jie turi aukotis. Jis atsakė:

– Aukokite Viešpačiui viską, ką tik galite, kad būtų atsilyginta už nuodėmes, kuriomis Jis yra įžeistas, melskitės už nusidėjėlių atsivertimą ir už taiką savo šaliai. Esu jos angelas sargas, Portugalijos sargas. Ypač prisiminkite ir su pasiaukojimu pakelkite kentėjimus, kuriuos Viešpats gali jums siųsti.

Angelo žodžius girdėjo tik Liucija ir Jacinta, o Pranukas negirdėjo, nors angelą regėjo. Vėliau Liucija prisiminė: „Angelo žodžiai buvo lyg šviesa, kuri padėjo mums suprasti, kas yra Dievas, kaip Jis mus myli ir kaip nori būti mylimas. Supratome aukojimo vertę ir kaip tai patiko Dievui, ir kaip buvo atlyginama nusidėjėlių atsivertimu. Nuo to meto aukojome Viešpačiui viską, kas mus apmarina… Ištisas valandas kniūbsti kalbėjome angelo išmokytą maldą“.

Trečią kartą angelas vaikams pasirodė rudeniop, kai jie buvo sukalbėję rožinį ir minėtą angelo maldą. Angelas rankoje laikė taurę, o virš jos kybojo Ostija. Iš jos kraujas varvėjo į taurę. Taurei ir Ostijai kybant ore, angelas atsiklaupė greta vaikų, nusilenkė ir tris kartus sukalbėjo:

– Švenčiausioji Trejybe: Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, aš garbinu Tave iš širdies gilumos ir aukoju Tau brangiausiąjį Kūną, Kraują, Sielą ir Dievybę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra visados visuose pasaulio tabernakuliuose, kaip atlyginimą už išniekinimus, kuriais Jis įžeidžiamas. Begaliniais Jo Švenčiausiosios Širdies nuopelnais ir Marijos Nekalčiausiosios Širdies užtarimu meldžiu atsivertimo vargšams nusidėjėliams.

Po to jis atsistojo, paėmė Ostiją ir padavė Liucijai, o iš taurės davė atsigerti Jacintai ir Pranukui, tardamas:

– Imkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuris nedėkingų žmonių yra baisiai išniekinamas. Atsilyginkite už jų nusikaltimus ir paguoskite savo Dievą.

Angelas klūpodamas vėl nusilenkė ir tris kartus kartu su vaikais sukalbėjo maldą „Švenčiausioji Trejybe: Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia“… Po to jis pradingo.

Pirmasis Marijos apsireiškimas

1917 m. gegužės 13 d., po ankstyvųjų sekmadienio šv. Mišių, Liucija, Pranukas ir Jacinta išginė avių bandą į Kova da Irijos ganyklą. Skambinant Sumai, jie sukalbėjo rožinį ir ėmėsi žaisti. Tuo metu neįprastos šviesos debesėlis nusileido ant žaliuojančio ąžuoliuko, o virš jo pasirodė graži, baltai apsirengusi Ponia su rožinio vėriniu ant dešinės rankos.

– Nebijokite, – tarė ji išsigandusiems vaikams. – Aš esu iš dangaus.

Liucija paklausė, ko ji norėtų.

– Atvykau paprašyti jūsų, kad čia ateitumėte šešis mėnesius iš eilės kiekvieno mėnesio tryliktą dieną, tuo pačiu metu. Vėliau jums pasakysiu, kas esu ir ko noriu.

Apsireiškusioji su vaikais kalbėjosi keliolika minučių. Vaikams sukalbėjus maldelę „Švenčiausioji Trejybe“, ji paragino:

– Kasdien kalbėkite rožinį už pasaulio taiką ir už karo pabaigą.

Po tų žodžių ji pakilo į rytų pusę ir išnyko.

