Viena širdis ir viena siela
Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra. Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Taipogi jų tarpe nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo (Apd 4, 32–35).
* * *
Dėkokime Viešpačiui, nes jisai geras jis maloningas per amžius
„Jis maloningas per amžius!“
Tegu Aarono ainiai kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“
Visi, kurie Viešpaties bijo, tesako:
„Jis maloningas per amžius!“ –
Dievo ranka parodė savo galybę!
Dievas dešinę savo pakėlė!
Aš nemirsiu: gyvensiu
ir skelbsiu Viešpaties darbus.
Nors Viešpats mane plakte plakė,
bet mirti neleido. –
Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia.
Šią dieną laimingą Viešpats padarė,
džiūgaukim, kelkim linksmybes! (Ps 117, 2–4. 16ab–18. 22–24)
Mylimieji! Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį. Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs. Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?! Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa (1 Jn 5, 1–6).
Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Pabaiga
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31).
Popiežiaus Jono XXIII romumo dekalogas
Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada –
neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.
Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus –
nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.
Tik šiandien aš būsiu laimingas,
nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.
Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių,
nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.
Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai,
prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.
Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.
Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu,
ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.
Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę,
gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu.
Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.
Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos),
kad Apvaizda rūpinasi manimi taip, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.
Tik šiandien aš nesibaiminsiu
ir ypatingai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu, ir tikėti gerumu.
Aš galiu daryti gėrį dvylika valandų ir nenuleisti rankų.
Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.
Iš pranc. k. vertė ses. Danguolė Gervytė RA
Br. Jonas Chrizostomas. Palaiminti, kurie tiki nematę, bet palietę
Po prisikėlusio Jėzaus pasirodymo mokiniai Tomui kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam pasakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 19–29)
Per Didįjį Velykų tridienį, pakartodami liturginiais gestais mokinių kojų plovimą, Jėzaus kryžiaus kelio stotis, pagerbdami Kryžių, tikintieji, taip sakant, labai daug visko mato, girdi, paliečia. Po prisikėlimo Jėzus nebėra iš šio pasaulio, Jis duodasi sunkiai atpažįstamas tiek iš išvaizdos, tiek iš balso, Jis nebenori būti laikomas, liečiamas, na bent jau kaip mes esame įpratę paliesti rankomis…
Per Velykų laiką kiek sutrinkame, nes mūsų jausmai, juslės nebeturi už ko „užsikabinti“. Tai Tomo atvejis: jis, kaip ir daugelis mūsų, nematė kitiems draugams pasirodžiusio prisikėlusio Jėzaus. Jų liudijimo jam neužtenka, jis teigia patikėsiąs tik jei pats Jėzų pamatys ir Jį apčiupinės. Tomas reaguoja kaip normalus, sveikai protaujantis žmogus, ir vis dėlto prisikėlęs Viešpats jį kviečia žengti dar vieną žingsnį toliau. Mokinys Tomas reaguoja sveikai, nes matyti, o ypač liesti yra būdinga protu besivadovaujančiam žmogui. Pasitelkę regą įveikiame tolius, galime per atstumą tyrinėti žvaigždes, nepalikdami žemės.
Paliesti – kai šiame veiksme protas „susivienija“ su ranka – tai labiausiai patirti, kad kažkas tikrai yra, egzistuoja. Šiuo požiūriu visi kiti pojūčiai yra ne tokie patikimi ir ne tokie tikslūs (akis gali apsigauti matydama vandenyje „lūžtantį“ lazdos galą; skaniai užuosti galime ir tai, kas visiškai neskanu), tuo metu lytėjimas, nors ir iš košmaro būtume pabudę, mus nuramina, nes palietę savo lovą, spintą suvokiame, kad tikrai nesame atviroje jūroje, apsupti ryklių. Kaip proto vedamam žmogui, Tomui nieko negalima prikišti.
