O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum!
Viešpatie, tu – mūsų tėvas; „Mūsų Vaduotojas“ – toks tavo vardas nuo seno. Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavo kelių mums nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? Sugrįžk dėlei savo tarnų, dėl genčių, kurios – tavoji nuosavybė!
O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum,– kalnai prieš tave sudrebėtų!
Nuo amžių nėra kas patyręs,– ausis negirdėjo, akis neregėjo,– kad būtų, be tavęs, koks dievas, kuris tiek padėtų juo pasikliaujantiems. Tu rodai palankumą tiems, kurie vykdo teisybę ir tavo kelių neužmiršta.
Bet štai užsirūstinai, nes nusidėję mes visą laiką tau nusikalsdavom. Visi mes lyg nevalos tapome, visas mūsų teisumas – lyg suterštas skurlis. Visi mes nuvytę lyg lapai, ir mūsų kaltė tartum vėjas mus neša.
Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų, atidavei mus į mūsų kaltybės valdžią. Ir vis dėlto, Viešpatie, tu – mūsų tėvas. Mes esame molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes – darbas tavųjų rankų (Iz 63, 16b–17. 19b; 64, 3–7).
* * *O Dieve, pastatyk mus ant kojų!
Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!
O Izraelio ganove, atidžiai paklausyki!
Tavąjį sostą laiko sparnai cherubinų.
Pakilk su didžiąja savo galybe,
ateik mūsų vaduoti!
Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,
pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
Globok jį – tavo rankų sodintą,
atžalą – tavo užsiaugintą.
Numylėtiniams savo ranką ištieski,
žmonėms, tavo ugdytiems.
Mes jau nuo tavęs nebesitrauksim:
gyvybę išsaugoki mums,
ir mes šlovinsim tavo vardą (Ps 79, 2–3. 15–16. 18–19).
* * *Mes laukiame, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus
Broliai!
Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę. Per jį jūs praturtėjote visu kuo – visokiu Dievo žodžiu ir pažinimu,– ir Kristaus liudijimas jūsų tarpe tapo tvirtas. Todėl jums nestinga jokios malonės dovanos, belaukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai. (1 Kor 1, 3–9)
* * *Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas
Jėzus pasakė savo mokiniams:
„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti.
Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegant.
Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 33–37)
* * *Pirmąjį Advento sekmadienį, pradėdami naujuosius liturginius metus, esame raginami nusimesti tamsos darbus ir budėti. Viltingai laukdami Jėzaus sugrįžimo laikų pabaigoje prašome malonės neprarasti budrumo – teneapleidžia mūsų visų palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti Gerojo Ganytojo vedimu net ir tada, kai, atrodo, nebėra vilties.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Duok, kad daugiau nė vienas nepasijustume savo tėvų žemėje nereikalingas, vienišas ar atstumtas, kad niekam nė mintis nekiltų ją apleisti, o jau išvykusieji rastų kelią namo, kad Tavo sutelkti ir laiminami kurtume Lietuvą Tiesoje.
Suteik, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo išganingųjų malonių, kad Šventosios Dvasios sustiprinti įveiktume susiskaldymus, kad atmetę nevilties kultūrą, eitume į pasaulį dalytis Įsikūnijusio Žodžio džiaugsmu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
* * *Vienuolis Morkus (V a.). Budėti
Jei nori įveikti minėtas būsenas ir lengvai priversti sprukti svetimų minčių būrius, per maldą bei padedamas Dievo grįžk į save ir, pasinėręs į širdies gelmes, susek tuos tris galingus velnio milžinus, turiu galvoje užmaršumą, abejingumą ir nežinojimą, svetimų minčių ramsčius, dėl kurių visos kitos blogos aistros slapta įsiskverbę veikia, gyvuoja ir tarpsta malonumų mylėtojų bei nemokšų sielose. Didelio atidumo bei vadovavimosi protu dėka, pastūmėtas iš aukštybių, suseksi blogybes, pražūtingesnes už kitas, kurių daugelis nepažįsta ir net nenumano esant.
Tau padės joms priešingi teisybės ginklai, – turiu galvoje gerą atmintį, visų gerų dalykų priežastį, apšviestą pažinimą, kurio dėka atsibudusi siela išvaiko nežinojimo tamsą, ir puikiausią uolumą, paruošiantį bei išjudinantį sielą išganymo link. Apsiginklavęs šiais dorybės ginklais, Šventosios Dvasios galia, per maldas bei maldavimus, kilniai ir narsiai nugalėsi tris jau minėtus svetimų minčių milžinus.
Puikiai atmindamas geriausius Dievo dalykus, nuolat mąstydamas apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga (plg. Fil 4, 8), nuvysi nuo savęs blogąjį užmaršumą, apšviesto bei dangiško pažinimo dėka sunaikinsi pražūtingą, tamsų nežinojimą, o dorybingas ir gražus uolumas padės tau išvyti bedievišką ir blogį sieloje gimdantį abejingumą.