Vaikai nusprendė apie regėjimą niekam nepasakoti, bet Jacinta savo mamai viską išpasakojo. Pasklidus gandui apie apsireiškimą, daugelis netikėjo ir tyčiojosi iš vaikų. Liucijai mama liepė paneigti tą atsitikimą, o kai Liucija nepaneigė, buvo barama ir mušama. Visi namiškiai laikė ją melage ir tik Apsireiškusiosios žodžiai buvo jai paguoda: „Labai kentėsi, bet Dievo malonė bus tau paguoda“.

Antrasis apsireiškimas

Birželio 13 dieną į Kova da Iriją nuėjo jau keturiolika vaikų ir dar kiek suaugusiųjų. Prieš vidurdienį visi kalbėjo rožinį. Gražioji Ponia vėl taip pat pasirodė ir kalbėjo Liucijai:

– Noriu, kad ateitum ir kito mėnesio tryliktą dieną. Kalbėk rožinį, o po kiekvienos paslapties pridėk maldelę: „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikia Tavo pasigailėjimo“. Turi išmokti skaityti ir rašyti, o vėliau pasakysiu, ko noriu.

Liucija paprašė, kad Ponia juos pasiimtų į dangų. Matyt, vaikai buvo išgąsdinti jau prasidėjusio persekiojimo.

– Taip, – atsakė Apsireiškusioji, – netrukus paimsiu Jacintą ir Pranuką. Bet tu čia pabūsi ilgiau. Jėzus nori panaudoti tave, kad skelbtum apie mane, kad būčiau žinoma ir mylima. Jis nori, kad įdiegtum žmonėms pagarbą mano Nekaltajai Širdžiai. Pažadu išganymą tiems, kurie mano Širdį apkabins, ir Dievas juos mylės. Jie bus lyg gėlės, kurias aš padėsiu Jo sostui papuošti.

Liucijai dėl tų žodžių nuliūdus, Apsireiškusioji paguodė:

– Aš niekados tavęs neapleisiu. Mano Nekaltoji Širdis tau bus užuovėja ir kelias, kurie ves tave pas Dievą.

Tada Ponia vaikams parodė erškėčiais apipintą savo Širdį, sužeistą žmonių nuodėmių. Po to ji vėl išnyko. Šį kartą vaikai žmonėms apie regėjimą beveik nieko nepasakojo – kažkokia dvasinė jėga juos sulaikė.

Trečiasis apsireiškimas

Besiartinant liepos tryliktajai, Liucija nusprendė nebeiti į Kova da Iriją, nes klebonas ir jos motina įtikinėjo, jog visa tai esanti velnio apgaulė. Bet Jacintos ir Pranuko tėvai nedraudė eiti, todėl vaikai nedvejojo:

– Mes eisime, nes Ponia liepė mums ateiti.

Kai priartėjo žadėto apsireiškimo valanda, Liucijai staiga dingo visos abejonės, todėl vaikai iškeliavo visi trys. Laikydamos rankoje šventintas žvakes, vaikus nulydėjo ir jų motinos bei Jacintos ir Pranuko tėvas, kuris savo vaikais tikėjo ir juos palaikė. Sukalbėjus rožinį, saulę uždengė migla ir atvėso oras. Buvo susirinkę apie penkis tūkstančius žmonių, iš kurių daugelis sakė išvydę žaibo blyksnį, baltą šviesą virš medžio ir girdėję ūžesį. Pasirodžiusi Ponia vaikus vėl paragino kasdien kalbėti rožinį ir aukoti Dievui visus skausmus už nusidėjėlių atsivertimą, pridedant tokią maldą: „Mano Jėzau, dėl Tavo meilės už nusidėjėlių atsivertimą ir atsilyginimą už nuodėmes, padarytas prieš Marijos Nekaltąją Širdį“.