Vis dėlto prisikėlęs Jėzus neleidžia savęs įsprausti į jokias proto ribas – štai kodėl pirmas dalykas, apie kurį kalba šio sekmadienio evangelija, yra Jėzaus įžengimas į užrakintą kambarį, kur buvo mokiniai. Jėzus „nesilaiko“ elementariausių gamtos dėsnių – jis eina kiaurai per duris: „Jėzus atėjo durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje“ (Jn 20, 19. 26). Ir būtent tai Tomas pirmiausia pamato! Netrukus Jėzus intelektualiajam Tomui leidžia save „pačiupinėti“: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną“ (Jn 20, 27). Tikrai, čia negali būti niekas kitas, kaip tik Jėzus – jo kūne įrėžtas aiškiausias parašas, kad tai jis, o ne koks fantomas, kurio pirštu nepaliesi! Tas Jėzus, kuris nebėra iš šio, materialaus, pasaulio, nes eina kiaurai sienas, uždarytas duris, vis dėlto turi tikrą paliečiamą kūną!
Tomas neprašo Jėzaus dėl to „pasiaiškinti“ ir viską logiškai išdėstyti, kaip tai gali būti. Modernų žmogų toks proto skandalas-nesąmonė (apčiuopiamas kūnas įeina pro užrakintas medines duris neužkliūdamas!) veikiausiai galutinai užblokuotų ir neleistų eiti toliau. Tomui svarbiausia buvo ne parašyti ateinančioms kartoms mokslinį traktatą apie prisikėlusių kūnų įstabias savybes, bet susitikti su Jėzumi, su tuo pačiu Jėzumi, kurį jis, Tomas, pažino iki nukryžiavimo. Kai protu atrandu, „paliečiu“, kad asmuo, apie kurį iki šiol girdėjau tik pasakojant, tikrai yra, antras dalykas, į kurį veda protas, yra susitikimas su tuo asmeniu. Kai realiai ir asmeniškai ką nors susitinku, galiu sakyti, kad „išėjo jį paliesti“. Kitaip tariant, protas tikinčiajam pagelbėja, kad tikėjimas nesiremtų nuogirdomis, abejotinais regėjimais, prietarais, taigi, kad tikėjimas būtų tikras, tvirtas.
Pasitelkęs protą tikėjimas paliečia tai, kas nematoma. Protas yra nepakeičiamas tikėjimo bičiulis arba tarnas, kuris, leidęs atpažinti realųjį Viešpatį, užleidžia vietą tikėjimui, t. y. mylinčiam ir pasitikinčiam santykiui su Dievu, asmeniškam susitikimui su Juo. Liuteris sakytų: „Tikiu, nes tai – absurdas“, apaštalas Tomas čia tarsi sako: „Tai nėra absurdas, todėl tikiu.“ Proto didybė ir yra – atradus, jog Dievas egzistuoja, kad šis Jėzus tikrai yra realus mano gyvenime, – pripažinti, jog jis, protas, per mažas suvokti Dievo begalybę, Jo didybę, kaip akis yra per silpna ilgai žvelgti į saulę ir nesudegti.
Jėzus mokiniams atskleidžia svarbią tiesą: tikėjimas proto nenuvertina, priešingai, protas, jei jis bendradarbiauja su tikėjimu, yra pakeliamas aukščiau, pasiekia šviesos palaimą: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Tad prašykime Prisikėlusįjį mums tokio tikėjimo, kuris padėtų mums paliesti Dievo buvimą mūsų gyvenime.
Atvelykio sekmadienis
Atvelykio sekmadienį skelbiama pati brangiausia žinia apie Dievo gailestingumą. Brangiausia dėl to, kad visi jo esame labai reikalingi.
Evangelistas Jonas pasakoja apie Jėzaus pasirodymą vienuolikai mokinių. Nelinksmos buvo mokinių mintys ir kalbos; daug vilčių jie buvo sudėję į Galilėjos Mokytoją, ir staiga jos žlugo. Jėzus ne kartą buvo kalbėjęs, kad Jeruzalėje jam teksią daug kentėti, bus nužudytas, po to prisikels, bet žiauri tikrovė ištrynė iš atminties šiuos Mokytojo žodžius. Slėgė baimė dėl savo pačių likimo.