Šias dorybes įgysi ne paprastu savo apsisprendimu, bet iš Dievo galybės Šventosios Dvasios veikimu, būdamas atidus ir daug melsdamasis.
* * *Sigitas Tamkevičius. Adventas mus budina
1 Advento sekmadienis
Su Adventu prasideda bažnytiniai metai, kurių centre yra pasaulio Gelbėtojas Jėzus Kristus. Keturias savaites rengsimės švęsti Jėzaus Gimimą.
Adventas primena ilgą ir skausmingą žmonijos laikotarpį, skendėjusį nuodėmės tamsoje Pranašas Izaijas dejuoja, kad žmogus per savo nuodėmes prarado Dievą: „Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavųjų kelių mums nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai. Nuvytome mes visi kaip lapai, ir mūsų blogi darbai tartum vėjas mus neša“ (Iz 63,17; 64, 5).
Dievo žodis šį pirmąjį Advento sekmadienį Jėzaus lūpomis ragina mus budėti ir laukti sugrįžtančio Viešpaties: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių“ (Mk 13, 35–36). Sustokime valandėlei ties labai svarbia tema: ką reiškia šiandienis nebudėjimas ir kaip turime budėti?
Jau praeityje yra viešas ateizmo propagavimas mokyklose, universitetuose ir per visas komunikavimo priemones. Tačiau jis nedingo, bet apsigyveno mus supančioje dabartinėje kultūroje. Ateizmas mažiau regimas, todėl yra dar pavojingesnis; jis nejučiomis diegiamas žmonių sąmonėje – gyventi tarsi Dievo nebūtų, gyventi „kaip visi“. Svarbiausias daugumos siekinys – finansinis stabilumas, materialinės gėrybės ir malonumų nestokojantis gyvenimas. Šis religinis abejingumas ir susitelkimas tik į medžiaginį gyvenimą yra tas dvasinis miegas, iš kurio per Advento būsime budinami.
Religinis abejingumas yra ne kas kita, kaip praktinis ateizmas, kuris matomai auga. Tai nereiškia, kad visuomenėje daugėja netikėjimo; tikėjimas išlieka, bet jis miglotas ir nepraktikuojamas. Ryškus pavyzdys galėtų būti naujojo Seimo narių priesaika. 93 proc. Seimo narių priesaiką baigė žodžiais: „Tepadeda man Dievas“; galima tuo tikrai pasidžiaugti, bet klausimas, kiek iš jų pamąstys apie Dievą, priimdami svarbius ir Lietuvai labai reikalingus nutarimus?
Daugelis laikančių save katalikais ar kitos religijos nariais pasiduoda gyvensenai, kurioje Dievui neteikiama jokios reikšmės, ir jų gyvenimas neatitinka išpažįstamo tikėjimo. Tokioje Dievo idėjai neimlioje aplinkoje ir tikintieji užsikrečia hedonistine, vartotojiška ir reliatyvistine mąstysena.
Beveik normalu tapo gyventi kartu nesusituokus, o skyrybos daugeliui nebekelia jokių sąžinės problemų. Šiandienei mąstysenai taip pat daugeliui priimtini abortai – sakoma, tai moters teisė į savo kūną. Tikintieji net pradeda vengti elgtis taip, kaip reikalauja tikėjimas, bijodami pasirodyti atsilikusiais ir nemoderniais. Tai ypač aktualu jaunimui.
Šis dvasinis miegas tikinčiajam yra pats didžiausias mūsų dienų iššūkis. Adventas mus budins ir ragins gilinti savo tikėjimą, ieškoti Gerosios Naujienos apie Jėzaus Kristaus meilę ne tik teisiesiems, bet ypač visiems pasiklydusiems.
Be pilnatviškai išgyvenamo tikėjimo rizikuojame tapti minios žmonėmis, kuriuos postmoderniosios kultūros vėjai neša nežinia kur. Todėl Bažnyčia per Adventą primins mums maldos svarbą, sekmadienio Mišių šventimą, Dievo žodžio klausymą, Sutaikinimo sakramentą.
Siekdami budinti dvasiškai miegančius, turime ne juos smerkti ar niekinti, bet kantriai ir nuolankiai savo gyvenimu liudyti, kokia didelė palaima gyventi su Viešpačiu.
Dabartinė pandemija gali tapti malonės metu. Ji priverčia daugiau laiko praleisti namuose, todėl per Adventą dažniau paimkime į rankas Šventąjį Raštą ar gerą religinę knygą. Ačiū Dievui, jų netrūksta; tik ką pasirodė puiki knyga „Youcat. Tikėjimo kursas: būti krikščionimi“, kurioje suprantamai aiškinami aktualūs tikėjimo klausimai. Neleiskime televizijai ar internetui atimti iš mūsų laiką ir mus dvasiškai migdyti. „O Dieve, pastatyk mus ant kojų! Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!“ (Ps 4).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