Kai Liucija paprašė kokio nors nepaprasto ženklo, kurį visi galėtų pamatyti, Ponia pažadėjo spalio mėnesį padaryti stebuklą. Po to ji išskleidė rankas, o jos delnuose pasirodžiusi šviesa nusileido į žemės gelmes ir vaikams parodė pragare kenčiančias sielas. Tai buvo ugnies jūra, kurioje kentėjo velniai ir neatgailavusių žmonių vėlės, blaškomos liepsnų. Girdėjosi vaitojimai iš skausmo ir nevilties. Išsigandusiems vaikams Apsireiškusioji paaiškino:

– Jūs matėte pragarą, į kurį eina nelaimingų nusidėjėlių vėlės. Jiems gelbėti Dievas nori pasauliui duoti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Jei tai bus padaryta, bus išgelbėta daug sielų, ir pasaulis susilauks taikos… Bet jei ir toliau Dievas bus įžeidinėjamas, kils kitas dar baisesnis karas… Kai vieną naktį pamatysite nepaprastą šviesą, žinokite, kad tai yra Dievo ženklas, jog jau priartėjo pasauliui bausmės už jo nuodėmes: karas, badas, Bažnyčios ir Šventojo Tėvo persekiojimas… Aš ateisiu, kad pasaulis būtų paaukotas mano Nekaltajai Širdžiai, o atsiteisimo Komunija būtų priimama pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Jei mano prašymas bus išpildytas, Rusija atsivers ir įsigalės taika. Jei ne, ji (Rusija) skleis savo klaidas visame pasaulyje, kels karus ir persekios Bažnyčias. Daugelis tikinčiųjų bus nukankinti. Šventasis Tėvas skaudžiai kentės. Daug tautų bus sunaikinta. Bet mano Nekaltoji Širdis pagaliau triumfuos: Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir bus duotas taikos laikotarpis. Portugalijoje bus saugomos tikėjimo tiesos. Niekam to nesakykite.

Pasakiusi Liucijai dar vieną paslaptį apie pasaulio ateitį, Ponia vėl išnyko. Žmonių klausinėjama apie išgirstą žinią, Liucija nieko nesakė. Matytas pragaro vaizdas vaikus labai paveikė – jiems dingo noras žaisti ir linksmintis. Net šešiametė Jacinta, neturinti platesnių žinių apie mirtinas nuodėmes, pradėjo kalbėti labai rimtus dalykus:

– Turime daug melstis už nusidėjėlius, kad apsaugotume juos nuo pragaro. Tiek daug jų ten eina… Kaip lengvai jie gali jo išvengti, valdydami liežuvį ir lankydami šv. Mišias. Gaila jų. O, kad galėčiau jiems parodyti pragarą!

Vaikai už nusidėjėlių atsivertimą pradėjo savanoriškai aukotis, net susilaikydami nuo žaidimų, maisto ir vandens. O Liucijai teko dar daugiau išbandymų: ją namiškiai dėl tų regėjimų išjuokdavo, motina mušė, kaimynai visaip pravardžiavo.

Ketvirtasis apsireiškimas

Siekdamas užgniaužti žmonių tikėjimą, su vaikais ėmėsi kovoti ir apskrities valdytojas. Jis rugpjūčio 13 dieną pagrobė vaikus ir laikė užrakinęs kambaryje, grasindamas juos išvirti aliejuje, jeigu neišsižadėsią savo pasakojimų. Nors vaikų nebuvo, bet Kova da Irijoje susirinko apie 40 000 žmonių, kurie meldėsi ir giedojo. Sudundėjus griaustiniui, visi pamatė pilką debesėlį, kuris nusileido ant ąžuoliuko, o po kelių minučių vėl pakilo. Po to pasirodė laumės juosta. Žmonės suprato, kad Ponia vėl buvo atvykusi, bet, neradusi vaikų, grįžo į dangų.

