Mozė kalbėjo visam Izraeliui: Alkiu jis privertė tave nusileisti, paskui valgydino mana, kurios nežinojai, kurios nė tavo tėvai nežinojo. Jisai gi norėjo, kad tu suprastum, jog žmogus yra gyvas ne vien tiktai duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.
Neužmiršk tad Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų; kuris tave vedė per didelę, baisią dykumą, per ugnies gyvates ir skorpionus, per išdžiūvusį, visai bevandenį kraštą; kuris padarė, kad tau iš kiečiausios uolos vanduo ištrykštų; kuris tave dykumoje valgydino mana, kurios tavo tėvai nežinojo“ (Įst 8, 2–3. 14b–16a).
savo Dievą garbink, Sione!
Jis tavo vartams skląsčius padarė,
tavo vaikams jis duoda palaimą. –
Tavo riboms teikia ramybę,
sotina tave kviečių derlium.
Jis savo žodį siunčia į žemę, –
sparčiai jo įsakymas skrieja. –
Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,
Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
Kitoms tautoms jis to nepadarė,
nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų. (Ps 147, 12–15. 19–20)
Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas
Broliai!
Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje?
Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?
Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona (1 Kor 10, 16–17).
Nuo saulėtojo Siono iškilmingo himno tonai
šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi skelbia duoną nemirtingą,
ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną Jėzus mokiniams dalino,
liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga, iškilni, giliai prasminga
šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji, šventės sukaktis šviesioji –
įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas, naujo priesako skelbimas
užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė, vietoj praeities – naujovė,
tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj Kristaus auką išganingą
įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną, skelbti Kristaus atminimą
liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas: duona keičiasi į Kūną,
vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki – jog nematomi dalykai
iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga, išorės ženkluos skirtinguos
slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas, Kūnas – maistas nemirtingas, –
visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas, net dalijamas nekeičia
vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas – Kūno prigimtis nekinta,
pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas: ji geriesiems palaiminga,
o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas: ir palaima, ir žlugimas
iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly, ir mažiausiam trupinėly, –
visas Kristus, garbe žėrįs, – garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti, ženklo turinio pakeisti,
ženklą galime paliesti, bet esmė nesumažės.
† Angelų šlovingą duoną, mylimiems vaikams malonę
duoda vargšams į kelionę, tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių: manos tautai Izraelio,
jų Velykų avinėlio, Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas, Jėzau, būk mums gailestingas,
Tu ganyk mus, Tu mus ginki, amžiams laime apdalinki,
ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali, žmogų gelbstintis bedalį,
amžinon puoton pakviesk mus
ir namiškiais padaryk mus
su šventaisiais danguje.
Jėzus pasakė žydų miniai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“
O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė.
Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius. (Jn 6, 51–58).
Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje pagerbiame Dievo meilės paslaptį – Eucharistijos dovaną Bažnyčiai. Jėzus trokšta stiprinti mus ir likti su mumis per visas dienas iki palaimingo susitikimo danguje.
Paskutinės vakarienės kambaryje prieš pat savo mirtį Jėzus paėmė duoną, laužė ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Paskui paėmė taurę vyno ir tarė: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, naujosios ir amžinosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ Šitai taręs Viešpats paliepė: „Tai darykite mano atminimui“ (Mt 26, 26.28).
Bažnyčia vykdo šį Jėzaus paliepimą. Per kiekvienas Mišias yra sudabartinama Jėzaus auka, kurios metu mes laužome Gyvąją Duoną, stovime po Jėzaus kryžiumi, Atpirkėjo kraujas plauna mūsų nuodėmes, pagaliau džiaugiamės Viešpaties prisikėlimu.
Bažnyčia gimė Paskutinės vakarienės kambaryje ir yra gyva dėl Eucharistinio Jėzaus, kuris gyvena ir veikia dabartyje, kaip ir anuomet, kai regimu būdu mokė, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė iš numirusių. Eucharistija yra kryžiaus auka ir pokylis, kuriame Kristus duoda save kaip valgį.
Jėzus Paskutinės vakarienės metu plovė mokiniams kojas ir paliko tarnavimo pavyzdį. Eucharistiją švenčiantieji taip pat turi būti tarnaujantys žmonės. Svarbiausia tarnystė – būti solidariems su vargstančiaisiais ir prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo, kad nė vienas žmogus nesijaustų užmirštas ir nereikalingas. Maitinantieji save nuo Dievo stalo, matydami, kaip yra pažeidžiamas teisingumas, niekinama gyvybė, trypiamas žmogaus orumas, kaip niekinamos nenykstančios vertybės ir garbinamas aukso veršis, išduotų Kristų, jei nemąstytų, kaip priešintis blogiui ir tarnauti bendram gėriui.
Eucharistija yra mus vienijantis sakramentas. Pirmiausia Eucharistija vienija mus su Dievu, nes priimdami Jėzų į savo širdį vienijamės su visa Švč. Trejybe – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Didesnės vienybės su Dievu šioje žemėje neįmanoma pasiekti. Mums reikia tik pasirūpinti, kad visada Jėzų pakviestume į savo širdis kaip į gražiausiai išpuoštus namus, todėl nuo Eucharistijos yra neatskiriamas Sutaikinimo sakramentas.
Eucharistija vienija mus su Bažnyčia, nes jungia su savo vyskupu ir Romos popiežiumi. Be šios vienybės negalima švęsti Eucharistijos, todėl, jei kunigas būtų praradęs vienybę su savo vyskupu, jis negalėtų vertai švęsti Eucharistijos.
Eucharistija vienija tarpusavyje, nes Jėzaus artumoje išgyvename, kad esame broliai ir seserys Kristuje. Jokios žmonių kuriamos struktūros – partijos, draugijos, klubai ir kt. – negali taip suvienyti, kaip tai padaro Eucharistija.
Eucharistija kuria bendrystę su Dievu, Bažnyčia ir žmonėmis tik tuomet, kai ją priimame vertai. Todėl neatsakingai elgiasi tie žmonės, kurie, dalyvaudami Mišiose, artinasi prie Dievo stalo tik todėl, kad mato kitus taip darančius. Nepakeitę savo gyvenimo, prie Eucharistijos neturėtų artintis tie, kurie, nors ir priklauso Bažnyčiai, elgiasi nekrikščioniškai. Apaštalas Paulius perspėja: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27).
Bažnyčia, pabrėždama Eucharistijos svarbą, įpareigoja tikinčiuosius, jei nėra sukliudyti rimtos priežasties, sekmadieniais ir per šventes dalyvauti Mišių šventime. Mūsų praeitis aiškiai liudija, kad net sunkiausiomis sąlygomis tvirtą tikėjimą išlaikydavo tie tikintieji, kurie sekmadieniais šventė Mišias.
Reikia tik pasidžiaugti, kad dėmesys Eucharistijai Lietuvoje pastebimai auga. Kunigai ir tikintieji ieško vienybės su Jėzumi ne tik švęsdami Mišias, bet ir adoruodami Eucharistiją.
Dėkokime Dievui už Eucharistijos dovaną ir atnaujinkime mūsų meilės santykį su Eucharistiniu Jėzumi.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