Mokiniams besikalbant staiga jų tarpe pasirodė Jėzus ir pasveikino: „Ramybė jums!“ Jėzus nepriekaištavo, kad mokiniai išsigandę ir praradę viltį; jis sveikino ir apdovanojo dieviška galia atleisti nuodėmes: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).
Ši velykinė dovana buvo skirta tiems, kurie įtikės ir susiburs į Kristaus įkurtą bendruomenę – Bažnyčią. Tai Dievo gailestingumo dovana, užantspauduota Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu. Jėzus palieka Bažnyčiai Sutaikinimo sakramentą, kad juo galėtų pasinaudoti kiekvienas tikintysis, nors būtų ir skaudžiausiai klydęs. Išpažindami ir apgailėdami nuodėmes, mes išgirstame nuodėmklausio tariamus žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Evangelija pasakoja, kad pirmą kartą pasirodžius Jėzui tarp mokinių nebuvo Tomo, kuris nenorėjo patikėti, kad Jėzus prisikėlė ir pasirodė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono –netikėsiu“ (Jn 20, 25). Akivaizdu, kaip Jėzaus mirtis ant kryžiaus supurtė Tomo tikėjimą; jo neįtikino draugų liudijimas, – jis pats turi paliesti Jėzaus žaizdas ir tik tuomet pajėgs įtikėti.
Dievo gailestingumas ieško geravalio žmogaus. Jėzus vėl pasirodo ir kreipiasi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Jaudinanti scena: Jėzus neprikiša Tomui jo netikėjimo, tik sako: „Paliesk mano šoną ir būk tikintis!“
Tikėjimas yra ne mūsų nuopelnas, bet Dievo gailestingumo dovana, kurią mes gauname per Bažnyčią, apjungiančią apaštalus ir į Jėzų įtikėjusius žmones. Šią dovaną gauname tuomet, kai jos ieškome. Tuomet kartu su apaštalu Tomu galime ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Šį Atvelykio sekmadienį Dievo žodis skelbia žinią apie Dievo gailestingumą. Jėzus apsireiškė Vilniuje gyvenusiai seseriai šv. Faustinai ir išsakė norą, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo sekmadienis. Popiežius šv. Jonas Paulius II šį Jėzaus norą išpildė, paskelbdamas Atvelykio sekmadienį Dievo Gailestingumo sekmadieniu.
Sesuo Faustina regėjime matė iš atverto Jėzaus šono sklindančius baltą ir raudoną šviesos spindulius. Jie primena iš atverto Jėzaus šono ištekėjusį kraują ir vandenį; pats Jėzus paaiškino Faustinai, kad tai gailestingosios meilės srovė, kuria jis nori apimti visą žmoniją.
Bažnyčia gavo misiją iki amžių pabaigos skelbti Dievo gailestingumą. Šiandien mes esame labai panašūs į Jėzaus mokinius, dėl žydų baimės užsirakinusius duris. Mus slegia grėsminga dabarties kultūra, kuri daug vietos skiria sukti verslams bei pramogoms, bet ignoruoja tikėjimą arba jį laiko atgyvena. Daug kalbama apie laisves ir žmogaus teises, kartais net abejotinas, bet tylima apie pareigas Kūrėjui, tarsi jis neegzistuotų; daugeliui gresia pavojus prarasti viltį.
Po Jėzaus kryžiumi stovėjęs apaštalas Jonas drąsina, tvirtindamas: „Kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4).
Popiežius Pranciškus kviečia: „Niekada nepavarkime ieškoti prisikėlusio Kristaus, kuris dovanoja gyvenimo pilnatvę jį sutikusiems. Velykos skelbia – Kristus yra gyvas, Kristus lydi mano gyvenimą, Kristus yra šalia manęs. Kristus beldžiasi į mano širdį, kad jį įsileisčiau.“
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