Po trijų dienų vaikai buvo paleisti. Rugpjūčio 19 dieną, sekmadienį po šv. Mišių, jie visi trys nuėjo į Kova da Iriją ir sukalbėjo rožinį. Apie 16 val. Liucija pajuto, kad atvėso oras, saulę uždengė migla ir švystelėjo žybsnis. Ponia pasirodė jau kitoje vietoje, vaikus ragino daug melstis ir aukotis už nusidėjėlius, kasdien kalbėti rožinį. Liepė į tą pačią vietą atvykti kito mėnesio 13 dieną.

Penktasis apsireiškimas

Rugsėjo 13 dieną Kova da Irijoje susirinkusi apie 30 000 žmonių minia regėjo iš dangaus krintančių baltų žiedlapių liūtį. Vaikams pasirodžiusi Ponia pasakė norinti, kad toje vietoje būtų pastatyta koplyčia. Ji vėl ragino vaikus dažnai kalbėti rožinį, sakė, kad Dievui patinka jų apsimarinimai už nusidėjėlių atsivertimą; pažadėjo spalio 13 dieną padaryti stebuklą.

Šeštasis apsireiškimas

Nors spalio 13 diena buvo lietinga, o žemė dumblina ir klampi, į Kova da Iriją susirinko apie 70 000 žmonių. Net didieji Portugalijos laikraščiai atsiuntė savo korespondentus, o bedieviai iš anksto džiūgavo, kad pagaliau tai būsiąs apgavysčių galas ir smūgis Bažnyčiai. Sukalbėjus rožinį, Liucija liepė žmonėms suglausti skėčius, nes jau atvykstanti Ponia. Nustojo lyti, pasirodė saulė, o Apsireiškusioji vaikams kalbėjo:

– Noriu, kad čia dėl manęs būtų pastatyta koplyčia. Kasdien turi būti kalbamas rožinis. Karas baigsis ir kariai greit grįš namo.

Pasirodžiusioji pasakė esanti Rožinio Dievo Motina. Tada visi trys vaikai pamatė, kaip Ponia išskleidė plaštakas: iš jų sklido ypatinga šviesa ir paveikė saulę. Ji tapo blyški kaip mėnulis. Jos kairėje pasirodė šv.Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi ant kairės rankos. Šv.Juozapas ir Kūdikėlis buvo matomi tik iki krūtinės. Šv.Marija stovėjo saulės dešinėje, apsirengusi mėlynu ir baltu drabužiu, kaip Rožinio Karalienė. Kūdikėlis buvo raudonais rūbais. Po to šv.Marijos drabužių spalva pasikeitė – jie tapo violetiniai, kaip Skausmingosios Motinos. Liucijai ji dar pasirodė rudu Karmelio kalno škaplierių drabužiu.

Vaikams ekstazėje stebint viziją, didžiulė minia tuo metu stebėjo nepaprastą saulės reiškinį. Ji pakeitė spalvą, žmonės galėjo lengvai į ją žiūrėti. Po to pradėjo visomis kryptimis žarstyti įvairių spalvų spindulius, nuspalvindama žmones, žemę ir augmeniją. Pasibaigus spinduliavimui, saulė pradėjo zigzagais kristi žemyn kaip ugnies kamuolys. Išsigandę žmonės ėmė šaukti, puolė ant kelių į purvyną prašydami Dievo Motiną jų pasigailėti. Kai saulė nurimo ir grįžo į savo vietą, visi pastebėjo, kad jų nuo lietaus permirkę drabužiai buvo visai sausi. Tas saulės stebuklas buvo matomas kelių kilometrų spinduliu, todėl net Fatimos gatvėse žmonės verkė ir šaukė, laukdami pasaulio pabaigos. Taip menko tikėjimo žmonių akivaizdoje saulė pagerbė dangaus ir žemės Karalienę.

Kai kurias paslaptis, kurias vaikai patyrė vizijoje, Dievo Motina, vėliau apsireiškusi Liucijai, leido viešai paskelbti tik po daugelio metų.

Po apsireiškimų

Fatimos apsireiškimų kanoninis procesas buvo pradėtas 1922 m. gegužės 13 d., o 1930 m. spalio 13 d. Leirijos vyskupas paskelbė šiuos pasirodymus tikrais ir tikėtinais.

