Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra
Broliai ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.
Jie kasdien sutartinai buvodavo šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien gausino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą. (Apd 2, 42–47)
Tegu Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“
Tegu Aarono ainiai kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“
Visi, kurie Viešpaties bijo, tesako:
„Jis maloningas per amžius!“ –
Stumdyte stumdė, kad aš sukniubčiau,
betgi man Viešpats padėjo.
Viešpats – mano garbė, manoji stiprybė,
jisai – išganymas mano.
Džiaugsmo, išsivadavimo šauksmas
teisuolių sodybose girdis. –
Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta, ir mūsų akims tai nuostabą kelia.
Šią dieną laimingą Viešpats padarė,
džiūgaukim, kelkim linksmybes! (Ps 117, 2–4. 13–15. 22–24; P.: 1)
Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai, kad gausite nenykstantį, nesuteptą ir nevystantį palikimą, skirtą jums danguje. Dievo galybė jus saugo tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu. Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinote gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą. (1 Pt 1, 3–9)
Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Vieno iš dvylikos, – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas.
Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą. (Jn 20, 19–31)
Homilija
Kai gresia pavojus, žmogus išsigąsta ir karštligiškai mąsto, ką turėtų padaryti, kad pavojaus būtų išvengta. Dėl koronaviruso užsidarėme savo namuose, vengiame viešumos, žmonių kontaktų, laikomės griežtų higienos normų. Nors baimė yra neigiama emocija, bet ji būtina, nes saugo mūsų sveikatą ir gyvybę. Tai sveiko žmogaus gynybinė pozicija.
Evangelija mums pasakoja apie vienuolika išsigandusių vyrų. Jėzaus nukryžiavimas juos smarkiai išgąsdino; jų ausyse aidėjo piktos minios šūksniai: „Ant kryžiaus Jį!“ Baimė privertė mokinius slėptis ir užsirakinti. Pirmosios savaitės dienos vakare mes ir užtinkame Jėzaus mokinius išsigandusius, pasimetusius ir nežinančius, koks likimas laukia jų pačių.
Jėzus pasirodo išsigandusiems mokiniams ir palinki, ko šią valandą labiausiai reikėjo: „Ramybė jums!“ Kaip rašo evangelistas, jų nuotaika staiga pasikeitė: „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 20).
Mus, koronaviruso pandemijos išgąsdintus, prisikėlęs Kristus taip pat ramina: Ramybė jums!
Nebijokite, aš esu su jumis! Nebijokite net tuomet, jei pandemijos būtumėte paliesti, nes „aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Pasirodęs Jėzus mokinius ne tik nuramina, bet ir apdovanoja galia būti Dievo gailestingumo nešėjais: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).
Tikintis žmogus privalo bijoti vienintelio dalyko – dvasinio koronaviruso, tai yra nuodėmės, nešančios tikrą mirtį. Virusas gali tik sutrumpinti mūsų gyvenimą, o nuodėmė gali amžinai pražudyti, todėl Jėzus duoda mokiniams Šventosios Dvasios galią sunaikinti apgailimą nuodėmę.
Kiekvieną kartą, kai apgailime ir išpažįstame savo nuodėmes, kunigas ne savo, bet Šventosios Dvasios galia ištaria atleidimo žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Atvelykis – tai Dievo Gailestingumo sekmadienis. Padėkokime Dievui, kad Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu išliejo ant mūsų dieviškojo gailestingumo srovę, nuplaunančią pačias didžiausias sielos dėmes ir sugrąžinančią per Krikštą gautą nekaltumą.
Evangelija pasakoja apie Tomą, kuris negalėjo patikėti draugų pasakojimu apie jiems pasirodžiusį Jėzų: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Jėzus neišbarė Tomo, bet tiesiog parodė savo gailestingumą; antrą kartą pasirodęs paliepė jam paliesti jo rankas ir šoną ir būti tikinčiu žmogumi.
Pati didžiausia dovana, kuria Dievas mus, keliaujančius šios žemės keliais, apdovanoja, – tai tikėjimo dovana. Ši dovana yra tarsi uola, ant kurios statome savo gyvenimą, nugalime pasitaikančius sunkumus, net sunkiais atvejais išlaikome ramybę ir saugiai keliaujame į Tėvo namus.
Ar turime tvirto tikėjimo dovaną? Apie tai liudija tikinčio žmogaus gyvenimo būdas – jo daromi geri darbai. Apaštalų darbų knyga pasakoja apie pirmuosius krikščionis, kurie turėjo stipraus tikėjimo dovaną, įgalinusią juos mylėti ir viskuo dalintis su tikėjimo broliais ir seserimis.
Prisikėlęs Kristau, apdovanok ir mus panašia tikėjimo dovana!
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