Dievo Motina ir po 1917 m. spalio 13 d. apsireikšdavo Jacintai, o vėliau ir Liucijai. Jos turėjo malonę išprašyti kitiems pagalbą. Jacinta net gavo ypatingą dovaną – vienu metu galėjo būti dviejose skirtingose vietose. Jai rūpėjo tik nusidėjėlių atsivertimas, abu su Pranuku daugiausia laiko skyrė maldai ir apsimarinimams. Kasdien sukalbėdavo po septynis aštuonis rožinius. Pranukui susirgus, apsireiškusi šv.Marija pasakė, kad netrukus jį paimsianti į dangų, po to – ir Jacintą.

Pranukas mirė 1919 m. balandžio 4 d. Jacinta negalėjo dalyvauti jo laidotuvėse, nes sirgo tuberkulioze, pleuritu, gripu, o vėliau ir plaučių uždegimu. Apsireiškusi šv.Marija sakė, kad ji bus gydoma ligoninėse ne tam, kad pasveiktų, bet kad atsiteistų už nusidėjėlius ir juos atverstų. Iš tiesų sirgdama Jacinta daug kentėjo, bet ją guodė apsireikšdama Dievo Motina, kuri jai pasakė labai reikšmingų dalykų. Būdama Lisabonos vaikų prieglaudoje, Jacinta motinai vyresniajai yra atskleidusi tai, ką sužinojo iš Dievo Motinos:

– Pasaulio nuodėmės yra labai didelės.

– Karai yra bausmė už pasaulio nuodėmes… Atgaila yra būtina. Jei žmonės pasitaisys, mūsų Ponia atvyks pagelbėti pasauliui. Jeigu jie nesitaisys, ištiks bausmė.

– Jei žmonės pasitaisys, Viešpats atleis pasauliui. Jei ne – ateis bausmė. Galingasis Dievas siųs pasauliui, pradedant Ispanija, niekad pasaulyje negirdėtą bausmę.

Jacinta kalbėjo apie didelius pasaulio įvykius, kurie įvyks apie 1940 metus. Tai įvyksią dėl neapykantos ir nepaklusnumo Viešpačiui Jėzui ir šv.Marijai. Nemokėdama rašyti, Jacinta mintis atskleidė kalbėdama artimiems žmonėms:

– Nuodėmės, kurios stumia sielas į pragarą, yra kūno nuodėmės. Bus įvestos tokios mados, kurios labai įžeis mūsų Viešpatį. Tie, kurie tarnauja Dievui, neturi sekti tomis madomis. Bažnyčia neturi madų.

– Daug negerų santuokų. Jos nepatinka mūsų Viešpačiui, nes jos nėra iš Dievo.

– Gydytojai nesupranta, kaip gydyti ligonius, nes neturi Dievo meilės.

– Jei valstybės valdžia paliktų Bažnyčią ramybėje ir saugotų religijos laisvę, sulauktų Dievo palaimos.

– Daug melskis už valdžias. Gailėkis tų valdžių, kurios persekioja mūsų Viešpaties religiją.

– Būk gailestinga kitiems, kurie nėra mieli. Nekritikuok kitų ir venk tų, kurie tai daro.

– Būk kantri. Kantrybė veda mus į dangų. Apsimarinimai ir aukos labai patinka mūsų Viešpačiui.

– Išpažintis yra gailestingumo sakramentas. Dėl to žmonės turi eiti išpažinties su pasitikėjimu ir džiaugsmu. Be išpažinties nėra išganymo.

– Aš eičiau į vienuolyną su dideliu džiaugsmu, bet dabar džiaugsmas yra didesnis, nes einu į dangų.

– Vienuolėmis gali būti tik siela ir kūnu labai tyri asmenys.

– Kunigai turėtų rūpintis tik Bažnyčios ir sielų reikalais.

– Kunigų ir vienuolių nepaklusnumas savo vyresniesiems ir Šventajam Tėvui labai nepatinka Išganytojui.

– Kunigai turi būti skaistūs, visiškai skaistūs.

Išgirdusi, kaip moterys kritikuoja kunigą, Jacinta apsiverkė ir pasakė:

– Jos turėtų melstis už kunigus, o ne kritikuoti juos.

Jacinta mirė 1920 m. vasario 20 d. Leirijos vyskupo nurodymu 1935 metais Pranuko ir Jacintos kūnai buvo perkelti į Fatimos kapines. Ta proga atidarius Jacintos karstą paaiškėjo, kad jos kūnas nebuvo sugedęs. Vėliau jų kūnai perkelti į Fatimos Šv.Rožinio baziliką ir palaidoti prie šoninių altorių.

Popiežius Jonas Paulius II 2000 m. gegužės 12–13 d. lankėsi Fatimos Dievo Motinos šventovėje, kur Jacintą ir Pranuką Marto paskelbė palaimintaisiais. Jų šventė švenčiama vasario 20-ąją – Jacintos mirties dieną. Tai pirmas kartas Bažnyčios istorijoje, kai vaikai ne dėl kankinystės paskelbti palaimintaisiais.

Liucijos misija

1921 m. birželio 13 d. Leirijos vyskupas pasikvietė Liuciją kartu su motina. Jis nutarė išsiųsti ją į nežinomą vienuolyno mokyklą su sąlyga, kad niekas tos vietos nežinotų. Jai buvo suteiktas naujas Marijos das Dores (Skausmingosios Marijos) vardas. Baigusi mokyklą, Liucija paprašė, kad būtų priimta į Šv.Dorotėjos vienuolyną. Kaip vienuolė ji pasivadino Jėzaus Marijos vardu, nors visam pasauliui ji liko žinoma kaip Liucija.

Dievo Motina Liucijai apsireikšdavo ir vienuolyne. 1925 m. gruodžio 10 d. Marija apsireiškė jos celėje su Kūdikėliu Jėzumi ir nurodė, kaip reikėtų melstis pirmaisiais mėnesių šeštadieniais. 1927 metais, Liucijai esant Tujos vienuolyne Ispanijoje, apsireiškusi Dievo Motina leido išviešinti dvi paslaptis: pragaro regėjimą ir Nekaltosios Marijos Širdies garbinimą.

Apsireiškusi 1929 metais Dievo Motina Liucijai kalbėjo:

– Aš atvykstu paprašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai… Jeigu jie (Popiežius ir vyskupai) pasirūpins mano prašymu, Rusija atsivers ir bus taika.

Marija paaiškino, kad tą paaukojimą turįs atlikti Popiežius drauge su viso pasaulio vyskupais. Šį prašymą Liucija perdavė savo dvasios vadui, o tas liepė jai surašyti raštu. Tas raštas buvo perduotas vyskupui, kuris jį perdavė Popiežiui. Tačiau Popiežius to prašymo neįvykdė, nes daugelis vyskupų į tai nekreipė dėmesio.

1938 m. sausio 24-osios naktį Europoje pasirodė didžioji šiaurės pašvaistė, apie kurią Dievo Motina Fatimoje įspėjo dar 1917 m. liepos 13 d.: „Kai pamatysite vieną naktį nepaprastą šviesą, žinokite, jog tai yra Dievo ženklas, kad jau artinasi pasauliui bausmės už jo nuodėmes…“

1940 metais, kai jau vyko Antrasis pasaulinis karas, sesuo Liucija raštu kreipėsi į Leirijos vyskupą apgailestaudama, kad Rusija nepaaukota Nekaltajai Marijos Širdžiai. Pagaliau 1942 metų spalio mėnesį švenčiant apsireiškimų Fatimoje 25 metų sukaktį, Portugalijos vyskupams vadovaujant, Popiežius drauge su jais paaukojo Bažnyčią ir pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai, neaiškiai paminėdamas ir Rusiją. Tų pačių metų gruodžio 8 dieną Popiežius drauge su 40 000 tikinčiųjų Vatikane pakartojo tą paaukojimą.

1943 metų pavasarį apsireiškęs seseriai Liucijai Viešpats Jėzus pasakė, kad tas pasaulio paaukojimas sulaikė nuo pasaulio ir visos žmonijos sunaikinimo atominėmis bombomis. Dėl to karas greit baigsis, bet Rusijos atsivertimas dar neįvyks. Rusijos klaidomis Dievas bausiąs pasaulį. Viešpats Jėzus priminė:

– Iš kiekvieno reikalaujama auka – savo pašaukimo pareigų atlikimas ir mano įsakymų vykdymas. Tai yra toji atgaila, kurios siekiu ir reikalauju.

Viešpats dar priminė, kad pasaulio paaukojimas nebuvo visuotinis ir nebus visuotinis tol, kol Popiežiaus pavyzdžiu nepasiaukos Nekaltajai Marijos Širdžiai kiekvienas individas, kiekviena šeima, vyskupija ir kiekviena tauta. Toks pasiaukojimas turi turėti keturis elementus: malonę, atgailą, rožinį ir atsiteisimą. Kai taika viešpataus tarp Dievo ir žmonių, tada Motina Marija dovanos ir pasauliui ramybę.

Liucija 1944 metų birželį užrašė trečiąją Fatimos paslaptį, kurią buvo gavusi iš Dievo Motinos 1917 m. liepos 13 d. Tą raštą ji nusiuntė vyskupui antspauduotame voke. Vyskupas voko neatplėšė ir tik 1957 metais perdavė jį Vatikanui, nes ta paslaptis neturėjo būti atskleista iki 1961 metų. Remiantis kai kuriais šaltiniais darytina išvada, kad Popiežiaus supažindinimas su trečiąja paslaptimi iš dalies sietinas su turėjusiu prasidėti II Vatikano Susirinkimu. Popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu ta paslaptis buvo viešai paskelbta 2000 m. birželio 26 d.

1984 m. kovo 25 d. (Viešpaties apreiškimo Švč.M.Marijai šventė) popiežius Jonas Paulius II ir dauguma viso pasaulio vyskupų, kiekvienas savo katedroje, paaukojo Bažnyčią, pasaulį ir Rusiją Marijos Nekaltajai Širdžiai. Po metų Rusijoje prasidėjo perestrojka ir komunizmo imperijos žlugimas.

1991 m. gegužės 13 d. popiežius Jonas Paulius II nuvyko į Fatimą padėkoti Dievo Motinai už apsaugojimą nuo mirties 1981 m. gegužės 13 d. Dėkodamas jis atnaujino pasaulio ir Bažnyčios paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai, kartu pabrėždamas, kad Fatima yra „pasaulinė Marijos sostinė“. Tais pačiais metais Rusijoje prasidėjęs komunistų pučas sužlugo rugpjūčio 22 dieną – per Švč.M.Marijos Karalienės šventę. Dar po keturių mėnesių, 1991 m. gruodžio 8 d., – per Švč.M.Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę, – Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė Sovietų Sąjungos likvidavimo deklaraciją.

Tačiau Lisabonos kardinolas Antonijus Ribeira, 1992 m. gegužės 12 d. uždarydamas Taikos kongresą Fatimoje, pasakė, kad Marijos Nekaltosios Širdies triumfo metas dar nėra atėjęs. Jeigu tikintieji šį Dangaus apreikštą nurodymą ignoruos, šeimoms, tautoms ir pasauliui bus sunku savo jėgomis pasiekti trokštamos ramybės ir palaimos.

Sesuo karmelitė Liucija mirė 2005 m. vasario 13 d., sulaukusi beveik 98 metų. Jos gyvenime skaičius 13, kurį liaudis laiko velnio tuzinu, turėjo didelės reikšmės. Būtent šią dieną Nekaltoji Marijos Širdis padarė palaimingą, „nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1,37).

Pirmųjų šeštadienių maldos

Prieš mirtį mažoji Jacinta perdavė savo seserėčiai Liucijai patarimus:

– Netrukus aš eisiu į dangų, o tu liksi žemėje pasakyti žmonėms, kad Viešpats nori įsteigti pasaulyje Nekaltosios Marijos Širdies garbinimą. Jeigu tau tektų apie tai kalbėti – neslėpk. Sakyk visiems, kad Viešpats teikia mums savo malones per Nekaltąją Marijos Širdį. Kreipdamiesi į tą Širdį, žmonės gali išprašyti visų malonių. Jėzaus Širdis nori būti garbinama drauge su Marijos Širdimi.

1925 m. gruodžio 10 d. apsireiškusi Liucijai vienuolyne, Dievo Motina kalbėjo:

– Aš pažadu pagelbėti mirties valandą išganymui reikalingomis malonėmis visiems, kurie pirmaisiais penkių mėnesių iš eilės šeštadieniais atliks išpažintį, priims šv. Komuniją, sukalbės vieną rožinio dalį ir praleis penkiolika minučių apmąstydami rožinio paslaptis. Ir visa tai atliks, kad atsiteistų už man padarytus įžeidimus.

Vėliau seseriai Liucijai Dievo Motina paaiškino, kas yra tie Nekaltosios Marijos Širdies įžeidimai: 1) jos nekaltojo prasidėjimo neigimas arba piktžodžiavimas; 2) Motinos Marijos amžinos mergystės neigimas bei atmetimas; 3) neigimas, kad ji esanti Dievo Motina; 4) negerbimas jos šventovių, koplytėlių, statulų, paveikslų bei rožinio; 5) siekimas atitraukti tikinčiuosius, ypač vaikus ir jaunimą, nuo Dievo Motinos Marijos garbinimo.

Kai kuriuose kraštuose daugelis katalikų pirmųjų mėnesio šeštadienių maldas praktikuoja ne tik penkis mėnesius, bet visada, tuo įgydami didelę Nekaltosios Marijos Širdies pagalbą savo ir savo šeimų reikaluose.

Pirmaisiais mėnesio šeštadieniais galima kalbėti bet kurią rožinio dalį, tačiau pageidautina atsižvelgti į liturginį metų laiką:

– Advento ir Kalėdų metu (gruodžio ir sausio pirmąjį šeštadienį) geriau tinka kalbėti Džiaugsmingąją dalį;

– Gavėnios mėnesiais – Skausmingąją dalį;

– kitais metų šeštadieniais – Šviesos ar Garbingąją dalis.

Pirmųjų mėnesio šeštadienių praktikavimo sąlygos:

1. išpažintis ir Komunija;
2. sukalbama rožinio dalis;
3. nors ketvirtį valandos apmąstyti rožinio slėpinius.

Be minėtų keturių sąlygų, tikintieji savo nuožiūra kalba Bažnyčios aprobuotą pasiaukojimo aktą. Pavyzdžiui, kasdieniam pasiaukojimui tinka tokia Vilkaviškio vyskupo aprobuota malda:

„Nekalčiausioji, Švenčiausioji Marijos Širdie, aš visiškai pasiaukoju Tau. Visi mano norai, žodžiai ir darbai pavedami Tavo begalinei motiniškai globai. Laimink kiekvieną mano žingsnį ir vesk mane tiesiausiu keliu pas svo Sūnų Jėzų. Padėk kasdien tobulai vykdyti Dievo valią. Marija, pakeisk mano širdį į savo Širdį. Amen“.

(P.S. Panašiai galima aukoti ir kitus asmenis.)

Parengė Petras Plumpa

„XXI amžius“